RASA BAŠKIENĖ

Šiuolaikinė psichologija žmogų ištinkančią krizę laiko plyšiu, atveriančiu visą klodą klausimų apie tai, kas mes esame ir ką veikiame. Krizė ištinka, susidūrus su nelengvomis permainomis ar netektimis, su kuriomis žmogui sunku susitaikyti. Tuomet žmogus išgyvena liūdesį, bejėgiškumą, pyktį, kaltės jausmą. Kartais žmogus išgyvena ir vidinę, vadinamąją „viduramžio“ krizę, kai nebedžiugina ankstesnė veikla, kyla gyvenimo prasmės klausimas.

VšĮ Krizių įveikimo centro psichologė-psichoterapeutė Asta Groblytė teigia, kad dažniausiai – 28 proc. – pas juos atvykstančių žmonių skundžiasi savo santykiais su artimiausiais žmonėmis: sutuoktiniais ar partneriais. Antrą vietą užima nusiskundimai dėl psichikos sveikatos. Skundžiamasi nuotaikos sutrikimais ir nerimu. „Kai žmogus ateina kamuojamas tokių būsenų, galima spręsti, kad tai jau yra chroniškas sunkumas, susikaupęs per laiką ir trukdantis gyventi. Žmonės lanko psichiatrus, geria vaistus, bet to jiems nepakanka. Tai gali būti įsisenėję dalykai“, – sako psichoterapeutė.

19–25 metų amžiaus asmenys sudaro kone trečdalį Krizės įveikimo centro pacientų. Jie atviresni, mažiau stigmatizuoti, nebijo ieškoti pagalbos. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės linkę susitvarkyti patys, nesupranta, kodėl jų vaikai, ištikti sunkumų, kreipiasi į psichologus.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovas Arūnas Germanavičius teigia, kad psichologinės krizės labai dažnai reiškiasi per somatiką. „Per daug atliekama nereikalingų tyrimų, apkraunami šeimos gydytojai, kardiologai, kol išsiaiškinama, kad kūnas kenčia dėl sielos. Alternatyvioje medicinoje taikomas šokis, judesio terapija, įvairūs įvyniojimai, kūno procedūros, kai jis nuraminamas, jam leidžiama grįžti į save ir užmegzti kitokį santykį su savimi ir savo psichika. Yra daug neuroplastiškumo teorijų, teigiančių, kad įvykus psichologinei krizei ir sėkmingai atsistatant neuronai sugeba regeneruotis“, – sako A. Germanavičius.

Mūsų protėvių krizės

Mūsų protėviai irgi neišvengdavo įvairių psichologinių krizių, tačiau jausdavo, kada žmogus su jomis susitvarkyti pajėgia pats, o kada jam būtina kitų žmonių pagalba, kartais pasitelkiant žolininkes, užkalbėtojas, pribuvėjas. Daugiausia apie tai byloja XIX a. liudijimai. 1898 m. Jonas Basanavičius išleido knygelę „Medega mūsų tautiškai vaistininkystei“, kurioje išvardijo 199 negales (ligas) ir traumas, iš kurių 8 ar 9 galima laikyti psichologiniais sutrikimais ar psichinėmis ligomis.

Pasak Astos Skujytės-Razmienės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos, tautosakoje dažnai fiksuojama neigiama emocinė būsena: pyktis. Ši būsena laikyta itin pavojinga, kurią gydydavo įvairiomis žolelėmis: valerijonais, kanapių sėklomis ir pan.

Kita emocija – liūdesys, kurį šiuolaikiniai psichologai pavadintų depresija. J. Basanavičius rašo: „Yra ta liga tam, kuris turi dideles iškadas arba ką prapuldo, ir pats sau galą pasidaro.“ Liaudyje tas liūdnumas buvo pastebimas, gydomas augalais.

Pasak A. Skujytės-Razmienės, daug ligų buvo aiškinamos išgąsčiu, kurį būtinai reikėjo gydyti, nenorint, kad jis virstų nuomariu, rože, naktinyčia (lunatikavimu) ar proto sumišimu. Buvo žinomas klejojimas – karščiavimo pasekmė, bulimija – nuolatinis persivalgymas. Tačiau tuo metu mažai kas domėjosi, kas sukelia tokį persivalgymą.

Dar viena labai plati ir sunkiai apibrėžiama ligų kategorija – nervai, galėję reikšti pyktį, pamišimą, liūdesį ir kitokius negalavimus. Alkoholizmas, deja, irgi buvo puikiai pažįstamas XIX a. lietuviams.

Artimo žmogaus netektis būdavo išraudama, išdainuojama – netgi laukuose. Netekus motinos gedėjimas trukdavo metus, kitų artimųjų – apie pusmetį. Visi žinojo, kad kenčiančiam žmogui reikia duoti ramybę, netrukdyti. Lietuvių tradicinė bendruomenė buvo geranoriškai nusiteikusi sergančių žmonių atžvilgiu. Jei artimieji matydavo, kad pačiam žmogui sunku susitvarkyti, stengdavosi jį nuraminti žolelėmis, smilkymu, ant žarijų užmetant augalų. Jei išgąsdindavo šuo, numesdavo jo plaukų ant žarijų. Gydydavo „tuo pačiu, kas išgąsdino“. Maudydavo žolelių voniose, apyniais kimšdavo pagalves, duodavo gerti užpiltinių. Žmogus jautėsi gamtos dalimi. Pasak mokslininkės A. Skujytės-Razmienės, iki šiol yra išlikęs paprotys eiti pasišnekėti apie savo problemas su medžiu.

Psichoterapeutė, jungiškosios krypties analitikė Eglė Beinorienė žmogiškajai kančiai apibūdinti pasitelkia lino kančios, labai paplitusios lietuviškoje tautosakoje, motyvą. Lino kančia pastebima vestuvių papročiuose, nuotakai paliekant tėvų namus, kai vardijami lino kančios, mirimo ir atgimimo motyvai. Ištekėjimas yra senos formos mirimas ir atgimimas naujai būčiai, nes ir linas miršta kaip augalas, atgimsta kaip drobė. „Tai puiki metafora krizei įveikti. Krizė ištinka, kai žmogus pajunta, kad tai, kuo jis anksčiau rėmėsi savo gyvenime, suyra, ir jis turi atgimti ir eiti toliau. Per tą pusmetį gedėjimo galima atgimti naujai kokybei ir naujiems santykiams. Džiugu, kad mūsų tautosakoje yra tokių stiprių momentų, kuriais galime remtis“, – sako psichoterapeutė.

Diskusija "Kokios psichologinės kančios kamavo lietuvius vakar, ir kokios - šiandien". Nuotraukoje: moderatorius Ž.Bružas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja A. Skujytė Razmienė, psichoterapeutės E.Beinorienė ir A.Groblytė

Kaip įveikti krizę?

„Reikia leisti procesams vykti taip, kaip jie vyksta. Kiekvienas sveikas žmogus turi savyje įveikos mechanizmų, tik svarbu netrukdyti. Nereikia atlikti žygdarbių, dramatiškų pokyčių. Reikia mąstyti apie tai, kas „mąstosi“, jausti tai, kaip jaučiamasi. Kažkas yra pasakęs: „Sveikata yra tada, kai kasdien skauda vis kitą vietą. O kai skauda kasdien tą pačią – tai jau liga“, – teigia psichoterapeutė A. Groblytė.

Kenčiančio žmogaus reikia klausytis, išbūti su juo, neskubėti dalinti patarimų, kurių jis nėra pajėgus priimti. Ypač svarbu tokiam žmogui padėti tvarkytis su buitiniais rūpesčiais ir problemomis, ir dažnai tai tampa neįkainojama pagalba.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Psichologė pataria: kaip valdyti finansinių bėdų keliamą stresą Vaikų psichologė: savivertės jausmo trūksta ne tik socialinių sunkumų turinčių šeimų vaikams Kaip netapti savo svajonių įkaitu? Prokrastinacija: kaip neatidėlioti gyvenimo | Patyriminis savaitgalis Kaip pakeisti savo darbo erdvę, kad taptumėte laimingesni?

Pasak psichoterapeutės E. Beinorienės, užstrigusiam viename tapatume žmogui jį ištikusi vidinė krizė gali tapti netgi išgananti. Tokia krizė padeda žmogui savyje integruoti tai, ką iki šiol jis neigė. Kaip pavyzdį ji paminėjo sėkmingą 40-metę verslininkę, kurdavusią vis naujus verslus, kuriai prasidėjo nemiga ir nerimas. Sveikata pasitaisė pacientei užsiėmus gyvūnų globa.

Ne vienam, sulaukusiam brandaus amžiaus, iškyla gyvenimo prasmės klausimas: dėl ko aš gyvenu? Tikintieji turi atsakymą į šį klausimą, tačiau ir jie nėra apsaugoti nuo krizių. „Dvasinis tikėjimo raumuo suteikia žmogui stuburą, padedantį išgyventi. Visais laikais tikėjimas buvo arti medicinos. Gyvas tikėjimas yra didžiulė atrama. Atrama gali būti ir tikinčiųjų bendruomenė, dvasinis palydėtojas“, – sako psichoterapeutė A. Groblytė.

Ištisi kultūriniai klodai slypi mūsų tradicijose, giminėse, šeimoje. Krizių mes neišvengsime, kartais jos tampa postūmiu mums keistis. Svarbu pažinti tuos įveikos būdus, žinoti juos, būti kūrybiškam.

Tekstas parengtas pagal rugpjūčio 23 dieną vykusią diskusiją „Kokios psichologinės kančios kamavo lietuvius vakar, o kokios – šiandien?“, skirtą Krizių įveikimo dešimtmečiui paminėti.

Šaltinis - bernardinai.lt