Islandų sagose minimas „saulės akmuo“, kuriuo naudojantis būdavo galima saulės padėtį danguje nustatyti net ir tada, kai dangus būdavo apsiniaukęs. Vienoje iš sagų pasakojama, kaip norvegų karalius Olafas Haraldsonas sningant paprašė savo vasalo Siguro nustatyti saulės padėtį danguje, o kad patikrintų atsakymo teisingumą, nurodė jam atnešti saulės akmenį. Karalius jį paėmė į rankas. Pagal tai, į kurią pusę akmuo skleidė šviesos spindulius, karalius galėjo patikrinti Siguro žodžių teisingumą.

Dar prieš 45 metus buvo iškelta teorija, kad „saulės akmeniu“ galėjo būti tam tikras šviesą poliarizuojantis mineralas. Tokius vikingai naudodavo navigaciniais tikslais. Deja, nė vieno tokio akmens iki šiol aptikti nebuvo pavykę.

Realiausiu kandidatu į „saulės akmenį“ buvo laikomas islandinis špatas, taipogi pasižymintis poliarizacinėmis savybėmis. Būtent islandinio špato kristalas (romboedrinės formos) buvo rastas XVI a. nuskendusio laivo kapitono tiltelyje, greta kitų navigacinių įrenginių.

Įdomu tai, kad tais laikais jūroje buvo orientuojamasi praktiškai vien kompasais. Tiesa, britų flotilėje įrengti geležiniai pabūklai galėjo klaidinti kompaso rodyklę, tad aklai pasikliauti šio įrenginio parodymais laivuose su dideliu kiekiu geležies, kaip manoma, nebuvo galima.

„Saulės akmuo“ leisdavo nustatyti saulės padėtį danguje maždaug vieno laipsnio tikslumu. Tai buvo galima daryti ne tik apniukusiomis dienomis, bet net ir kurį laiką po saulėlydžio.

Šaltinis - http://www.technologijos.lt