Gali būti, kad šią akimirką jūs „užsiimate atidėliojimu“ ir šį straipsnį pradėjote skaityti vien todėl, kad ieškojote priežasčių nedaryti kažko, ką planuojate padaryti jau keletą valandų, dienų, savaičių ar net mėnesių. Ir greičiausiai, kad tas ilgą laiką atidėliojamas „kažkas“ – ne visai smulkmena, besivoliojanti jūsų gyvenimo pakraštyje ir nereikalaujanti jokio dėmesio.
Tas „kažkas“ jums yra svarbu, bet kažkodėl niekaip nesulaukia savo laiko, akimirkos „kada rankos prieis“, idealių sąlygų, aplinkybių, tinkamo vaikų amžiaus ar nežinia ko. Ech, kaip aš jus suprantu. Nes būtent dėl tokio absoliučiai nelogiško ir kartais sunkiai sveiku protu paaiškinamo savo elgesio kažkada ir įsitraukiau į šio reiškinio tyrinėjimus.
Tas „kažkas“ jums yra svarbu, bet kažkodėl niekaip nesulaukia savo laiko, akimirkos „kada rankos prieis“, idealių sąlygų, aplinkybių, tinkamo vaikų amžiaus ar nežinia ko. Ech, kaip aš jus suprantu. Nes būtent dėl tokio absoliučiai nelogiško ir kartais sunkiai sveiku protu paaiškinamo savo elgesio kažkada ir įsitraukiau į šio reiškinio tyrinėjimus.
Tas „kažkas“ jums yra svarbu, bet kažkodėl niekaip nesulaukia savo laiko, akimirkos „kada rankos prieis“, idealių sąlygų, aplinkybių, tinkamo vaikų amžiaus ar nežinia ko. Ech, kaip aš jus suprantu. Nes būtent dėl tokio absoliučiai nelogiško ir kartais sunkiai sveiku protu paaiškinamo savo elgesio kažkada ir įsitraukiau į šio reiškinio tyrinėjimus.
„Kodėl aš atidėlioju dalykus net ir tada, kai žinau, jog tai gali turėti nemalonių, o gal net ir skaudžių pasekmių?“ – teko paklausti savęs, prieš tai pripažinus karčią tiesą, kad toks reiškinys mano gyvenime egzistuoja.
Pirmasis verdiktas skambėjo ne itin džiuginančiai. „Tinginė!“, – tvirtai nusprendė vidinis kritikas, įpratęs dulkėmis paversti viską, kas tik užgimdavo galvoje. Bet jis buvo neteisus. „Atidėliojimas – tai ne tingėjimas. Tingus žmogus nenori nieko daryti ir dėl to nejaučia jokio nerimo. Atidėliotojas džiaugtųsi kažką nuveikęs, bet jis tiesiog negali nieko pradėti“, – savo knygoje „The End of Procrastination“ rašo Petr Ludwig ir priduria: „Atidėliojimo nereikėtų painioti ir su poilsiu. Ilsėdamiesi mes užsipildome nauja energija, o atidėliodami – atvirkščiai – ją prarandame. O kuo mažiau mes turime energijos, tuo didesni šansai ir toliau atidėti reikalus neapibrėžtam terminui ir nieko nedaryti“. Kadangi autoriaus išvados buvo paremtos daugiau nei 120 mokslinių tyrimų, vidinis kritikas informaciją suvirškino. „Ne tinginė… tai kas su tavim negerai?!“, – beveik paniškai trepsėjo didysis kritikuotojas ir vertė toliau ieškoti paaiškinimų.
Tada dar bandžiau savo atidėliojimą pateisinti tuo, kad turėdama prigimtinį adrenalino poreikį, efektyviau tvarkau reikalus ekstremaliom sąlygom, t. y. kai jau nebėra kur trauktis, imu ir padarau. Bet nuoširdžiai paanalizavusi kai kuriuos epizodus, suvokiau, jog ši priežastis tėra patogus bandymas pasiteisinti, nes realybėje net ir ekstremaliom sąlygom galiu nedaryti to, kas yra svarbu, ir užsiiminėti visiškai nereikšmingais dalykais.
Taip sluoksnis po sluoksnio, lyg archeologė, kasinėjau priežastis ir artėjau link atsakymų, padėjusių ir tebepadedančių tomis akimirkomis, kai norisi atsitraukti nuo svarbių reikalų ir pabimbinėti, kad ir veidaknygės platybėse. Taigi…
Kodėl mes atidėliojame?
Organizacinės elgsenos ir žmogiškųjų išteklių srities profesorius Piers Steel teigia, kad maždaug 95 % žmonių prisipažįsta atidėliojantys darbus ir kitus jiems svarbius reikalus. Galima įtarti, kad likę 5 % tiesiog to nepripažįsta. Tad jaučiausi tame labai nevieniša.
Šaltinis - balarama.lt