Iš Sovietų Sąjungos pabėgusių ukrainiečių šeimoje gimęs ANDREVAS VASKOVIČIUS šaliai atgavus nepriklausomybę nusprendė persikelti į šią šalį ir joje ėmėsi svarbios misijos – vadovauti „Caritui“, katalikiškai organizacijai, remiančiai fiziniame ar dvasiniame skurde atsidūrusius žmones. Šiame interviu jis pasakoja apie savo šalies patirtį, paprastų žmonių vargą susidūrus su karo grėsme ir neįtikėtiną solidarumą, padedantį įveikti ir didžiausius iššūkius.

Gimėte ir vaikystę praleidote Vokietijoje. Kaip nusprendėte vykti į Ukrainą ir imtis „Carito“ direktoriaus pareigų ten?

Gimiau Miunchene, Vokietijoje. Mano tėvai buvo pabėgėliai iš Sovietų Sąjungos, abu dalyvavo ukrainiečių nacionalistų pogrindžio organizacijoje, kovojo už laisvę ir Ukrainos nepriklausomybę. Užaugau Vokietijoje, bet būdamas dešimties metų aplankiau vienintelę užsienyje veikusią ukrainietišką mokymosi įstaigą – Popiežiškąją seminariją Romoje. Vėliau ten vykau mokytis, grįžau į Vokietiją, vėl vykau į Romą. Visada palaikiau ryšius su ukrainiečių diaspora. Po to vadovavau Miunchene leisto ukrainietiško laikraščio leidybai, o 1991-aisiais kartu su laikraščiu persikėliau į Ukrainą.

Dar studijuodamas Romoje susipažinau su Kenu Novakovskiu – ukrainiečių kilmės graikų apeigų katalikų kunigu iš Kanados. Jis atvyko į Ukrainą kartu su kardinolu Miroslavu Lubačevskiu ir pirmąja dvasininkų grupe, kurie į Ukrainą keliavo atkurti Bažnyčios. Būtent K. Novakovskis ir pradėjo kurti „Caritą“. Tuo metu aš jam padėjau – kaip žurnalistas parengiau keletą publikacijų, be to patarinėjau, kaip plėtoti organizaciją. Vėliau jis buvo vyskupų pakviestas grįžti į Kanadą, tad paklausė manęs, ar galėčiau dirbti „Carite“ ir tapti Ukrainos „Carito“ prezidentu.

Ar skurdžiau gyvenančių žmonių padėtis Ukrainoje labai pasikeitė per tuos metus?

Smarkiai, įvairias būdais pasikeitė. Kai 1991-aisiais atvykau į Ukrainą, ten nebuvo nieko. Buvo sunku gauti maisto, situacija buvo sudėtinga. Tuo metu, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, „Caritas“ ir pradėjo savo veiklą – mėginome padėti tais sudėtingais laikais kentėjusiems žmonės. Nuo to laiko pasikeitė daugybė dalykų – įvyko dvi revoliucijos, neįtikėtinų pokyčių, daugybė žmonų tapo turtingi, o daugelis gyvenančiųjų skurdžiai – dar labiau nuskurdo. Galų gale prasidėjo karas – netikėjome, jog galime ko nors panašaus vėl sulaukti. Man be galo liūdna matyti visą kartą jaunų žmonių, kurie užaugs su karo patirtimi.

Ar karas labai pablogino situaciją?

Taip, ypač tiems, kurie turėjo pasitraukti iš savo namų. Karo pradžioje, po Krymo okupacijos, Ukrainoje pasirodė pirmieji pabėgėliai, Krymo totoriai, daugelis jų persikėlė į Vakarų Ukrainą. Dažnai jie buvo visą savo turtą palikę namuose. Vėliau žmonės pradėjo trauktis ir iš rytinės dalies. Vienu metu pabėgėlių skaičius buvo išaugęs iki 1,7 milijono. Tai neįtikėtinas skaičius – žinome, kaip sunkiai Vokietijai sekėsi susidoroti su 890 000 atvykusių pabėgėlių ir migrantų 2015-aisiais. O Vokietija juk yra viena turtingiausių pasaulio valstybių! Ukrainai, vienai skurdžiausių Europos šalių, su šiuo iššūkiu pavyko susidoroti tik neįtikėtino žmonių, kurie padėjo vieni kitiems, solidarumo dėka. Manau, kad šis solidarumas yra įsišaknijęs senose krikščioniškose Ukrainos žmonių tradicijose. Ukrainoje neaugo benamių skaičius – 1,7 milijono apleido namus, tačiau jų nebuvo matyti gatvėje!

Kita problema – buferinė zona, teritorija aplink fronto liniją, skirianti Ukrainos valdžios kontroliuojamą ir nekontroliuojamą teritorijas. Fronto linija yra apie 427 kilometrų ilgio, o 15 kilometrų į abi puses atstumu gyvena apie 600 000 žmonių. Daugelis jų yra pagyvenę ir negalėjo persikelti gyventi kitur, taip pat yra vaikų. Ten gyvenantojai susiduria su nuolatiniu stresu – jie nežino, kada vėl prasidės mūšiai. Didelė bėda yra minos – tai antra tankiausiai užminuota teritorija pasaulyje. Žmonės negali eiti į laukus dirbti, kartais negali apeiti aplink savo namus. Vaikai, kurie auga šiose apylinkėse, užauga su karo patirtimi. Jie yra smarkiai traumuoti. Matėme vaikų, kurie prarado gebėjimą kalbėti dėl to, ką patyrė per bombardavimus. Ten „Caritas“ irgi stengiasi padėti, tiems žmonėms suteikti pagalbą ir vilties.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Gudri Švedijos strategija pasiteisina? Pirmieji duomenys rodo, kad „kreivė, panašu, plokštėja“ KAIP SKANDINAVIJOS ŠALYS BANDO SKIRTINGAI SUVALDYTI KORONAVIRUSO PROTRŪKĮ: NEBEŽINOME, KAS IŠ MŪSŲ TEISUS Suomių laisvė: kodėl net su draugais pirtyje iš tikrųjų sveikiau būti nuogam? O. Voverienė. Moterys – Nobelio premijos laureatės Daiktų internetas: 5 pavyzdžiai, atskleidžiantys jo potencialą

Nuo pat Maidano įvykių „Caritas“ rūpinosi nukentėjusiaisiais – padėjome sužeistiesiems ir žuvusių šeimoms. Krymo įvykių metu padėjome pabėgėliams iš Krymo, o karui prasidėjus Rytuose, padėjome apleidusiems savo namus ten. Padedami tarptautinio „Carito“ organizacijų tinklo galėjome pagalbą suteikti apie 100 000 žmonių – duoti jiems drabužių, maisto, vaistų, padėti susirasti, kur gyventi.

Problema dar neišspręsta, Ukrainoje vis dar yra humanitarinė krizė, didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Šalia minėto 1,7 milijono persikėlusiųjų Ukrainos viduje, dar yra ir milijonas nuo karo pabėgusiųjų į užsienį. Pirmieji nukentėjusiems padėjo savanoriai, tuomet – tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės, kurios suteikė finansinę paramą, įsitraukė ir Ukrainos valdžia.

O kaip žmonės, kurie gyvena ne karo veiksmų zonoje ar šalia jos? Ar jie, ypač socialiai pažeidžiami, irgi skaudžiai jaučia karo pasekmes?

Kiekvienas karas finansinius išteklius iš socialinės sferos nukreipia į gynybos sferą – daug pinigų skiriama gynybai, o ne socialinės apsaugos sistemai. Nukenčia sveikatos apsauga, pensijų sistema. Ypač sunku vyresnio amžiaus žmonėms, kurie gyvena vieni.

Didelė problema Ukrainoje yra tai, kad socialinė sfera nėra valstybės prioritetas. Vyrauja keistas ekonomikos supratimas, kai kalbama apie ekonomikos vystymąsi, bet turime oligarchų ir monopolių sistemų. Diskusijos apie tai, kokios socialinės sistemos norėtume, beveik nėra. „Caritas“ stengiasi tai pakeisti, mes atvirai pasisakome stengdamiesi diskusijai suteikti naują požiūrį. Nekalbame apie tai, kaip turėtų būti perskirstomas socialinės sferos finansavimas, o užduodame klausimą: kokiais principais vadovaujantis socialinė sfera turėtų būti atstatyta? Mes siūlome vyriausybei, politikams, parlamentarams savo požiūrį – tai turėtų būti Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principai. Jie yra labai aiškūs: subsidiarumas, solidarumas, bendrasis gėris ir personalizmas.

Kokie yra Ukrainos „Carito“ ryšiai su Lietuva?

Visų pirma esame labai dėkingi už pagalbą, kurią gavome iš Lietuvos. Pagalba iš Lietuvos man asmeniškai ypač svarbi, nes lietuviai žino, kokia yra laisvės kaina, ir supranta, kad ukrainiečiai kovoja už laisvę. Antra, esame labai dėkingi dėl bendrų projektų su Lietuva, kuriuose dalyvauja ir Lietuvos „Caritas“ – vasaros stovyklų Lietuvoje vaikams iš karo zonos. Čia jie pamatė kitą perspektyvą, gavo galimybę pamiršti, ką seniau patirdavo kasdien, pamatė gražią lietuvių šalį, o tai irgi labai svarbu. Mačiau jiems skirtą programą – jie turėjo nuostabių susitikimų, galimybę žaisti su lietuvių vaikais, matė daug dalykų, kurių nebūtų matę Ukrainoje, ypač kol ši kariauja. Esame labai dėkingi ir už humanitarinę pagalbą, kuri Ukrainą pasiekė iš Lietuvos.

Be to, Ukrainos „Caritas“ bendradarbiauja su Lietuvos „Caritu“ jau gan ilgą laiką – pirmą kartą Lietuvoje lankiausi prieš 20 metų. Tada kartu su Lietuvos „Caritu“ kūrėme bendrą kovos su prekyba žmonėmis programą. Tuomet pirmą kartą pamačiau „Carite“ veikiančių lietuvių atsidavimą. Ši patirtis įkvėpė mus imtis veikti ir migracijos srityje – šiandien ji yra viena iš mūsų prioritetinių veiklų.

Mes nežvelgiame į migraciją vien iš neigiamos pusės, tačiau stengiamės kovoti su neigiamais jos padariniais. Ukrainoje, tėvams išvažiavus uždarbiauti į užsienį, vaikai dažnai paliekami. Juos vadiname „socialiniais našlaičiais“. Vaikai yra materialiai saugūs, turi viską, ko jiems reikia, išskyrus savo tėvus. Labai liūdna, kai tėvai ir vaikai žingsnis po žingsnio tampa svetimi. Kartais dirbantiems žmonėms išvažiavus, jų tėvai, kurie yra vyresnio amžiaus, paliekami vieni. Šias problemas taip pat bandome padėti išspręsti.

Šaltinis - bernardinai.lt