į viršų
Pokalbiai
RSS Kanalas
Facebook
Atsiliepimai
Kontaktai
Google+
Twitter
YouTube
Šiandien: 486 Vakar: 1123 Narių: 3258 Skelbimų: 824
Naujas skelbimasNemokamaiMano skelbimai (0)Bilietai
#KitaipPoPasaulį: Štai tokia ta nenuspėjama didžioji Amerika 0

Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Spalio 3 dieną atvykome į Ameriką su viltimi išsimiegoti ir atsigauti. Ar išsimiegojome? Tikrai taip. Ir vaizdų prikaupėme visam gyvenimui, o neįprastos gyvenimo sąlygos sunkvežimyje ir, apskritai, kitas pasaulis vis dar neleidžia patikėti, kad mes dar prieš mažiau nei prieš mėnesį vaikščiojome oro uosto koridoriais ir sukomės juodoje rutinoje. #KitaipPoPasaulį

Praeitas sekmadienis buvo įspūdingas. Per vieną dieną pamatėme du vienus iš ryškiausių Amerikos simbolių: Didįjį kanjoną ir Las Vegasą. Abi vietos kardinaliai skiriasi, tačiau abi savaip žavios.

Didysis kanjonas – kadaise ten gyvenusių, o kai kurių dar tebegyvenančių indėnų namai, dvasingumo ir gamtos didybės simbolis. Be abejonės, jis panašus į Jutos regionuose matytus darinius, visi suformuoti panašiu būdu. Tik, kai suvoki, kokio dydžio vaizdas yra tau prieš akis ir kad tokio didumo kanjoną išgraužė apačioje, atrodo, taip tyliai ir ramiai tekanti Kolorado upė (iš apačios panašesnė į upelį), negali nesistebėti.

Pasakojimo pabaigoje indėnas liepė mums ir amerikiečių porai darkart nueiti apžiūrėti kanjono ir pagalvoti apie visus mylimus žmones, apmąstyti visus jo pasakytus žodžius.

Kadangi pats kanjonas driekiasi šimtus kilometrų, sustoję pirmojoje stotelėje, užėjome į šalia esantį turistų informacijos namelį išsiaiškinti, kur vertėtų stabtelėti. Pastato viduje buvo maloni staigmena – indėnas, skaptuojantis medines figūreles. Šalia sėdėjo jo dukra arba anūkė, taip ir neišsiaiškinome. Pirmiausia, pagalvojome, kad visa tai tėra pigus reklaminis triukas, skirtas pritraukti daugiau turistų. Vis dėlto prieiti nesunku ir smalsumas stūmė susipažinti su Lietuvoje ganėtinai mistiniu personažu „indėnu“.

Prie stalo kartu su mumis sustojo ir amerikiečių pora. Pamatęs, kad yra susidomėjusių, vyras atsitraukė nuo darbų, prisistatė (dar dabar neprisimename to žodžio, kurį jis ištarė) ir pradėjo pasakoti apie tai, ką drožinėja. Daugiausiai jo darbų yra žmogaus pavidalą įgavę gyvūnai, gyvenantys Didžiojo kanjono teritorijoje. Indėnams jie yra ne tik mitybos, bet ir išminties šaltinis. Visi gyvūnai yra medžiojami pagal rimtas taisykles, pavyzdžiui, tam tikra rūšis elnių gali būti skerdžiama tik vieną kartą per ketverius metus todėl, kad nepakistų jų dauginimosi ciklas ir bendras gamtos ritmas.

Bet koks įžengimas į gyvūnų teritoriją turi būti itin atsargus, jeigu gyvūnai pešasi tarpusavyje, tą dieną toliau eiti nebegali. Taip elgiamasi dėl to, kad visi žmonės privalo kažką duoti tam, kad galėtų imti. Ir toks požiūris turi būti taikomas visur. Nesvarbu, kad žmogus yra stipresnis, jis privalo gerbti aplinką. Pasakojimo pabaigoje indėnas liepė mums ir amerikiečių porai darkart nueiti apžiūrėti kanjono ir pagalvoti apie visus mylimus žmones, apmąstyti visus jo pasakytus žodžius.

Ir mes juo patikėjome. Taip, matyt, jis ten sėdi ne šiaip sau ir tai nėra šimtaprocentinė autentika, tačiau kadaise ji tokia buvo, tik, greičiausiai, nebebus. Kaip indėnas pats ir sakė: „All that I am telling you may be important to our generation, but I don‘t know about them“ („Visa tai, ką aš jums pasakoju, gali būti svarbu mūsų kartai, bet aš nežinau apie juos.). Tai pasakęs jis globėjišku žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę šalia, žaidžiančią telefonu, ir absoliučiai nereaguojančią į tai, kas vyksta šalia.

Išėję iš namelio, dar paklaidžiojome po kanjono teritorijas, pamąstėme ir patraukėme į Nevadą, kur mūsų laukė nuodėmių miestas.

Las Vegasas yra atskiras pasaulis. Kaip paaiškinti daugiau mažiau pilkoje, dykynių nusėtoje Nevados valstijoje atsiradusį pinigus siurbiančią mašiną? Turtingi žmonės kuria prabangius dalykus, o investicija traukia investiciją. Taigi, nuo vieno viešbučio išaugo šimtai, visi besistengiantys vienas kitą pranokti dydžiu, grožiu, inovacijomis ir t.t. Atvykęs į Las Vegasą tu pasijauti esąs vargšas, kaip Justino dėdė Marius ir sakė: „Į Las Vegasą reikia atvažiuoti turint pinigų. Bet čia tik pirmas atvažiavimas verčia jaustis kažkokiam nevisaverčiam, vėliau to nebesureikšmini.“

Ir tikrai vertė. Atrodo, tai buvo sekmadienio vakaras, bet, būdamas ten, to nejauti: veiksmas vyksta, pilna įžymiausių pasaulio statinių imitacijų: nuo Venecijos gondolų iki Paryžiaus bokšto (į jį buvome pakilę), kiekvienoje kavinėje gyvo garso koncertai, eidamas paprasta gatve, girdi iš kolonėlių, įmūrytų į šaligatvį, grojančią muziką ir užuodi gatvės kvepalų (!!!) kvapą.

Viskas yra sukurta tam, kad tave užliūliuotų atmosfera. Ir ji tikrai užliūliuoja. Bet gal tai mūsų naivumas, o gal vėlgi tas pats jausmas, kad mes nieko be savo dviejų kuprinių daugiau ir neturime, nekėlė noro tapti viso to aparato dalimi. Tylių stebėtojų vaidmuo paliko daug didesnį įsimintiną ir, galų gale, prisimintiną įspūdį.

Ties kiekvienu kampu stovi pusnuogės merginos, pasidabinusios plunksnomis ir dvylikos centimetrų aukštakulniais, už pinigus kviečiančios apsikabinti, prisiglausti ir nusifotografuoti.

Kad ir kokios įspūdingos šviesos, fontanai, pastatai, negali nepastebėti, kiek daug tame mieste negerų pagundų, įtraukusių milijonus žmonių. Ties kiekvienu kampu stovi pusnuogės merginos, pasidabinusios plunksnomis ir dvylikos centimetrų aukštakulniais, už pinigus kviečiančios apsikabinti, prisiglausti ir nusifotografuoti. Vos tik sutemus į mases žmonių gatvėje pradeda plūsti ir prostitučių pardavėjai, į kairę ir į dešinę dalinantys nuogų moterų paveikslėlius su numeriais.

Apskritai, moters kūno afišavimas ir pardavinėjimas Las Vegase atėmė žadą. Be nuogo kūno išdarkymo šiame mieste, kaip ir galima buvo numanyti, yra pilna vietų, skirtų žaisti azartiniams žaidimams. Bet jeigu iki sekmadienio mes galvojome, kad tų kazino ir įvairiausių žaidimų automatų yra daug, bet jie yra keliuose specifiniuose pastatuose, tai, pasirodo, bent po vieną milžiniško dydžio kazino yra kiekviename pastate. Kiekvienas viešbutis turi šimtus aparatų, šimtus lošimo stalų, turi savo striptizo barų ir šalia įsikūrusių koplytėlių vestuvėms, šimtus darbuotojų, tenkinančių kiekvieną klientų įnorį.

O klientų yra pačių įvairiausių. Ypač nustebino vyresnio amžiaus žmonių kiekis: į kurį viešbutį, kazino beužsuktume, ten pilna senukų, metančių ir metančių pinigus į, atrodo, pačius bukiausius aparatus. O mūsų abejonėms ir nuostabai išsklaidyti dar viena auksinė Mariaus mintis: „Taupo taupo visą gyvenimą ir, galiausiai, kai jau prisitaupo, atvažiuoja ir įgyvendina savo seną svajonę palošti Las Vegase. Manote, kad tokių vienetai? Nejuokaukit.“

Ir dėl to šiek tiek liūdna. Las Vegasas tikrai įsiminė ir niekur iš mūsų galvos nedings. Tai yra linksminimosi, ribos tarp gero ir blogo nutrinimo vieta. Bet jo ilgai stebėti negali, nėra ten senų architektūrinių paminklų, nėra natūralios gamtos. Las Vegasą reikia patirti, bet ar nebus po to sunku ištrūkt?

Sekmadienio naktį sėdome į mašiną ir išvykome į Solt Leik Sitį, kur buvome palikę sunkvežimį. Ankstų pirmadienio rytą patraukėme Kolorado valstijos link. Koloradas, nors ir esantis šalia Jutos, yra visiška jos priešingybė: pilnas gražios gamtos, tačiau daug labiau civilizuotas ir išvystytas. Tai kažkas panašaus į Druskininkus tik šimtąkart moderniau ir kelis šimtus kartų padidinta. Apskritai, Koloradas garsėja slidininkų kurortais, tačiau važiavome ten ne sezono metu, todėl aplankėme kitokias dvi kvapą gniaužiančias vietas.

Ir vis dėlto Nidos kopos tokios savos ir pasiilgtos, kad net ir į Didžiąsias smėlio kopas jų nekeistume.

Antradienį išsinuomavę mašiną nuvykome iki „Great Sand Dunes“ („Didžiosios smėlio kopos“). Tris valandas važiavome tuščiais laukais, kurių tolumoje matėme kalnus, ir, staiga, priešais akis iškilo mažytis smėlio kauburėlis. O, pasirodo, tai kalno didumo smėlio krūva, supustyta vėjų per tūkstančius metų. Iki pat jos viršaus kopėme valandą. Nepaprastas jausmas yra sėdėti vidury smėlio kalvų ir gėrėtis kalnų vaizdais viduryje nieko, to neįmanoma nei aprašyti, nei atskleisti nuotraukose. Ir vis dėlto Nidos kopos tokios savos ir pasiilgtos, kad net ir į Didžiąsias smėlio kopas jų nekeistume.

Antroji diena Kolorade buvo ne mažiau įspūdinga. Dienos tikslas buvo pasiekti „Hanging Lake“ („Kabantis ežeras“), kurį pamatyti galima tik užlipus stačiais akmenų laiptais į kalną. Lipti buvo nelengva, kartais net juokinga, kai žemyn besileidžiantys žmonės, pamatę mūsų veidus, nusišypsodavo ir sakydavo: „Keep walking, you are almost there!“ („Tik nesustokit, jūs jau visai čia pat!“).

O užlipus vaizdas buvo nepaprastas. Vidury kalnų pro tuos pačius akmenis, matytus lipant į viršų, veržiasi vanduo, sutekantis į ežerą, o iš jo žemyn. Beprotiškai gražu. Ir žavėjo ne tik ežeras, bet ir visa augalija, kurią ruduo nudažė ryškiomis spalvomis. Gamta tikrai kuria stebuklus.

Nusileidę žemyn, žygį vainikavome arbūzu, kuris jau buvo tapęs savotišku kelionės talismanu: su mumis buvo visose transporto priemonėse nuo Green River kaimelio Jutoje ir laukė lemtingosios valandos. Įsimintinai kelionei įsimintinas ir maistas – arbūzas buvo geltonas ir be sėklų. Visiems trims tai buvo pirmas toks kartas ir labai pasisekęs. Sutarėme, kad būtinai pasidomėsime, kur galima gauti tokių arbūzų. Akivaizdu, kad ne didžiosiose miestų parduotuvėse. Keisti vaisių kioskeliai dykvietėse ne visada apgaulingi.

Amerikoje temsta labai greitai, todėl žinojome, kad po didžiojo rytinio žygio ir pietų neturime daug laiko iki tamsos, taigi, pasirinkome tiesiog arčiausiai buvusį objektą – „Sylvan lake“ („Silvano ežeras“). Ir tikrai neprašovėme, nes iki ežero važiavome gražaus miestelio Eagle gatvėmis. O jis gal ir niekuo neypatingas, tačiau apžavėjo: gyvenamieji rajonai yra pilni mažų šviesių namelių su vaizdu į kalnus, visur tokia ramybė ir rudeniška gamta, ganosi arklių virtinės, tačiau tai vis dar miestas, vis dar civilizacija.

Pirmąkart po tiek laiko Amerikoje kilo mintis, kad visai norėtume tokioje vietoje gyventi. Ir pirmąkart, matyt, todėl, kad iki tol matėme kraštutinumus: arba nuolatinio skubėjimo ir milijonų žmonių perpildytus miestus, arba įstabaus grožio gamtos darinius ir dykvietes. O čia buvo kažkas pusiaukelėj.

Pirmąkart po tiek laiko Amerikoje kilo mintis, kad visai norėtume tokioje vietoje gyventi.

Kadangi visos kelionės užtrunka, supratome, kad grįžimas atgal į Čikagą ir kelionė į Majamį iš jos kainuos per daug brangaus laiko. Taigi, maršrutas pakito ir tiesiai iš Kolorado patraukėme į Floridą. Tris dienas nuo ketvirtadienio iki šeštadienio važiavome sunkvežimyje sustodami nueiti į tualetą ir pamiegoti.

Šeštadienio vakarą vakarieniavome ir nakvojome jau Floridoje, tik dar ne Majamyje. Aštuntą valandą vakaro sėdėjome lauke ir buvo 25 laipsniai šilumos. Prieš tris dienas Kolorade vakarop be striukės būti buvo neįmanoma. Štai tokia ta nenuspėjama didžioji Amerika. Kelias dienas pavažiuoji ir atsiveria naujas pasaulis su naujais vairavimo, valgymo įpročiais, kitokiu klimatu, kraštovaizdžiu ir demografine sudėtimi.


 

Šaltinis - lžinios.lt

LZINIOS
Straipsniai
APKLAUSA

Ar esate patenkinti dabartine Lietuvos ekonomine situacija?

Taip
Iš dalis
Ne
Renginių kalendorius
Jazzu gyvo garso koncertas Londone
Jazzu - gyvo garso koncertas Londone   Puiki naujiena Londono lietuvaičiams, vieninteliam koncertui į Londoną jau šį rudenį atvyksta viena geriausių Lietuvos atlikėjų Justė Arlauskaitė – Jazzu, kuri atvyksta kartu su gyvo garso grupę. Koncertas kuris nepaliks abejingų, Justės muzika, balsas ir emocijos palies kiekvieną iš Jūsų.   Bilietų prekyba prasidės: Gegužės 23d. Nori gauti išankstinius bilietus ir užsitikrinti geriausias vietas? Registruokis čia, ir viena diena...
Liko: 3 mėn.3 d.8 val.46 min.
Rekomenduojami skelbimai
Visų FOTOAPARATŲ ir VAIZDO KAMERŲ REMONTAS -10% P...
£1.00
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė