Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Tai yra Amerika: „Kodėl jus viskas čia dar taip stebina? Tai nėra Lietuva, kur tu gali daryti tai, kas leidžiama. Čia gali daryti viską, išskyrus tai, kas draudžiama.“

Šį mėnesį buvome Lietuvoje didžiausiais mitais ir legendomis apgaubtose Amerikos vietose. Matėme, ragavome, stebėjomės, nusivylėme. Visko labai labai daug.

Amerika nėra svajonių šalis. Amerika – tai valstybė, kurioje yra labai daug galimybių.

Amerikietiškas patirtis paskutinę dieną vainikavome įsijungę televizorių. Ekrane pasirodė tradicinis filmas apie amerikietiškas Kalėdas: jauki, apsnigta dvidešimties namų gatvė, kalėdinės lemputės ant medžių šakų ir vaikai, statantys sniego senius. Idilė(?)

Dar prieš mėnesį tai būtų atrodę kažkas mistiško ir stebuklingo, it iš kito pasaulio. O dabar šis vaizdas yra tiesiog filmas. Pabuvus Amerikoje ilgiau ir nors truputį ne kaip turistui, keičiasi pasaulio suvokimas. Amerika nėra svajonių šalis. Amerika – tai valstybė, kurioje yra labai daug galimybių. Būtent dėl to ši šalis taip visus ir masina. Bet galimybes reikia norėti ir mokėti išnaudoti. Tiems, kurie savęs, o kartais ir kitų negaili, tai yra terpė, skirta savo svajonių pasauliui susikurti. Ir čia tai padaryti tikrai lengviau negu Europoje.

Algos didesnės, žmonės mąsto paprastai: taip, kaip jiems sakysi, jie ir galvos, tiesiog rinksis tikėti ar netikėti. Šioje šalyje reikia darbuotojų, ne darbo vietų. Ir čia mažiau klausimų, dvejonių: „America is action“ („Amerika yra veiksmas“). Bet tai vis dar tas pats pasaulis.

Sunku net pasakyti, ar Amerika, ar būdas, kuriuo keliavome, buvo įdomesnis. Tris savaites stebėjome, kaip gyvena sunkvežimių vairuotojai (*šis pavadinimas tiesiog netinka, jie vadinami truckistais).

Sunkvežimis nėra tiesiog transporto priemonė, tai – namai. Yra dvi truckistų rūšys: pirmoji – žmonės, kurie tiesiog vairuoja įmonės sunkvežimius, antroji – vairuotojai, turintys savo sunkvežimį, darbui naudojantys kažkokios įmonės vardą. Tiek vieni, tiek kiti gali uždirbti labai daug pinigų, nes krovinių kasdien tūkstančiai, tiesiog antrieji turi daugiau nepriklausomybės. Ant truckistų pečių laikosi pusė Amerikos ekonomikos.

Specialios sunkvežimių juostos, kiekvienoje valstijoje gausybė svarstyklių, kuriose gali būti netikėtai atlikta viso sunkvežimio patikra, dešimtys pakelės stendų su reklamomis būtent truckistams yra tik keletas detalių iš visos industrijos. Porą vakarų, laukdami eilėje į dušą, praleidome vairuotojų socializacijos/televizoriaus kambarėlyje sunkvežimių degalinėje. Kartu su pilvotais ir barzdotais dėdėmis žiūrėjome amerikietiško futbolo varžybas ir tyliai klausėmės jų komentarų. Aplinka nėra jauki, tačiau tikrai juokinga.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Visiems, kurie planuoja atvykti į Ameriką, rekomenduojame kažkokiu būdu patekti čia ir tiesiog pažiūrėti. Pastebėti tą kiekvienos nakties asmeninę vairuotojų kovą su savimi, kai žiauriai norisi miego, bet reikia važiuoti, suprasti realų litro talpos juodos kavos puodelių dydį, pasišnekėti su bent pora vairuotojų ir išgirsti apie jų įpročius, pvz., imti krovinius tik į Majamį, nuvežti juos dviem dienom anksčiau be miego ir maisto, bet tuomet turėti papildomo laiko pasideginti saulėje belaukiant pristatymo valandos. Sunkvežimio vairavimas yra gyvenimo būdas. Mums labai pasisekė, kad galėjome prie to prisiliesti.

Paskutinę savaitę pradėjome Floridoje, amžinai šiltuose šalies pietryčiuose. Buvome Majamyje, kuris atsigauna po prieš mėnesį jį nusiaubusio uragano Irmos: pakelėse pilna šakų, nuolaužų, mieste jaučiama netvarka dėl kelias savaites nebuvusios elektros. Majamis gali atrodyti tikrai rojaus lopinėlis žemėje: amžinai šilta ir nei debesėlio, tačiau gamtos stichijos visą regioną nuolat verčia vėl ir vėl „stotis ant kojų“. Žinoma, Majamio atmosfera net ir su šiukšlių sunkvežimiais, birbiančiais pašonėje, verčia atsipūsti, ji kitokia negu visoje Amerikoje.

Pirmiausia, todėl, kad didžioji dalis šio miesto gyventojų yra iš Meksikos, Pietų Amerikos: Kubos, Venesuelos. Pietietiškos kultūros įtaka čia jaučiama netgi stipriau negu amerikietiškos: daugumoje kavinių padavėjai kalba ispaniškai, o anglų kalbos net nemoka, parduotuvių iškabos yra ispanų kalba ir, apskritai, didžioji dalis įstaigų atrodo gana skurdžiai ir pigiai, primena Pietų Europos šalių: Kipro, Graikijos, kaimelius, kur žmonės surenčia šeimos verslus „iš to, ką turi“. Tai yra puikus pavyzdys to, kas darosi didžiuosiuose Europos miestuose gyvenančių kitataučių rajonuose, tik amerikietišku masteliu: uzurpuoti ne pora miesto kvartalų, o visas miestas. Kita vertus, tiek legalūs, tiek nelegalūs atvykėliai Majamyje dirba ir generuoja didžiulius pinigus, o valstybei tai naudinga.

Pirmąją dieną Majamyje mėgavomės tradiciniais dalykais: paplūdimiu ir skaniu maistu. Justinas įsiropštė į palmę ir „nukovė“ kokosą. Visas procesas pritraukė daug žiūrovų. Panašu, kad nors kokosų visur daugiau nei medžių lapų, jų skynimas nėra populiarus dalykas. Kitą dieną bandėme pakliūti į Everglades National Park (Pelkėtųjų žemumų nacionalinį parką). Deja, nesėkmingai. Uraganas Irma suniokojo ne tik namus, bet ir gamtą. Parkas buvo sugriautas taip, kad jį teko uždaryti. Valandą paklaidžioję aplink vietoves, turėjome apsisukti ir keliauti į kitą parko dalį, kuri anksčiau garsėdavo paukščių ir aligatorių gausa. Nors pulkų gyvūnų ten nebėra, matyt, visi tebesislepia, jau nusivylimo nuotaikų lydimi, aptikome aligatorių. Vėliau restorane netgi ragavome aligatoriaus mėsos.

Į Ameriką labai norėsime sugrįžti, tačiau gyventi čia kol kas atrodo per daug kitaip ir toli. Mes dar per kuklūs.

Po poros lengvų dienų Floridoje patraukėme atgal į Čikagą. Ten nuėjome į iMax formato filmą ir „BlueMan“ trupės koncertą, apsilankėme The Fields Museum, Moliūgų fermoje. Pramogoms šioje šalyje nėra pabaigos. Nėra ir nebus tokio momento, kada būsi viską pamatęs, viską žinąs, nes dalykai čia labai greitai keičiasi.

Mes prie to esame nepratę, toks didžiulis pasirinkimas trikdo, nes Lietuvoje daug dalykų vėluoja. Bet gal tai gerai? Šį mėnesį dėl buitinių problemų, kurios varė iš proto anksčiau, galvos sukti neturėjome. Bet gavome daug peno apmąstymams. Į Ameriką labai norėsime sugrįžti, tačiau gyventi čia kol kas atrodo per daug kitaip ir toli. Mes dar per kuklūs.

Šiandien išskrendame į Panamą. Dabar prasideda devynių mėnesių savanoriavimo už maistą ir apgyvendinimą išbandymas. Žinome, kad Panamoje turėsime kambarėlį ir kiekvieną savaitę gausime po 25 JAV dolerius maistui. Taigi, grįžtame prie Anglijos taupymo režimo, tik dar labiau susiveržus diržus. Bet vieta, į kurią važiuojame, to verta. Aišku, kiekviena savanorystė bus apgaubta nežinios migla ir panaši į žaidimą „katė maiše“, bet mes pasiruošę nuotykiams. Ten, kur dabar keliaujame, ir, galvą ant akmens pasidėjus, žvaigždes stebėti nešalta.

Kelionės pamokos:

1. Patikimas kelionių draudimas yra vienas iš svarbiausių dalykų tolimose kelionėse. Amerikoje gydymo išlaidos yra beprotiškai brangios, todėl, ištikus bėdai, džiugu žinoti, kad galima kreiptis į specialistus ir sulaukti pagalbos;

2. Keliaujant į Ameriką, nesvarbu, kad lietuviai gali naudotis ESTA vizų programa, privaloma turėti bilietą iš Amerikos. Anglijoje atvykę į oro uostą, likus trims valandoms iki skrydžio, buvome priversti staigiai įsigyti bilietus į Panamą. Gerai, kad pavyko „sužvejoti“ pigiausią variantą, bet streso buvo daug.

Šiek tiek Amerikos specifikos:

1. Visos valstijos it atskiros šalys: skiriasi įstatymai, kainos, įpročiai;

2. Amerikos kultūra yra orientuota į vartotojus. Visos parduotuvės reaguoja į bet kokias klientų pastabas. Klientas yra valdovas;

3. Automobilių numeriai spalvoti, papuošti paveikslėliais, reprezentuojančiais valstiją;

4. Dauguma tualetų kvepia. Nesvarbu, ar tai viešbutis, restoranas ar viešasis tualetas. Pakelės stotelėse, vadinamose, „rest area“ (ilsėjimosi vieta) tualetų yra dešimtys;

5. Kavinėse prieš maistą visad atneša vandens, nesvarbu, ar prašei, ar ne;

6. Bet kur nurodytos kainos yra parašytos be valstybinių mokesčių, todėl prekės yra brangesnės, negu parašyta ant etikečių. Apie konkrečią mokesčių sumą sužinai tik jau pavalgęs arba mokėdamas kasoje;

7. Tradicinis amerikiečių dalykas – riešutų sviestas. Jis pusryčiams bus patiekiamas bet kokiame viešbutyje, standartinė amerikiečių šeima jo turės namie;

8. Beveik visi Amerikos viešbučiai turi baseiną. Nesvarbu, kokio lygio viešbutis tai bebūtų. Mes gyvenome įstaigose, kuriose pusryčiams gaudavom plastikinius indus ir įrankius, tačiau galėjome naudotis sūkurine vonia ir baseinu;

9. Maisto porcijos kavinėse arkliško dydžio, jos skirtos tam, kad žmogus ne tik pavalgytų, bet ir likusį maistą susipakuotų ir parsineštų namo, kad nereiktų gaminti;

10. Eismas Amerikoje labai intensyvus. Jeigu važiuosi lėčiau, tave „suvalgys“. Vairavimo įpročiai priklauso nuo valstijų. Pvz., Floridoje žmonės nerodo posūkių;

11. Amerikiečiai moka už stovėjimo vietą. Nėra įpročio ieškoti, kur įmanoma įsprausti automobilį, kad nereiktų mokėti už stovėjimą, kaip Lietuvoje daro dauguma žmonių. Amerikoje pilna specialių mašinų parkavimo pastatų ir žmonės jais naudojasi;

12. Parduotuvėje maistas parduodamas didžiuliais kiekiais. Pvz., pieno galima pirkti galonais (vienas galonas yra beveik keturi litrai). Kiekiai yra tokie dideli todėl, kad žmonės nevažiuoja apsipirkti porą kartų per savaitę. Jie apsiperka visai savaitei, o kartais netgi dviem. Laikas = pinigai;

13. Keliuose daug patruliuojančių policininkų, išsidėsčiusių netikėčiausiose vietose. Apskritai, daug patruliuojančių policininkų visur;

14. Atstumai yra milžiniški, todėl nėra pėsčiųjų kultūros. Viskas yra pritaikyta automobiliams, kitaip nieko nepamatysi. Beveik visos paprastesnės kavinės turi langelį, skirtą maisto užsakymams iš mašinos, daug kur net nėra šaligatvių pėstiesiems;

15. Amerikiečiai neteisybę mėgsta skųsti ir yra pilietiški. Žmonės nėra linkę patys spręsti problemų. Tarkime, dėl triukšmaujančių kaimynų jie neis ir neprašys pritildyti muziką patys, kaip yra įprasta Lietuvoje. Jie tiesiog paskambins į policiją ir ji tai sutvarkys;

16. Gyvenamąją vietą žmonės renkasi pagal finansines galimybes. Vaikai į mokyklas eina pagal rajonus (dažniausiai). Retai kada skirtingo finansinio pajėgumo šeimos leis savo vaikus į tą pačią, net ir valstybinę mokyklą. Dėl to patyčios yra populeresnės juodaodžių rajonuose, kur žmonės gyvena skurdžiau;

17. Amerikiečiai beprotiškai mėgsta šventes. Jau atvykus į Ameriką spalio pradžioje parduotuvės ir nemaža dalis gyvenamųjų rajonų namų buvo papuošti Helovynui. Dabar, likus porai dienų iki šventės, parduotuvių lentynose yra šluote šluojami saldainiai, kostiumai, o vaikai jau dėlioja planus, į kuriuos namus keliaus gąsdinti;

18. Amerikoje stipriai jaučiama rasinė atskirtis. Yra juodaodžių, meksikiečių, baltaodžių rajonai. Darbo aplinkoje dažnai galima pastebėti priskiriamas darbo etikos etiketes pagal rasę.

 

Šaltinis - lžinios.lt