Šv. Patriko festivalis – vienas didžiausių Airijoje, o paradas – pats masiškiausias bei spalvingiausias renginys. Kovo 17- oji, Šv. Patriko mirties diena, minima ne tik sostinėje, bet ir už šalies ribų.

Jau 12-us metus iš eilės dalyvauti šioje eisenoje buvo pakviesti ir Airijoje gyvenantys lietuviai. Kaip visada, jie pasirodė kartu su jau draugais tapusia „City Fusion” organizacija.

„City Fusion” – tai meninis projektas, kuris kasmet Šv. Patriko festivalio metu sukuria didelės apimties pasirodymą, pristatomą parado metu.

Šis projektas unikalus tuo, kad kiekvienais metais prasideda iš naujo – su šviežiomis temomis bei originalaus ir ambicingo dizaino planais. Parado dalyviai dirba su profesionaliais choreografais, dalyvauja seminaruose, kur yra panardinti į kūrybinį procesą bei semiasi teatro, šokio ir cirko įgūdžių atlikimo. Tuo tarpu studijoje kūrybinė kvalifikuotų profesionalių menininkų ir meno savanorių komanda kuria kostiumus.

Airija: esame sala

Šių metų parado tema – „Airija: esame sala“. Steven James Smith eilėraštis  „Mano Airija”, kuris turtingas sudėtinga senosios ir naujosios Airijos įvairove ir įkvėpė šios  „City Fusion” inscenizacijos dvasią. Jo žodžių muzika rezonuoja atkaklios ir dvasioje laisvos dailininkės Leonoros Carrington paveikslus, kurios siurrealistinę tapybą įtakojo jos airių kilmės motina. „Mes esame sala“ yra ryškių Airijos vaizdinių šventė ir gyvas kultūros, tiek praeities ir dabarties, gobelenas, kurį sukūrė dizainerė Sabine Dargent. Choreografiją kūrė garsi airių choreografė Muirne Bloomer, o kostiumus siuvo darbšti komanda su vadove Amanda Donovan priešaky.

„City Fusion” projekte šiais metais dalyvavo apie 130 žmonių iš įvairių šalių – Kinijos, Bolivijos, Filipinų, Peru, Indijos, Brazilijos, Lenkijos, Sirijos, Rumunijos ir, aišku, Lietuvos, kurie ir sukūrė šią svaiginančią, mitologija kvėpuojančią eiseną. Ją didingai atidarė Banba, keltų deivė, kurios kūną dengė samanos, laukinės žolės ir gebenės lapai. Taikus miegančios moters siluetas priminė salą. Neveltui Banbos pavadinimas tapo saldžia metafora, naudojama poetų – Ji yra sala. Ji yra Airija.„City Fusion” projekte dalyvavo apie 130 žmonių iš įvairių šalių, S. Rinkevičiaus nuotr.

Mitologinės deivės ir …

Deivę lydėjo Leonora. Tiesą pasakius, jų buvo net 9-ios ir visas jas meistriškai atvaizdavo Airijos lietuviai. Jie tapo menininkėmis, kurios buvo įkvėptos keltų mitų, legendų ir svajonių. Dailininkes lydėjo poetai, kuriuos taip pat vaidino lietuvaičiai, vilkintys nesenstančio juodo aksomo kostiumus ir ieškantys savo įkvėpimo.

Kviesdama svečius į magišką šventę, juos lydėjo vaiduokliška Tekančios Dvasios figūra, kurią sekė trys Penny kiškiai – dar vieni antgamtiški keltų gyvūnai. Kaip ir kiti simboliai šioje inscenizacijoje, kiškiai yra pusiau žmonės, pusiau gyvūnai. Šios mitologinės būtybės simbolizavo žmoniją, kurios vidinis gyvuliškas padaras gyvena jos pasąmonėje.

O po to atskrido sparnai ir vakarėlis prasidėjo! Muzika tapo garsesnė, judesiai peraugo į gyvuliškus ir sudrebino eisenos svečius. Rankų darbo, su meile pagaminti sparnai nešė žinią, kad paukščiai nepripažįsta sienų ir jie gali laisvai skraidyti, kur tik vėjas juos pakvies.

O tuo tarpu mistinė būtybė Selkie mėgavosi savo vonia, skutosi savo uodegą ir gėrė rožinį šampaną. Jos prijaukintas vyras stūmė ją braukdamas prakaitą ir vykdydamas kiekvieną jos poreikį bei užgaidą.

Besimaudančią išdykėlę sekė Rhiannon, keltų fėja, kuri vakarienės metu linksmino savo svečius iš egzotinių vietų ir tolimų kraštų. Tiems, kurie stebisi, kaip ji tą sau galėjo leisti, sakome – Rhiannon yra keltų deivė ir jos vardas reiškia  „Baltoji ragana” arba  „Didžioji karalienė”. Ji yra poetų, menininkų, ir dainininkų įkvėpėja, kuri turi didelę magijos dovaną ir gali išpildyti svajones ir norus.

Epona, kita keltų deivė, pusiau paukštis, pusiau arklys taip pat prašuoliavo šioje parado eisenoje. Ir ne kaip kitaip, o „Gangnam style“ ritmingu žingsneliu.

Į šią šventę atskubėjo ir netaikiai nusiteikusi karo ir ugnies ragana Morrigan, kuri puolė neapsaugotus salos krantus. Sukėlusi chaosą ir įžiebusi nežinomybės baimę ji šėlo ir plaikstė savo ugningą suknelė, tarsi kovodama pati su savimi ir rinkdamasi tarp pykčio galios ir ramybės poreikio.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Gudri Švedijos strategija pasiteisina? Pirmieji duomenys rodo, kad „kreivė, panašu, plokštėja“ KAIP SKANDINAVIJOS ŠALYS BANDO SKIRTINGAI SUVALDYTI KORONAVIRUSO PROTRŪKĮ: NEBEŽINOME, KAS IŠ MŪSŲ TEISUS Suomių laisvė: kodėl net su draugais pirtyje iš tikrųjų sveikiau būti nuogam? O. Voverienė. Moterys – Nobelio premijos laureatės Daiktų internetas: 5 pavyzdžiai, atskleidžiantys jo potencialą

Kaip priešnuodis Morrigan energijai išniro Garnys Heronas – kantrybės ir atsparumo simbolis. Protingas garnys, įkritęs į savo plunksnas ramiai laukė, o Katė Irusan bandė jį sugauti ir sutrikdyti jo ramybę. Jai į talką atvyko visas būrys deivių Irusan. Jos mėgavosi muzika ir šoko pavojingą šokį. Kadangi jos yra nenuspėjamos, svečiams teko saugotis jų ilgų nagų.

Nuo viso to pašėlusio triukšmo prabudo Deivė Banba. Paskendusi tyloj, bet vis dar mieguista, Banba svarstė apie savo praeitį ir ateities svajones. O gal tik bandė susivokti, kur ji. Ar realybėje, ar ten toli, savo gimtinėje – mituose.

Šaltinis - adiena.lt