„Reuters“ duomenimis, daugiau nei pusė interneto vartotojų gauna savo žinias per socialinius tinklus, tokius kaip „Facebook“ ar „Youtube“. Juk tai taip paprasta – spustelėjęs vieną mygtuką gauni visą norimą informaciją. Aš pati ieškoti žinių internete nerandu laiko, o ir laikraščius perkančios ir juos vartančios prie pusryčių stalo savęs neįsivaizduoju. Gaila pinigų, nukirstų medžių ir laiko. Daug lengviau pasitikrinti savo paskyrą socialiniame tinkle ir paskaitinėti apie įdomiausius dalykus įvykusius pasaulyje tą dieną. Padeda tai, kad suprantu kelias užsienio kalbas, todėl galiu sekti didesnius užsienio žiniasklaidos šaltinius – BBC ar „Al Jazeera“. Socialiniai tinklai padeda susikurti individualius informacijos burbulus, kurie automatiškai filtruoja, kokią informaciją gausime. Ne man vienai tai yra galima, tad kyla klausimas ar Lietuvos žiniasklaida atlaiko konkurenciją mokantiems užsienio kalbas ir sekantiems užsienio žiniasklaidą?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

1864-1904 metais Lietuviška spauda buvo draudžiama, dėl jos mūsų protėviai kovojo spausdindami ir skleisdami lietuvišką literatūrą pogrindyje. Ši istorija visada mane įkvėpė – tiek drąsos ir ryžto apsaugoti neapčiuopiamą, bet svarbią kalbą. Dabar, po daugiau nei šimto metų, pasipriešinę „surusėjimui“, mes baigiame „suanglėti“. Bet ar tikrai yra blogai skaityti užsienio spaudą apleidžiant lietuviškus žinių portalus? Juk dauguma lietuviškų straipsnių apie užsienio įvykius yra papraščiausias vertimas to, ką publikuoja didžiausi užsienio laikraščiai. Jų ir biudžetai daug didesni, pavyzdžiui BBC turi apie 5 milijardų svarų metinį biudžetą. Šiuo atžvilgiu Lietuvos žiniasklaida tikrai neatlaiko konkurencijos ir dauguma žmonių galinčių skaityti originalo kalba renkasi užsienio šaltinius.

Gyvenant užsienyje, lietuviška žiniasklaida ir lietuviškos žinios tampa nelabai aktualios.

Emigravus lietuviškos žiniasklaidos sekimas įgauna visiškai kitokią prasmę – tai sąsaja su tėvyne. Pamenu, buvo labai keista įžengti į kaimynų kambarį, kur iš ryto ne tik kvepėjo kava, bet ir girdėjosi „Labas rytas“ laida. Iš karto pasijutau lyg grįžusi į gimtuosius namus, kur su šeima visada žiūrime šią laidą. Tai labai šiltas ir malonus jausmas, bet pati šios laidos žiūrėti kas dieną nebenoriu. Laikas yra neįkainojamas, o žinios, kurias gaunu iš tokių laidų nėra labai aktualios. Lietuviška spauda ir laidos padeda emigrantams jausti artumą su Lietuva, bet savo turiniu negali konkuruoti su specializuotomis užsienio žiniomis.

Pažįstu ne vieną jauną žmogų, kuris boikotuoja lietuviškus žinių portalus. Kodėl? Nes, kaip viena garsiausių rašytojų Maya Angelou rašė: „Žodžiai, kuriais save apsupame, lėtai įsiskverbia į mūsų aplinką, įlenda į kilimus ir baldus, kol nepastebėti apsigyvena mūsų sieloje“. Trumpai tariant, nieko naudingo tose dienraščiuose nerandu, o jei ir randu tai būna paslėpta po dideliu suoksniu bevertės informacijos. Tad ar verta juos įsileisti? Ypač apverktina matyti tuštybių mugę, kur publikuojamos nuotraukos žmonių su antraštėmis „garsūs žmonės“ ar „žvaigždės“.

Kam jie iš tikrųjų rūpi?

Vaikystėje atrodė, kad reikia klausyti, ką sako „svarbūs žmonės“. Nes jie gi kažkodėl svarbūs.

Išvažiavusi studijuoti į Jungtinę Karalystę pakeičiau požiūrį. Atsimenu, žiūrėjau vieną iš laidų apie emigrantus ir pamačiau savo vaikystės „žvaigždę“, pasakojančią apie darbą parduotuvėje kažkur Londone, pradėtą muzikinę karjerą kažkokiame niekam nežinomame angliškame bare.

Daug daugiau išminties galiu pasisemti bendraudama su šeima, nei iš tokių „gyvenimo būdo žurnalų“.

Žinoma, yra ir vertingos lietuviškos žiniasklaidos, bet jos mažuma. Ir gal tai net ne „žiniaklaida“, o publicistika – Lionido Donskio ar Algimanto Čekuolio tekstai ir laidos, kurie lieka atsparūs laikui. Dauguma tokių rašinių ir laidų verčia susimastyti, parodo, jog ne taip lengva rasti aiškų atsakymą. Publicistika nėra jauki, bet sukelia intelektualinį pasitenkinimą. Deja, paklausa gimdo pasiūlą – „geltonoji“ spauda yra daug populiaresnė, nes ji yra saugesnė: neskatina mokytis, mąstyti, keistis. Saugiau gyventi su „status quo“, nerizikuoti autoritetu, laikytis rutinos, o ne imtis permainų.

Vadinu aš tokią žiniasklaidą papraščiausiu smegenų plovimu. Ji tinka tik tada, kai būni toks išsekęs, jog galėtum skaityti ir maisto buteliukų etiketes. Ji neįpareigoja, padeda išlikti savo suvokimo rėmuose ir lėtai plaukti pasroviui. Kodėl turime tokiai rašliavai skirti laiko, kodėl neužsiimti produktyvesne veikla?

Paklausiau draugės, kodėl ji neskaito užsienio tinklaraščių. Ji tiesiog patylėjo. Paskui atsakė, jog nesupranta terminų ir todėl nejaučia malonumo skaityti. Pastangos, įdėtos suvokiant naujus terminus galėtų atsipirkti. Kartą paragavę užsienio žiniasklaidos, nebenorėsite grįžti atgal. Kiek skirtingų nuomonių ir kontekstų! Kartais pamąstau, kokie esame galingi: štai turime kompiuterį, kuris gali atsakyti į bet kokį mūsų užduotą klausimą – o ką mes darome su ta galimybe?

Skaitome tekstus apie tai, kas su kuo gėrė vyną ir kam pagaliau pavyko sulieknėti.

Šaltinis - euroblogas.lt

Rūta Naujokaitė

Autorės nuotraukos