Penkiasdešimt du keksiukų receptai per metus. Naujas receptas kas savaitę. Štai tokiam iššūkiui ryžosi desertų kūrėja Eglė Petronienė. Ši jauna moteris, aplinkinių jau vadinama „keksiukų fėja“, yra baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Įdomu tai, kad šias studijas Eglė pritaikė savo startuojančiam verslui – apie kiekvieną receptą kūrė atskiras, maloniai skaitomas, istorijas, kurias galima rasti jos pačios tinklaraštyje keksiukuistorijos.lt.

Literatūroje desertai, saldūs kepiniai neretai yra įgavę mistifikuotą pavidalą – lyg tai gaminami fėjų, pateikiami antgamtinių būtybių, skirti suvilioti, pasinerti į magišką pasaulį. Lengva pastebėti, jog ta linija tęsiasi ir neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje Eglės receptų knygoje „Maži, gražūs, skanūs desertai jūsų teminėms šventėms“, kadangi jos vizualika spinduliuoja miško pasakos motyvais.

Eglė išleido savo pirmąją receptų knygą, Jono Petronio nuotr.

Knygoje kuriamos kone atskiro deserto istorijos, tik jos ypatingos tuo, jog pateikiamos per menines fotografijas. Paprastas hobis kepti keksiukus tapo iššūkiu – ne tik išlikti kūrybingai, kaskart ieškoti pateikimo būdų, kurie būtų įdomūs ne tik pačiai, bet ir tinklaraščio sekėjams, kurti receptus bei išleisti knygą.

Nors pati keksiukų fėja savo amatą įvardina „hobiu“, tačiau neslepia, kad ši veikla užima didelę jos kasdienybės dalį:

„Konditerija užima visą laisvą laiką, kiek aš turiu jo. Tai laikas, atlikęs nuo darbo ir nuo būtinų šeimos poreikių. Čia mano hobis ir aistra. Kai turiu laiko, kai galiu sau leisti, tai ir leidžiu. Kai kada šis užsiėmimas užima net ir per daug laiko, kadangi mėgstu eksperimentuoti, išradinėti skonius.“

Namai, ne tik bent kartą į savaitę pakvimpa jaukiais kvapais, tapdami savotiška laboratorija, bet ir sutraukia artimųjų būrį. Per tuos metus, kol ji kaskart mėgino vis kitus keksiukų receptus, gimė tradicija šeimos nariams susirinkus degustuoti naują kepinį. Tačiau Eglei tobulėti padėjo ne vien artimųjų komentarai ir patarimai.

Jeigu Eglė būtų tyliai užsiėmusi savo veikla namų virtuvėje, turbūt mažai šansų, kad šiandien apie ją kalbėtume tinklaraštyje Euroblogas.lt. Jai patiko dalintis savo patirtimi su bendraminčiais, pasakoti apie naujas patirtis ir kartais ne visai pavykusiais eksperimentais. Tai buvo dalis jos sėkmės, jog kartas nuo karto gaudavo prašymų iškepti kepinių draugų šventėms, o vėliau ir žinomoms įmonėms Lietuvoje.

Eglė mėgsta eksperimentuoti gamindama keksiukus, Jono Petronio nuotr.

Šiandien jauna moteris yra subūrusi savą desertų kūrėjų bendruomenę, susikūrusią rašant tinklaraštį. Nuostabu ir tai, kad perteikti ne tik tekstus, bet ir juos iliustruoti „skaniomis“ ir skaitytojams patraukliomis fotografijomis padeda vyras Jonas. Eglė tapo savotiška mokytoja bei įkvėpėja pradedantiesiems konditeriams: „Būna, jog parašo man į tinklaraštį žinutę moteris, prašydama momentinės pagalbos, suplakusi kiaušinius keksiukams ir klausianti: o ką dabar daryti toliau?“

Na, o keksiukų istorijos prasidėjo nuo tada, kai Eglė dirbo nuobodų, pasak jos, administracinį darbą „be kūrybos“. Darbas emociškai slėgė taip, kad vyras, neapsikentęs nelaimingos Eglės aimanų ir dūsavimų, kartą pasakė: „Tai ko tu burbi? Imk ir kažką įdomaus daryk.“ „Tai ėmiau ir pradėjau daryti“, – juokiasi Eglė, užsibrėžusi tikslą kiekvieną savaitę kepti vis naujo recepto keksus.

Tuo metu, kai tik pradėjo gaminti keksus, jie dar nebuvo tokie Lietuvoje populiarūs – nebuvo galima nusipirkti visų estetinių priemonių dekorui – popieriukų, teminių smeigtukų ir panašiai. Tačiau Eglė buvo išradinga ir atradusi sau tinkančią keksiukų formą pradėjo kepti vieną kartą, antrą kartą … Ir jai tai ėmė patikti.

„Pradėjau žiūrėti nuotraukas internete, stebėjau keksiukų idėjas aplinkoje, analizavau, kaip čia taip gražiai suraitomas ypatingas kremas, kol ėmė kilti įvairūs kepimo technikos klausimai vienas po kito.“ Taigi prasidėjo dar ne visiškai virtuoziški, tačiau tuo metu Eglei svarbūs eksperimentai namų virtuvėje.

Eglė Petronienė, Jono Petronio nuotr.

Stebėdama keksų nuotraukas, Eglė atsakymų ieškodavo internete ar spaudoje − kaip pagaminti, pavyzdžiui, tam tikrą kremą „gražioms keksiuko kepurėms“ ar sukurti estetišką formą. Galų gale – rinka, produkto vertintojai diktuoja sąlygas, jog gaminys būtų ne tik skanus, bet ir išvaizdus.

Užsibrėžusi tikslo Eglė laikėsi disciplinos ir per metus išbandė 52 skirtingus keksų receptus. Tai buvo proga daug ką pabandyti, išmiklinti savo ranką, o tai labai svarbu estetiškai formuojant kremą kekso papuošimams.

„Nors, kai šiandien pasižiūriu tas pirmąsias savo nuotraukas, klausiu savęs, kodėl mes tuos keksus tąkart fotografavome“, – juokdamasi prisimena Eglė.

Paklausta, ar šiame, jau tikrai kūrybiniame, procese, kuriame reikėjo daug ko išmokti, kažkuo gelbėjo įgytas profesinis išsilavinimas, Eglė atsakė, jog „universitetas išmokė ieškoti informacijos, ją atsirinkti, kritiškai vertinti ir… parašyti knygą.“

Ji sako, geriausias startas tobulėti − individualus mokymasis ir informacijos ieškojimas „tarp bendraminčių“: įvairiose forumų grupėse vyksta gyvos diskusijos bei dalinamasi tikra patirtimi, nurodomi patys geriausi ir naujausi šaltiniai. Taigi, pasak Eglės, bendraminčių grupės yra tai, kas „užveda ant kelio. O paskui – profesinė literatūra, savos srities autoritetai, kurie įkvepia keliauti paskui save.“ Tą šiandien jau pradėjo daryti ir straipsnio herojė.

Savamokslė jauna konditerė tapo savo srities fanatike, kuriai kiekviena diena – atradimai. Vis tik kiekvienos naujos veiklos pradžia reikalauja nemenkų investicijų. Atradimai virtuvėje brangūs yra ne tik produktais ar priemonėmis. Eglė investavo ir į profesionalų vedamus mokymus.

Receptų knygos kūrimo užkulisiai. Jono Petronio nuotr.

„Esu dalyvavusi kursuose, kurių tematika – prancūziški skanėstai: macaronsų, vaflių kepimas. Prancūziška konditerija pati savaime yra įnoringa, vadinamasis aukštasis pilotažas. Na, o kadangi kiekvienas save gerbiantis konditeris turi būtinai pabandyti ką nors sukurti iš prancūzų konditerijos, nenorėjau atsilikti ir aš nuo mados“, – juokiasi Eglė.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Pusryčių kovos: ką geriausia valgyti rytais? Karantino virtuvė: vienas produktas, o išgyventi padės visą savaitę Beondegi - vienas keisčiausių pasaulio gatvės užkandžių, kuris galbūt padės mums nukeliauti į Marsą Ruošiamės Kalėdoms: 3 šventinių pyragų ir kavos deriniai KURIUOSE MIESTUOSE UŽ VAKARIENĘ RESTORANE SUMOKĖSITE BRANGIAUSIAI PASAULYJE?

„Taigi, turiu pasakyti, jog tie kursai atskleidė daug klaustukų. Kas yra klaustukai? Tai yra informacija, kuri paprastai nerašoma receptų knygose, o žinoma tik meistrų. Pvz., kiek laiko plakti tešlą, kad ji būtų lavos konsistencijos, ir kiek laiko plakti, norint išgauti kitokį rezultatą. Nors receptų knygoje yra parašyta, kiek laiko plakti tešlą, tikintis kažkokios konsistencijos, tačiau nežinant, koks turi būti tos trukmės rezultatas, tikrai joks konditeris neiškeps skanėsto tinkamai“, − kursais džiaugėsi jauna moteris.

Neseniai Eglė savo amatą „legalizavo“ Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre.

„Mokykloje įgavau labai vertingų bazinių žinių, kurios padėjo suvokti esminius konditerijos principus. Ten mokėmės klasikinių kepinių, kurie buvo ypač populiarūs sovietmečiu, tačiau modernesnio požiūrio į desertus bei jų pateikimą sėmiausi iš bendraminčių, meistrų ir interneto platybių.“

Eglė atvirauja, jog patirtys kursuose ir mokykloje kelia minčių apie platesnes veiklas nei vien tik keksiukų kepimas. Supratusi, kokia tai plati ir kūrybinga sritis, ji tikisi sukurti naujų pasiūlymų klientams, bėgdama nuo kasdienybės ir rutinos.

Šaltinis - euroblogas.lt

Aistė Virketė