Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Laukdami būsimų nuotykių ir savarankiško gyvenimo kartu, tačiau su skaudančiomis širdimis, nes paliekame tiek šeimas, tiek draugus, kurie šiuo metu gyvena absoliučiai kitomis aktualijomis, tiek Lietuvą, išvykome daryti #Kitaip. Kelionės įsimintinos tuomet, kai dalykai nevyksta pagal planą. Kai išvažiuojame, visada kuriame daugybę lūkesčių, kuriuos tikimės patenkinti. Bet kartais lūkesčių turėti neverta ir belieka pasileisti įvykių tėkmei. #KitaipPoPasaulį. 

PRADŽIA

Į East Midlands oro uostą atvykome praeitą penktadienį. Iškart patraukėme į penkis kilometrus nuo jo įsikūrusį kaimą Castle Donington, kuriame ir gyvename. Pirmasis įspūdis pamačius apylinkes – angliška: maži, dailūs ir seni nameliai, nereikalingų rakandų parduotuvėlės ir net penktadienio vidurdienį pora visiškai pilnų barų (pub‘ų).

Tik atvykus mūsų tikslas buvo rasti Jadą, iš kurio nuomuojamės kambarį. Džiugu, kad jo beieškodami pasiklydome, todėl galėjome apžiūrėti miestelį – matyt, tai ir tebus pirmasis ir vienintelis pasivaikščiojimas per šiuos du mėnesius.

Pirmoji valanda Anglijoje – pirmasis bandymas apgauti mus ir šuolis į realybę.

Vis dėlto, galiausiai, atvykome į jo užeigą ir buvome itin šiltai sutikti: savininkas primygtinai siūlėsi mums paruošti pietus. Galbūt kažkur viduje ir kirbėjo įtarimas: „kodėl“, tačiau neprieštaravome, nes žinojome, kad tolimesnius porą mėnesių laukia lengvas badmetis. Valgant Jadas nekantravo su mumis pasikalbėti ir aptarti jo turimą darbo pasiūlymą mums. Nors žinojome, kad esame sutarę dėl darbo oro uosto restorane, tikėjomės, kad Jadas mums pasiūlys kažką geresnio. Į Angliją atvykome su planu užsidirbti kuo daugiau pinigų, todėl svarbiausias dalykas, kurio tikėjomės, buvo ilgos darbo valandos.

Be abejonės, apsidžiaugti dar nieko nežinant – neverta. Nors Jadas ir buvo nepaprastai malonus bei svetingas, pasirodo, tai tebuvo jo tvarkingo marketingo dalis. Pirmoji valanda Anglijoje – pirmasis bandymas apgauti mus ir šuolis į realybę: Jadas siūlė darbą, kuriame už savo darbo valandas būtume gavę net mažiau nei minimumą, o dirbę daugiau negu leidžiama.

Tokiomis akimirkomis visada pasijauti labai toli nuo namų ir supranti, kad mokykloje mokytis skaičiuoti verta.

ĮKURTUVĖS

Nuvykome į savo naujus namus: keturių kambarių dviaukščiame bute nuomojamės kambarį už 500 svarų per mėnesį. Norėjome gauti kuo pigesnį ir prastesnį variantą, tačiau netoli oro uosto esančiose apylinkėse buvo tik šis.

Tik pamatę savo būsimus namus pagalvojome, kad geriau tikėtis net negalėjome: turime savo tualetą, kambarys didžiulis, o šalia stovi bažnyča, kurios varpas skamba kaip Rugilės namų durų skambutis (kas jau po savaitės gyvenimo nebekelia tiek daug šiltų jausmų) – tai dalykai, kuriuos pradedi vertinti tik išvykęs.

Didelių įkurtuvių mums nereikėjo, nes neturime daug daiktų. Paskutinis dalykas, kuris turėjo būti sutvarkytas, kad galėtume sakyti: „Tai – mūsų namai“, buvo tuščias šaldytuvas, kurio pildymas kartu tapo ir antruoju susidūrimu su realybe.

Drastiško skirtumo tarp lietuviškų ir angliškų kainų nematėme, tačiau pamačius bendrą prekių sumą, pasidarė gana liūdna. Žinoma, šis jausmas nėra svetimas kiekvienam jaunam žmogui, pradedančiam savarankišką gyvenimą, tačiau net ir tai suvokiant – sunku. Mažoje parduotuvėlėje nusipirkome mineralinio vandens, šiukšlių maišų ir tualetinio popieriaus ir sumokėjome 7 svarus. Išėjome nešini šia „gausia“ manta ir iki namų keliavome tylėdami.

Po valandos patraukėme į didesnę parduotuvę toliau nuo namų ir susiplanavome maisto racioną dviem savaitėms. Apsipirkimas parduotuvėje užtruko gal valandą stoviniuojant prie kiekvienos lentynos ir skaičiuojant kiekvieną pinigėlį, bet rezultatas džiugina kasryt, kai nėra nei menkiausios abejonės, ką valgysi. Juk viskas elementaru – neturi, tai ir nevalgai.

KAIMYNAI

Tik atvykę į nuomojamą butą susipažinome su savo kaimynais iš šalia esančio kambario: 41 metų pilotu, vedusiu 21 metų stiuardesę – abu vokiečiai ir abu labai netvarkingi.

Visų savo kelionių metu vis susipažindavome su netradicinėmis poromis, kurių gyvenimo modeliai kaskart įkvepia kažką pasiimti ir sau, šie irgi nebuvo išimtis. Aišku, kuo toliau, tuo labiau pradėjome abejoti, ar išvis yra toks dalykas kaip „tradicinė pora“.

Kadangi santykiai su kaimynais apsiriboti jaukiais pokalbiais apie keliones tiesiog negali, jau antradienį atsirado įdomių reikalų. Susidėlioję savo maisto racioną, mes žinojome, kad kasryt mūsų laukia pora kiaušinių su daržovėm. Antradienio rytą pabudę ir atsidarę šaldytuvą pamatėme, kad trijų mūsų kiaušinių trūksta. Juokinga, bet šis faktas taip pribloškė: juk čia trečdalis mūsų visos dienos maisto!

Niekada tik atvykus į naują vietą nesinori „šokti į akis“ visiems jau joje apsipratusiems, tačiau nusprendėme, kad nepakalbėjus tai gali pasikartoti dar kartą. Taigi, pradėjome susirašinėjimą su kaimynais palikdami lapelį jiems ant virtuvės stalo. Grįžę po darbo vietoj lapelio radome šūsnį maisto produktų ir raštelį nuo jų su atsiprašymu.

Pasijautėme nemaloniai, kad užsipuolėme gerus žmones, tad atsidėkodami iškepėme jiems blynų ir palikome ant stalo, kad rastų grįžę namo. Gaila, bet nuo to pirmojo pokalbio vakaro jų namie dar nematėme: karts nuo karto tik atsiranda keletas jų numestų daiktų ir cigarečių kvapas virtuvėje. Tokiu atveju, ir blynai ant stalo neužsiliko...

DVIRAČIAI

Pasirinkus darbą oro uoste atsirado ir susisiekimo problema. Nusprendėme, kad 85 svarų už mėnesinį autobuso bilietą vienam žmogui mokėti nenorime, todėl teko ieškotis alternatyvų. Su nuotykiais atsigabenta dabartinio mūsų gyvenimo pažiba – dviračiai, kurie su savais defektais jau tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.

Kasryt į kalną mindami galvojame, kaip būtų džiugu gauti pinigų Justino prakiurusiai padangai ar perpus sulūžusiai sėdynei pataisyti arba sutvarkyti Rugilės dviračio bėgius, kurie persijungia tik patys ir tik tada, kai nereikia. Jeigu ištrauksime mėnesį...

Kodėl? Internete susiradome parduodamus naudotus dviračius už 15–20 svarų. Taip, klausimų apie dviračių būklę pamačius tokią kainą tikrai kyla, bet, kai turi labai ribotą biudžetą, daug įprastų gyvenimiškų standartų negalioja.

Pasaulis tikrai mažas, o lietuvių yra visur. Tik liūdnoka, kad dvidešimt kelerių metų sutikta mergina taip gerai atspindi gan nemažą dalį emigravusių lietuvių.

Pirmadienį į Notingemą nuvykti gauti angliško draudimo turėjo Rugilė, o tai buvo puiki proga parsigabenti ir vieną iš dviračių namo. Svetimas kitoje šalyje pasijauti ne tik tada, kai tave bando apgauti, bet ir tada, kai supranti, kad bebaigiančio išsikrauti telefono pasikrauti negali, nes užmiršai, kad Anglijos elektros kištukai yra kitokie nei Lietuvoje.

Bet, kaip visada, bet kokie netikėtumai leidžia atrasti daug daugiau, nes tuomet pagalbos pradedi ieškoti ne išmaniosiose technologijose, o tiesiog atsigręžti į žmogų. Surasti atokų rajoną Notingeme padėjo jau į pensiją išėjęs anglas, su kuriuo buvo smagu diskutuoti apie anglišką merginų futbolą, kuris, senuko nuomone, yra absurdas. Paklausus, kodėl jis taip mano, vyras sustojo ir vaizdžiai su didžiuliu pasipiktinimu nupasakojo, kaip per jo matytą žaidimą moteris prieš mušdama baudą pasitaisė kojines ir plaukus: „This is not a beauty contest, for God‘s sake!“

Beklaidžiojant padėjo ir sutiktas aštuoniolikmetis, palikęs visą šeimą Sudane ir atvykęs pas savo dėdę į Angliją mokytis anglų kalbos ir studijuoti teisės. Ir albanietis, dirbantis bibliotekoje ir studijuojantis sociologiją, kuris noriai išspausdino Rugilei viso rajono žemėlapį ir sužymėjo nuorodas. Tiek daug skirtingų tautybių žmonių, gyvenančių tame pačiame mieste.

Keista, kai suvoki, jog dabar stovi ten pat, kur ir jie, tik su visiškai kitais tikslais priešaky. Vis dėlto smagiausia buvo jau pasiekus tikslą suprasti, kad žmogus, parduodantis dviratį, kurio žinutes, parašytas anglų kalba, buvo sunku suprasti dėl tragiškos gramatikos, yra ne kas kita, o lietuvė mergina, dirbanti fabrike jau antrą mėnesį, tačiau nepažįstanti savo rajono apylinkių, esančių kilometro spinduliu nuo jos namų.

Pasaulis tikrai mažas, o lietuvių yra visur. Tik liūdnoka, kad dvidešimt kelerių metų sutikta mergina taip gerai atspindi gan nemažą dalį emigravusių lietuvių.

DARBAS

Svarbiausias šių dviejų mėnesių dalykas – darbas, o darbe mes esame Ru ir Justin. Dirbame East Midlands oro uoste esančiame restorane „Castle Rock“, kuriame darbuotojų pareigos keičiasi kasdien: vieną kartą nešioji maistą, kitą – valai stalus, trečią – dirbi bare ir t.t.

Tik atvykę žinojome, kad dirbti norėsime daug ir sunkiai, savo vadovams pasakėme, kad idealistiniu atveju norėtume dirbti po dvylika valandų per dieną šešias dienas per savaitę. Kadangi šiuo metu restorane dirba daugybė žmonių, tiek darbo valandų per savaitę gauti buvo galima tik sutinkant dirbti kitokiu formatu: po dešimt valandų per dieną septynias dienas per savaitę. Mes tam pasirašėme.

Praėjus pirmai tokiai savaitei esame pavargę ir su daug klausimų apie teisingą darbo etiką ir imigrantų padėtį Anglijos darbovietėse. Pirmasis dalykas, kuris kasdien nepaliauja stebinti, yra didžiulė tinginystė aplink. Galbūt mums tai keista, nes esame iš šeimų, kurios visą laiką daug ir sąžiningai dirbo, galbūt todėl, kad esame iš licėjaus, kuriame be darbo gresia pražūtis, bet bet kuriuo atveju darbe mes esame įpratę dirbti.

Bet kartais taip norisi tiesiog paklausti žmogaus, už ką, jo įsivaizdavimu, jis gauna atlyginimą.

Kaip keista matyti žmones, kurie turėdami laisvą minutę ne padeda kolegoms, kuriems tuo metu sunkiau, o tiesiog stovi ir šnekučiuojasi arba užkandžiauja. Kai esi naujokas, savo vietos neturi, todėl taip pat kaip nesinorėjo pyktis su kaimynais, nesinori „ardytis“ ir darbe. Galbūt šiuo metu yra mūsų laikas nuleidus galvą taikstytis su neteisybe ir tai taip pat yra neįkainojama patirtis, juk bet kokiose tolimesnėse darbovietėse teks matyti darbą prastai atliekančius žmones, bet kartais taip norisi tiesiog paklausti žmogaus, už ką, jo įsivaizdavimu, jis gauna atlyginimą.

Todėl džiugina tai, kad šioje darbovietėje dirbame su aiškiu tikslu ir labai ribotą laiko atkarpą. Beprotiškai liūdna matyti dvidešimt šešerių metų britus, dirbančius tokiame konvejeryje už minimumą ir be jokių ambicijų daryti kažką kitokio ir daugiau. Kita vertus, niekada nesuprasi kito žmogaus, kol pats neatsidursi jo vietoje. Todėl po pirmos savaitės tegalime pasakyti, kad laukiame spalio ir džiaugiamės, kad turime svajonių ir kuriame sau galimybes jas įgyvendinti. 

Kol kas viskas labai įdomu ir nauja, o džiuginti nepaliauja tai, kad visus išbandymus patiriame dviese, taigi – pirmyn į darbą!

 

Šaltinis - lžinios.lt