Kaunas pastaruoju metu kratosi dešimtmečiais lipdytų etikečių ir kuria lietuvišką, iš pelenų kylančio fenikso, istorijos versiją. Tačiau miestas nėra tik nauji šaligatviai ar pastatai. 1991 m. įkurta organizacija „A. C. Patria“ rūpinasi jaunimo užimtumu ir koodinuoja daugumai puikiai pažįstamą Europos savanorių tarnybos (EST) programą.

Šios organizacijos pastangų dėka, kiekvienais metais į Kauną atvyksta apie 20–30 savanorių iš užsienio. Jie darbuojasi laikinosios sostinės vaikų dienos centruose, mokyklose, bibliotekose, gyvūnų prieglaudose ir pačioje „A. C. Patria“. Daugiausiai savanorių atkeliauja iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos ir Prancūzijos – kasmet bent po keletą.

Plačiau apie tai, kaip sekasi užsieniečiams Lietuvoje, sutiko papasakoti „A. C. Patria“ atvykstančių EST savanorių koordinatorė Ingrida Vinickytė.

Ingrida Vinickytė

– Europos savanorių tarnybos programoje dalyvaujančių šalių geografija labai plati. Kas paskatina žmones atvykti būtent į Lietuvą?

– Pasirinkimo yra daug, bet paprastai žmonės renkasi konkretų projektą ar organizaciją, kurioje nori savanoriauti. Kai kurie būna kažką girdėję apie Lietuvą ir Baltijos šalis, trokšta sužinoti daugiau bei ieško projektų mūsų valstybėje.

– Ar daug paraiškų sulaukiate?

– Didžioji dalis projektų sulaukia apie 10 paraiškų, tačiau būna ir tokių, į kuriuos kreipiasi vos pora savanorių. Tada būna šiek tiek sudėtingiau atrinkti motyvuotus žmones.

EST savanoriai

– Kaip į atvykstančius savanorius reaguoja vaikai? Ar jiems užsieniečiai jau tapo įprastu dalyku, ar tai vis dar kažkas ypatingo?

– Dienos centruose, į kuriuos savanoriai atvyksta metai iš metų, vaikams tai yra didžiulė atrakcija. Nuolatos keičiasi šalys, todėl jie gali susipažinti su naujomis kultūromis ir žmonėmis.

Vaikams labai patinka kalbėti angliškai. Galimybė praktikuoti kalbą su užsieniečiu, jiems yra didžiulė paskata ateiti į dienos centrą ir kartu leisti laiką. Savanoriams organizuojamos lietuvių kalbos pamokos, todėl dirbdami su vaikais, jie turi galimybę ir patys kažką išmokti. Nesvarbu, ar tai pirmas į organizaciją atvykstantis savanoris, ar dešimtas – vaikai jų visada labai laukia.

– Kaip savanoriai jaučiasi gyvendami Lietuvoje?

– Daugumai savanorių Lietuva atrodo keistenybių šalis: čia visada šalta, lyja, saulės nėra, žmonės retai šypsosi. Jie dažnai klausia: kodėl žmonės tokie liūdni? Savanoriai iš Pietų Europos paprastai skundžiasi, kad pasiilgsta žmonių šiltumo ir artumo. Jiems labai keista, kad lietuviai linkę bendraudami išlaikyti atstumą. Kai kurie savanoriai nežino, kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose, patiria stresą – prireikia šiek tiek laiko, kol jie prisitaiko. Visgi daugumai Lietuva labai patinka. Jie pasijuokia, kad žiemą čia 20 laipsnių šalčio ir reikia vaikščioti su dvejomis striukėmis.

– EST gali dalyvauti žmonės nuo 17 iki 30 metų. Vieni gali būti ką tik baigę mokyklą, o kiti – sukaupę nemažai darbinės ir gyvenimiškos patirties. Kaip skiriasi darbas su šiomis grupėmis?

– Jaunesni savanoriai reikalauja daugiau priežiūros, svarbu paklausti, kaip jiems sekasi, ar nieko netrūksta, kaip jaučiasi ir pasiūlyti pagalbos. Vyresni – labiau savarankiški ir greičiau gali perimti jiems skirtas užduotis. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo žmogaus.

Jaunimo centrams amžiaus riba yra svarbesnė. Į juos ateina 14–20 metų jaunuoliai, todėl 18 metų savanoriui gali būti sunku bendrauti su už save vyresniais. Tokiose organizacijose pageidaujami šiek tiek vyresni asmenys. Tai galioja ir mokykloms, kurios nori vyresnio žmogaus, turinčio daugiau patirties ir suprantančio, koks turi būti santykis su vaikais.

– Ar visos savanorystės patirtys būna tik teigiamos?

– Patirčių būna įvairių, tačiau jos irgi yra mokymosi proceso dalis. Kartais pasitaiko, kad savanoris perskaito projekto aprašymą, atvažiuoja ir pamato, jog situacija yra ne tokia, kokios tikėjosi. Pavyzdžiui, vaikai yra iš socialinės rizikos šeimų ir reikalaujantys daugiau dėmesio. Jei savanoris nėra patenkintas, stengiamasi padėti jam pakeisti požiūrį, surasti bendrų taškų, kad žmogui patiktų čia būti. Būna, kad savanoriams kažkas nepatinka, iškyla įvairūs konfliktai – to neišvengsi. Visgi su mentoriaus ir koordinuojančios organizacijos pagalba viską galima išspręsti.

– Kokios organizacijos Kaune priima daugiausiai savanorių?

– Daugiausiai savanorių Kaune priima laipiojimo centras „Miegantys drambliai“ ir Palemono vaikų dienos centras – kiekvienais metais po 3. Tačiau savanorių skaičius organizacijose kinta. Jos įvertina savo poreikius ir nusprendžia, ar šiais metais nori priimti daugiau, ar mažiau.

Pavyzdžiui, Kauno Vinco Kudirkos biblioteka pirmaisiais metais turėjo tik vieną savanorį, bet pamatę EST teikiamus privalumus, šiemet jau turės tris.

– Ar savanorystei pasibaigus projektų dalyviai išlaiko santykius su Lietuva?

– Mums, kaip koordinuojančiai organizacijai, visada labai smagu, kai savanoriai grįžta į Lietuvą. Tai reiškia, kad jų patirtis buvo teigiama. Šiemet „Miegančiuose drambliuose“ savanoriavo mergina iš Ukrainos. Kaune ji praleido visus metus, tada išvyko mėnesiui namo ir sugrįžo čia studijuoti universitete. Tai tik įrodo, kad Lietuvoje yra ką veikti ir galima realizuoti save.

Labai smagu, kai projekto pabaigoje kai kurie savanoriai jau gali kalbėti lietuviškai. Kiekvienoje laidoje būna bent pora savanorių, kurie neblogai išmoksta kalbą. Smagu, kad jie priima mūsų kultūrą, nori adaptuotis ir suprasti, kaip čia viskas vyksta.

– Ačiū už pokalbį.

Šaltinis - euroblogas.lt

Karolis Bareckas