Šiauliuose užaugusi Kristina Medžiaušytė studijuodama ir dirbdama aplankė ne vieną šalį nuo Pietų Korėjos iki Ispanijos, išmoko kalbėti keturiomis užsienio kalbomis, bet net tai nepakeitė jos sprendimo grįžti į Vilnių stiprinti visuomenės psichikos sveikatos sistemos Lietuvoje. Dar mokykloje susižavėjusi politika, Kristina metus „Kurk Lietuvai“ programoje rašė pasiūlymus, o šiuo metu juos bando pritaikyti praktikoje dirbdama sveikatos apsaugos ministro padėjėja.

Kol kiti jauni žmonės krauna lagaminus, ji skatina stabtelti: „Palaukite, juk viskas priklauso tik nuo mūsų pačių!“

Kristina Medžiaušytė, nuotr. iš asmeninio albumo

– Nors politikos mokslus baigei Kauno Vytauto Didžiojo universitete, studijavai ir Pietų Korėjoje, ir Kroatijoje, kalbi ne viena užsienio kalba. Ar studijos užsienyje pakeitė tavo požiūrį į politiką ir aukštąjį mokslą apskritai? Kaip manai, kokias savybes svarbu įgyti norint siekti karjeros politikoje?

– Naujos kultūros, nauji žmonės, naujos patirtys visai kitokiose aplinkose yra tai, kas padeda augti ir tobulėti. Todėl studijos užsienyje yra jei ne privaloma, tai bent jau stipriai rekomenduotina. Nemanau, kad mokymasis Azijoje ir Europoje man pakeitė pačią politikos sampratą, visgi tai mokslas, ir kad ir kur būtum, analizuoti tenka dažnai tuos pačius pasaulyje pripažintus filosofus, teoretikus bei jų darbus. Tačiau daug detaliau ir kitokiu kampu visa tai analizuojama būtent iš tam tikros šalies prizmės: įvykiai, detalės suprantamos iš kitos perspektyvos.

Kalbant apie aukštąjį mokslą – kiekvienoje šalyje jis vertinamas labai skirtingai. Didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir P. Korėjos tas, kad korėjiečiai labai vertina galimybę mokytis universitetuose, nes tam jiems reikia įveikti ne vieną kliūtį, o Lietuvoje viskas daug paprasčiau – vos ne visi turi galimybę mokytis universitetuose. Todėl ir atmosfera tarp studentų yra kitokia. P. Korėjoje nuolat siekiama ne lengviau, paprasčiau ar greičiau atlikti užduotį, bet padaryti kuo įmanoma geriau, siekiama diskutuoti ir ieškoti tinkamiausio sprendimo tam tikrai problemai. Visa tai daroma labai pagarbiai, išklausant ir įsiklausant į kito nuomonę.

Manau, jog siekiant karjeros politikoje svarbu sisteminis, kritinis mąstymas, atvirumas ir lankstumas naujoms idėjoms, komunikabilumas, pagarba, etiškumas. Nusprendžiau pasirinkti politikos mokslus po 2010 metų vasaros, kuomet projekte „Moksleiviai – į Vyriausybę“ turėjau galimybę pabūti šešėline krašto apsaugos ministre. Tuomet tik užtikrinau savo pasiryžimą mokytis ir pažinti šią sritį. Politikos mokslai – be galo plati sritis, kuri reikalauja labai daug įvairiausių žinių, kasdienio mokymosi ir tobulėjimo.

Kelionės po Lietuvą, nuotr. iš asmeninio archyvo

– Šiuo metu esi sveikatos apsaugos ministro padėjėja. Tai pareigos, apie kurias svajoja ne vienas politikos mokslų studentas. Deja, dažnai Lietuvoje socialinių mokslų studentai neranda vietos savo srities darbe. Koks buvo tavo kelias į šią karjeros stotelę?

– Manau, kad viskas priklauso nuo noro, pasiryžimo ir įdėto darbo – kiek stengsiesi, tiek ir gausi. Nežinau savo sėkmės paslapties, tiesiog jei matydavau problemą, sugebėdavau ją iškomunikuoti ir parodyti sprendimo būdą. Tuomet pasiūlydavo prisijungti prie tam tikrų komandų, leisdavo tuos pokyčius daryti pačiai.

Taip buvo Šiaulių miesto savivaldybėje, kur dirbau mero patarėja, dabar – Sveikatos apsaugos ministerijoje. Dabartinė mano pozicija yra bandymų ir atradimų kelio pasekmė: vis ieškau, kur galėčiau save realizuoti, kasdieniame darbe bandau įžvelgti prasmę.

Galerija: (4 nuotraukos)

– Jau nuo mokyklos laikų dalyvauji įvairiuose konkursuose, o nuo 2016 m. prisijungei ir prie „Kurk Lietuvai“ profesionalų komandos. Kuo ši programa išsiskyrė iš kitų projektų, kuriuose yra tekę dalyvauti?

– Programa „Kurk Lietuvai“ yra neeilinė galimybė vienus metus prisidėti prie savo šalies strateginių projektų įgyvendinimo: dalytis įgytomis žiniomis per studijų ir darbo metus užsienyje, dirbti su nuostabiais kolegomis bei sukurti ar pritaikyti geriausią praktiką sprendžiant problemą Lietuvoje. Ši programa trunka jau šešerius metus ir kasmet suburia daugybę jaunų profesionalų iš kiekvieno pasaulio kampelio – kviečia grįžti ir kurti čia, savo šalyje. Asmeniškai norėjau prisidėti savo žiniomis ir entuziazmu prie teigiamų pokyčių Lietuvoje, ypač prie projektų, kurie liečia kiekvieno iš mūsų kasdienybę.

– Projekte visus metus kryptingai dirbai ties visuomenės psichikos sveikatos stiprinimo klausimais. Ar anksčiau buvai susidūrusi su šia tema? Kodėl ji tau pasirodė svarbi Lietuvos mastu?

 – Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduria su psichikos sveikatos klausimais: patiriame užsitęsusį liūdesį, vis nenumalšiname nerimo, jaučiame visą spektrą skirtingų emocijų, todėl kartais net nemokame išlaikyti balanso ir jų sukontroliuoti. Dažnai matome ir jaučiame, kaip artimieji kenčia nuo priklausomybių psichotropinėms medžiagoms, kartais pradeda kamuoti nemiga, sužinome, kad draugo artimasis nusižudė… Tai kasdien mus paliečia, tik skirtingu intensyvumu: arba tai yra laikina problema, arba ji, nesprendžiama, tampa sutrikimu.

Tai viena iš pačių svarbiausių temų, nes būtent geros psichikos sveikatos žmogus gali būti produktyvus, laimingas, sėkmingai dirbti bendruomenėje ir save realizuoti. Tačiau Lietuvos visuomenės psichikos būklės rodikliai yra labai prasti – didelis savižudybių, smurto artimoje aplinkoje skaičius, patyčių mastas, daug žmonių kamuoja priklausomybės, stresas. Dėl ypač žemų rodiklių politikos formuotojams būtina imtis veiksmingų priemonių. Juk tai liečia kiekvieną iš mūsų.

Kalnai Korėjoje, nuotr. iš asmeninio archyvo

– Antrus metus toliau tikslingai dirbai ties neefektyvios psichikos sveikatos problemų prevencijos klausimais. Atlikai Lietuvos situacijos analizę, sukūrei psichikos sveikatos stiprinimo ir prevencinių programų vertinimo rekomendacinę sistemą. Kaip iki šiol Lietuvoje prevencinės programos buvo vertinamos? Kodėl ankstesnieji vertinimai buvo ydingi?

 – Deja, prevencija Lietuvoje nėra sisteminga ir veiksminga. Todėl pasiūlėme konkretų modelį, kaip turėtų egzistuoti vykdoma psichikos sveikatos problemų prevencija visose amžiaus grupėse.

Lietuvoje diegiamos ilgalaikės prevencinės priemonės neduoda reikiamų rezultatų, nes prevencijos sistemai trūksta vientisumo, koordinavimo, efektyvaus taikymo bei priemonių vertinimo ir stebėsenos (ar taikytos priemonės ir programos išpildė lūkestį ir sustiprino tikslinių grupių psichikos sveikatą). Dar neturime vertinimo praktikos, nes dažnai žmonės galvoja, jog tai nukreipta prieš juos asmeniškai – prasti rezultatai parodys, jog prastai dirba. Nors turėtų būti suprantama atvirkščiai – ši praktika (metodas, priemonė) netinka, ją reikia keisti ir daryti kitaip. Tada vėl stebėti ir vertinti. Tol, kol bus pasiektas norimas rezultatas.

Rekomendacinė sistema siūlo pagrindus tam, kad psichikos sveikatos stiprinimo ir sutrikimų prevencinės programos Lietuvoje būtų vertinamos. Taip bus užtikrinta, jog valstybės biudžeto lėšos yra racionaliau paskirstomos ir visuomenę pasiekia tik tikslingos, mokslu pagrįstos prevencinės priemonės bei programos.

– Užsienio gerųjų praktikų apžvalgos rengimas buvo tavo darbo „Kurk Lietuvai“ programoje dalis. Kokios gerosios patirties turėtume pasisemti iš užsienio šalių? Kaip jos tvarkosi su psichikos sveikatos gerinimu nacionaliniu lygmeniu?

– Atlikus gerųjų praktikų analizes buvo pastebėtos šešios pagrindinės tendencijos bei praktikos. Kitose šalyse 2009-2015 metai buvo reformų psichikos sveikatos sistemoje laikotarpis, intensyviai diegiamas į asmenį orientuotas (angl. „patient-centered“) modelis, pabrėžiamas prevencijos ir stiprinimo vaidmuo visose politikos srityse. Užsienio šalys daug dėmesio skiria savipagalbos įgūdžių formavimui, e-psichikos sveikatos įrankių populiarinimui ir socialinių inovacijų panaudojimui, stengiamasi nuo medikamentinio gydymo pereiti prie kompleksinio, vykdoma psichosocialinių paslaugų plėtra.

Psichikos sveikatos sritis yra labai kompleksiška, tad vienu metu reikia suvaldyti daug procesų. Tačiau pirmiausia turime suvokti psichikos sveikatos problemų prevencijos ir stiprinimo svarbą, tada sistemingai ją plėtoti ir investuoti. Taip bus ugdoma atspari visuomenė.

– Remdamiesi gerąja užsienio praktika praėjusį gegužės mėnesį Lietuvoje pristatėte pirmąją nemokamą mobiliosios emocinės savipagalbos programėlę „Pagalba sau“, padedančią stebėti savo būseną ir suteikiančią informaciją, kur kreiptis, prireikus pagalbos. Tai labai inovatyvus požiūris į emocinių sveikatos problemų sprendimą. Koks pagrindinis šios programėlės tikslas? Kaip ji veikia?

– Mobilios emocinės savipagalbos programėlės „Pagalba sau“ tikslas – emocinio raštingumo, savipagalbos įgūdžių ir asmenybės atsparumo ugdymas, o auditorija – visa Lietuvos visuomenė, besinaudojanti išmaniaisiais telefonais. Ji buvo sukurta remiantis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis bei mokslinių tyrimų išvadomis.

Programėlės koncepciją sudaro penkios dalys: emocijų stebėjimo mechanizmas, savipagalbos pratimai, pagalbos linijos, interaktyvus pagalbos žemėlapis bei profesionalų parengta edukacinė medžiaga.

Tereikia vieną kartą nemokamai parsiųsti programėlę iš „Google Play“ ar „iTunes“ ir ji jau jūsų telefone. Galite kasdien įvesti savo emocijas ir stebėti kaip jos kinta, o jei jaučiate pernelyg didelį nerimą – atlikti relaksaciją ar meditaciją. Jei jums ar jūsų artimajam prireikia pagalbos – jūs žinote, kur kreiptis ir ką daryti.

– Kaip žmonės sutiko šią programėlę?  Kiek žmonių per pusę metų spėjo ją išbandyti?

– Džiaugiamės, jog programėlė sutikta labai palankiai: daug laiškų, žinučių, skambučių, atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Kadangi ši programėlė ne tik nemokama, bet ir buvo nemokamai sukurta daugybės profesionalų dėka – tai tampa visų nuosavybe. Kiekvienas gali prisidėti ir pasidalyti patarimais, kaip tobulinti ar dar ką keisti, jog tai taptų geriausia įmanoma versija.

Šiuo metu programėlę jau atsisiuntė apie 6000 žmonių ir jų kasdien daugėja. Tai reiškia, jog žmonės po truputį ima rūpintis savo emocine sveikata. Gauname grįžtamąjį ryšį ir iš profesionalų, pavyzdžiui, psichologų, kurie rekomenduoja šios programėlės pratimus atlikti tarp susitikimų su klientais. Taip pat iš mokytojų, kurie skatina vaikus pajausti ir įvertinti savo būseną bei sekti ją ilgesnį laiką. Tai gali tapti žaidimu, skatinančiu kasdien sąmoningai pagalvoti apie savo savijautą ir išmokti sau padėti be šalutinio poveikio.

Kristina Medžiaušytė, nuotr. iš asmeninio albumo

– Vos 35 proc. žmonių Lietuvoje jaučiasi laimingi. Tuo tarpu patyčių, savižudybių, smurto artimoje aplinkoje skaičiai kasmet vis labiau gąsdina. Po pusantrų metų darbo ties visuomenės psichikos visuomenės sveikatos gerinimu, ar gali pasakyti, kas daro žmones emociškai sveikais ir laimingais? Kas tave verčia jaustis laiminga?

– Geros psichikos sveikatos komponentai yra šie: kokybiškas miegas (8-9 val. per parą), sveika mityba (visavertė, subalansuota dieta), fizinis aktyvumas (bent 30 minučių intensyvaus ir nepertraukiamo pasivaikščiojimo per dieną), socialiniai ryšiai (bendravimas ir laikas su šeima, artimaisiais bei draugais), aplinkos įvairovė (stengiantis vis pakeisti rutiną, pažinti savo aplinką ir visą pasaulį) bei žalingų įpročių atsisakymas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

Man asmeniškai geriausia terapija yra ilgi pasivaikščiojimai miške, kur daug gryno oro, tylu ir ramu. Taip pat dievinu keliavimą ir kopimą į kalnus. Nusiraminti, geriau pailsėti padeda gera knyga ar karšta vonia. Gerai pagalvojus, daugybė dalykų gali mane priversti jaustis laiminga. Tačiau dažniausiai jie yra labai maži, tereikia pastebėti.

– Žmonės, tarp jų ir jauni profesionalai, tūkstančiais kasmet emigruoja iš Lietuvos. Tu nusprendei čia sugrįžti ir kurti emociškai saugesnę aplinką. Kas tave motyvuoja čia likti ir stengtis vardan kitų gerovės? Ar jauti, kad gali padaryti pokytį?

– Manau, jog viskas priklauso tik nuo mūsų pačių: kiek patys duosime, kursime, darysime, tiek ir turėsime. Lietuva yra nuostabus kraštas – be galo gražus! Turime nesibaigiančius miškus, pievas, tūkstančius ežerų, upių ir jūrą. Vos 10 minučių kelio ir jau galime pabėgti nuo miesto šurmulio, pajusti ramybę. Tyras oras. Nuostabi kalba. Mums negresia didžiulės stichinės nelaimės. Esame mažas taškelis pasaulyje, tačiau tiek daug apdovanotas. Tereikia įvertinti ir išmokti pasidžiaugti.

Živilė Karevaitė

Šaltinis - euroblogas.lt