Prezidento Valdo Adamkaus (šias pareigas Jo Ekscelencija ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais) laikysena – politiko, piliečio, valstybės vadovo, tiesiog žmogaus – iki šiol prisimenama kaip tam tikras etalonas. Dialogo kultūra, kurią dažnai ir noriai minėjo Prezidentas, buvo akivaizdi pastanga artinti mus, Lietuvą, prie tokios tikrovės, kur kalbamasi ramiai, pagarbiai, argumentuotai, pasitikint. Kur klausomasi kito.

Tokios ir Prezidento kalbos – iškylančios iš dvidešimties metų senumo istorijos ir šiandien skaitomos iš naujo. Tai – tikrai daug daugiau nei politiniai tekstai, daug daugiau nei tiesioginė reakcija į laiko iškeltas problemas ir aktualijas. Galbūt tai – minėto dialogo tąsa. Nesibaigianti, nesenstanti. Galbūt – šūsnis eskizų: Prezidento Valdo Adamkaus portreto, Lietuvos portreto, Europos ir pasaulio portreto. O galbūt – dar vienas mėginimas atsakyti į klausimą, kurį Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui, savo dialoge nuolat kėlė ir kelia Prezidentas: kas, jeigu ne Jūs?

Leidykla „Tyto alba“ išleido V. Adamkaus kalbų rinktinę „Esu vienas iš jūsų: rinktinės Prezidento kalbos“. Kviečiame skaityti vieną iš jos tekstų – kalbą, pasakytą 1998 m. vasario 26 d. Vilniuje, Katedros aikštėje, pradedant eiti Prezidento pareigas.

Prezidentas Valdas Adamkus

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos Respublikos piliečiai! Brangūs tėvynainiai!

Broliai ir seserys!

Esu čia ir dabar – nes tokia yra Jūsų valia, kurią išreiškėte laisvuose, demokratiniuose ir nepriklausomuose Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Esu čia ir dabar – nes tokia yra mano valia, atvedusi mane į šią dieną, kad kartu su Jumis atlikčiau savo pareigą Lietuvai.

Čia ir dabar žvelgia į mus istorija, visa jos didybė ir menkystė, visa jos laisvė ir prievarta. Mes nieko neatmetame, nes tai yra MŪSŲ istorija, mūsų aušros ir mūsų sutemos, mūsų pergalių džiaugsmas ir pralaimėjimų kartėlis, mūsų kraujas ir mūsų ašaros.  Tačiau visų pirma ir visų lūpomis mes šloviname laisvę, apkabiname ją, suprasdami, kad laisvė yra ne kieno nors nuosavybė, o visų pareiga, tėvų ir protėvių priesakas, aukščiausia vertybė, kuria mes norime pagrįsti visus savo darbus, visą savo kūrybą. Ligi paskutinio atodūsio, nė akimirkai neužmiršdami, kad laisvė yra kiekvieno ir visų, kad gyventi – tai reiškia būti laisvėje, kad kiekvieno gyvenimas gali būti tikrai laisvas tiktai gerbiant kito gyvenimą, gerbiant kito laisvę. Mes saugosime ir ginsime aukščiausią laisvės kūrinį – žmogų, jo laisvą valią, jo teisę rinktis gyvenimą ir atverti jį visoms darbo ir kūrybos formoms.

Esame sena ir garbinga Tauta, atėjusi į šią aikštę kartu su šlovinga savo istorija. Galima tarti, kad būtent istorija ir atsivedė mus čia, taip primindama mums visus karus ir sukilimus, liepdama įsižiūrėti į kiekvieną kraujo lašą, pralietą dėl Tautos laisvės ir jos nepriklausomybės, padėdama įsijausti į kiekvieną kančią, iškentėtą per amžius. Mes sakome: nėra to skausmo ir tos netekties, kurios neprisimintume. Būtume neverti savo laisvės, jeigu tai užmirštume arba leistume užmiršti. Prieš daugelį amžių čia degė šventoji ugnis, ir senieji mūsų protėviai, pamaldžiai susikaupę, regėjo joje gėrio pergalę prieš blogį ir amžinybės pergalę prieš laikinumą. Ugnis neturėjo užgesti, kaip neturėjo įsitvirtinti žemėje tamsa ir blogis. Amžinoji gyvybė ir jos laisvė – nenugalima, nepavergiama – plaikstėsi ir šoko šventosios ugnies liepsnose ir žmonių širdyse. Ji niekada nebuvo mumyse užgesusi, ji padėjo išlaikyti visas priespaudas ir okupacijas, ji atvedė mus į šią dieną. Garbė tiems, kurie atėjo čia su laisvės ugnimi, amžina šlovė tiems, kurie krito kovoje, buvo nukankinti kalėjimuose ir tremtyse, iš ilgesio mirė toli nuo Lietuvos, bet su jos vardu lūpose.

Šiandien šloviname laisvę, garsiai tariame šį žodį, ryžtingai pabraukdami jį savo istorijoje ir dabartyje. Taip, laisvė yra didelė Apvaizdos dovana, visų kuriamųjų galių motina. Turime pažadinti, prikelti ir sutelkti kuriamąsias Lietuvos žmonių jėgas. Užtenka griovimo ir ardymo, kai šalia mūsų griūva vertingas ir unikalus Vilniaus senamiestis. Kai griūva žmonių pasitikėjimas ir viltys, kai gausėja rankų, ieškančių darbo ir nerandančių jo. Kurkime šiuolaikinę visuomenę, pagrįstą tarpusavio pasitikėjimu, parama silpnesniam, atjauta ir pagalba – jos ieškančiam, paguoda – jos besišaukiančiam. Ir palaimintos tebūna gerumo akys, kurios kitame mato brolį. Pykčio, keršto, godumo, pavydo, įtarumo apsėstas žmogus nėra laisvas. Savo būtyje jis neranda svarbiausio – santarvės su savimi, su viskuo, kas yra, prieštaravimų suplėšyta jo širdis praranda džiaugsmą ir kūrybos galią. Šita šalis ir šitas miestas nuo amžių garsėjo tolerancija ir pakantumu kitokiai tautinei ir religinei orientacijai. Lietuva jau XIV amžiuje su gebėjo priimti didžiojo kunigaikščio Gedimino pakviestus kitų šalių meistrus, amatininkus, pirklius, užtikrindama jiems saugumą, globą ir paramą. Tai negi šių dienų Lietuva nepajėgtų toleruoti kitą tikėjimą išpažįstančių, kitaip mąstančių ar kalbančių savo piliečių? Įvairovė, gausa ir visos Kūrinijos santarvė yra dieviš- kosios darnos pagrindas ir esmė. Mes pasisakome už politiniame šalies gyvenime kylančią Santarvės pakto idėją, suvokdami ją kaip laisvo žmogaus gyvenimo laisvėje principą. Ji nepanaikina lietuviškumo, nepaverčia vienos ar kitos grupės priešais. Atvirkščiai: ji nori sumažinti priešiškumą, vis dar besireiškiantį visuo- menėje. Santarvės idėja yra kūrybinė, ji siekia pakelti visuomenę ir jos politinį gyvenimą į naują lygį, ji nori suteikti mūsų bendravimui naujų, ramesnių ir, sakyčiau, šiuolaikiškesnių bei modernesnių spalvų. Todėl tikiu, kad mūsų partijos, kaip kolektyviniai visuomenės lyderiai, parodys savo politinę valią ir kūrybiškumą, jautrumą tikrovei ir paslankumą joje.

Mes sakome: žmogaus gyvenimas yra absoliuti vertybė. Privalome apgaubti jį tiesa ir teisingumu, įstatymų ir valstybės institucijų globa. Visa man suteiktos prezidentinės valdžios galia aš sieksiu, kad Lietuvoje įsitvirtintų sąžininga ir dora, rūpestinga ir paslaugi, atsakinga ir morali visų lygių valdininkija, kurios pagrindinis principas būtų ne valdyti, o tarnauti – tai yra padėti, patarti ir, žinoma, spręsti. Mums nereikia tuščiažodžių šūkių – mums reikia veiklaus, iniciatyvaus patriotizmo, reikia piliečio, jaučiančio Tėvynę SAVYJE, auginančio ją. Duodančio, aukojančio jai. Vis dar pasitaiko veikėjų, įsitikinusių ir norinčių mus įtikinti, kad Tėvynė yra amžinai jiems skolinga, o yra atvirkščiai, todėl ir sau, ir jiems atsakau: reddite patriae, quod debetis! (grąžinkite Tėvynei, ką esate skolingi).

O skolingi savo Tėvynei esame visi. Skolingi jos istorijai, jos kalbai – seniausiam ir didžiausiam tautos kūriniui, kuriam jau ne sykį buvo iškilusi grėsmė, išnykimo pavojus. Pernai turiningai paminėjome pirmosios lietuviškos knygos jubiliejų. Ateinančiais metais – 1999-aisiais – pagarbiai nusilenksime kitam mūsų kalbos paminklui – Mikalojaus Daukšos „Postilei“. Tartum testamentas, tartum priesakas ir šiandien aktualiai skamba gilūs šios knygos Prakalbos žodžiai: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Neužmirškime šių žodžių, parašytų prieš 400 metų. Parašytų amžiams. Ir mums.

Skolingi esame ir savo gamtai, savo žemei, miškams, upėms ir ežerams. Gamta žiūri į mus patikliai, su meile ir atsidavimu. Atsidavimu globai, bendradarbiavimui. Ne vergystei, plėšimui, išnaudojimui. Dėsninga, kad gamtos tarša vyksta lygiagrečiai su žmogaus dvasios tarša, kad Nemuno ar Kuršių marių bjaurastį lydi dorovinis nuosmukis, abejingumas moralei, nusikalstamumas, dvasinio purvo upės… Kiek čia darbo galėtų rasti mokykla, spauda, Bažnyčia! Aš kreipiuosi į Lietuvos jaunimą: ateinantis amžius – Jūsų amžius, bet jis bus toks, ko- kius pamatus padėsite ir jam, ir savo gyvenimui dar šiame amžiuje. Ypač skolingi esame savo duonai, savo duonelei kasdieninei. Tiesiai sakant, skolingi žmogui, tą duoną auginančiam. Grąžinti šią skolą – ne vienų metų darbas. Sieksiu, kad būtų paspartintas žemės grąžinimas savininkams, kad būtų remiami ūkininkai ir rentabiliai dirbančios žemės ūkio bendrovės, kad laiku būtų atsiskaitoma su žemdirbiais už jų produkciją. Stengsiuosi, kad Lietuvos kaimui atsivertų nauji kredito ir ilgalaikių paskolų šaltiniai.

Gyvenimas Tėvynėje reiškia nuolatinį, nepertraukiamą darbą ir kūrybą, augi-

mą ir auginimą. Aš kviečiu visus į šį darbą ir kreipiuosi į visus: padėkite man, kad galėčiau padėti Jums. Jūs dar galite. Jūs galite viską. Arba beveik viską. Mano širdis, mano patyrimas, mano sugebėjimai – su Jumis. Jums. Kito tikslo aš neturiu. Aš nežadu lengvo gyvenimo – nes lengvo gyvenimo niekur nėra. Aš kviečiu į darbą, kad mūsų gyvenimas palengvėtų. Kartoju: kad palengvėtų! Suglauskime pečius, kad pakeltume sunkią naštą, kad atgaivintume, kad sutvirtintume tikėjimą ir pa- sitikėjimą Lietuva ir tais, kurie jai vadovauja. Jau girdima kalbų, kad mūsų kraš- tas tampa valdininkų respublika, kad pernelyg didelės biudžeto lėšos skiriamos visų lygių valdininkijai išlaikyti, o senatvės pensijos ar besimokančiųjų stipendijos apgailėtinai mažos. Turi pagaliau įsigalėti morali vidaus politika, pilietinė ir teisi- nė atsakomybė už sprendimus ir jų padarinius. Daugelyje šalies gyvenimo sričių vykstanti reforma, atrodo, trypia vietoje dėl įstatymų ir teisės aktų stokos ar jų ydingumo. Manytume, kad Seimui ir Vyriausybei reikėtų labiau sinchronizuoti, suderinti reikšmingesnius politinius žingsnius ir socialines slinktis.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

Gyventi Lietuvoje – tai reiškia gyventi Europoje, nuo kurios pusę amžiaus mus

skyrė geležinė uždanga. Atsivėrėme Vakarų civilizacijos gėriui, tačiau mūsų kalėjimai perpildyti, ir (deja!) daugiausia jaunų žmonių, kurie privalėtų dabar būti aktyviausi šalies piliečiai: dirbti, kurti, mylėti, auginti vaikus. Prižadu, kad ypač daug dėmesio skirsime kovai su nusikalstamumu, atkakliai ieškosime galimybių padėti socialiai remtinoms jaunoms šeimoms. Skelbsime moralinio atsinaujinimo pro- gramą, kviesime į talką spaudą, televiziją, partijas ir visuomenines organizacijas, kooperuosime materialinius ir dvasinius išteklius. Šios programos centre turėtų iškilti žmogus, jo savitumas ir vertė, jo kūrybiškumas ir humanistinis aktyvumas. Reguliuodami mokesčius ir kompensacijas, sieksime socialinio teisingumo. Reikia veikti! Maironis „Nuolat verkšlenantiems politikams“ šiandien tikriausiai pasakytų: mums reikia tų, kurie veikia, o ne vienas kitą keikia.

Su pasitenkinimu noriu pasakyti, kad Prezidentas Algirdas Brazauskas perduoda mums realistišką užsienio politiką. Turime gerus, dvišalėmis sutartimis apibrėžtus santykius su Lenkijos Respublika – per visą šių valstybių istoriją jie dar niekad nebuvo pasiekę tokio pasitikėjimo, tarpusavio supratimo. Labai reikšminga sutartis su Rusijos Federacija. Sieksime, kad šiuos mūsų politinius sprendimus paremtų aktyvesni prekiniai, kultūriniai mainai, finansų ir technologijų investicijos į mūsų ūkį. Pagrindinė Lietuvos užsienio politikos kryptis išlieka ta pati – tai Europos Sąjunga ir NATO. Stengsiuosi, kad jau mano prezidentinės kadencijos metu Lietuva taptų šių organizacijų nare. Kelias į šias struktūras pra- sideda Vilniuje, pabrėžiu: Vilniuje, o ne Vakarų Europos sostinėse. Privalome dirbti, siekdami ekonominio ir finansinio stabilumo, derindami savo įstatymus  su Europos Sąjungos įstatymais, rūpindamiesi teisinga ir laiku pateikiama infor- macija apie mūsų šalį. Ne ištrindami, o ryškindami ir akcentuodami savo tautinį tapatumą. Skatinsiu geros ir produktyvios kaimynystės plėtojimą su Baltijos ša- limis. Mums atrodo, kad čia dar daug neišnaudotų galimybių.

Norėčiau išvengti politinės retorikos ir visus kviečiu jos vengti.

Šiandien, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas, prisiekiau Seime. Esu pasiryžęs būti visų Prezidentas, tartis ir bendradarbiauti su visomis partijomis. Lietuva yra viena ir vientisa. Tikiu jos ateitimi, jos žmonėmis. Čia, prie paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, prie mūsų kilniosios Katedros, aš sakau:

Lietuva augs, ji privalo augti. Su ja augsime ir mes.

Aš – vienas iš jūsų. Aš – su Jumis.

Šaltinis - bernardinai.lt