Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

O kokie mes laimingi! Panašu, kad atėjo tas laikas, kai nuotraukos kalbės daugiau negu straipsnis. Per savaitę pamatėme tiek grožio, kiek nematėme per paskutinius metus kartu sudėjus. #KitaipPoPasaulį.

Penktadienio naktį išvykome iš Čikagos į Solt Leik Sitį. Sunkvežimiu keliavome daugiau nei parą, o vėliau persėdom į mašiną ir pradėjome tyrinėjimus. Prieš šią kelionę mažai, ką težinojome, nes Justino krikštatėvis Marius, viską kruopščiai apgalvojęs, mums parengė kelionės planą, kurio detales iki šiol žino tik vienas pats. Pagrindinis mūsų šio mėnesio uždavinys yra tiesiog stebėti ir krautis visus vaizdus ir gautą informaciją į galvas bei fotoaparatą. Žodžiu, atostogos.

Smagi ir visa parkų atmosfera – žmonės draugiški, prasilenkiant sveikinasi, dauguma žino Lietuvą ir, išgirdę kitą kalbą, drąsiai klausia, iš kur mes.

Kažkodėl mums ir, panašu, kad didžiajai daliai žmonių, nebuvusių Amerikoje, o kai kuriems net ir pabuvusiems, ši šalis iškart asocijuojasi su Kalifornija (San Francisku, Los Andželu ir Holivudu) ir Niujorku. Dėl didelės Amerikos įtakos pasaulyje šitos šalies pavadinimas iškart verčia galvoti apie tūkstančius rimtų verslininkų, dangoraižių, mases žmonių ir greitą gyvenimo ritmą.

Bet Amerika yra nuostabi tuo, kad ji turi visko: ir tų pačių dangoraižių, ir didžiulių krioklių, geizerių, dykumų ir ledynų. Ir po šios savaitės tegalime pasakyti, kad ne šimto dvidešimties aukštų pastatai ir didžiuliai tiltai Amerikoje verčia plačiai praverti burną, o nepaprasta gamta, kurioje viskas sustoja.

Daugiau po svajonių šalį pakeliavę žmonės žinos, kad nepaprastų dalykų galima rasti Jutos valstijoje. Taigi, Justino dėdė mums paruošė koncentruotą rinkinį nacionalinių parkų ir šimtamečių gamtos paminklų šalies vakaruose.

Dar su sunkvežimiu nuvykome iki Didžiojo druskos ežero – didžiulio druskos lauko. Valanda kelio ir kraštovaizdis iš medžiais apaugusių rudeninių kalvų gali pasikeisti į, atrodo, amžinos žiemos kraštą. Nerealu buvo basomis vaikščioti ant aštrių druskos klodų. Šitas vaizdinys dar ilgai bus vienas iš įsimintiniausių per visą kelionę vien dėl savo autentiškumo. Sunku patikėti, kad prieš tūkstantmečius vietoje, kurioje stovėjome, buvo normali jūra.

Atvykę į Solt Leik Sitį išsinuomavome automobilį ir patraukėme žemyn į Jutos valstijos pietus. Marius vis kartojo, kad Juta – dykynių kraštas. Prieš išvykdami į šią kelionę susipirkome maisto visai savaitei, nes: „Dykumoje nėra parduotuvių.“

Mums tai atrodė taip keista, juk Amerika tokia civilizuota šalis, kur bevažiuosi, ten nauji ir gražūs keliai, į kokį kampelį bepasuksi – pilna kavinių, degalinių, viešbučių. Ir vis dėlto – vos tik išvažiavome iš Solt Leik Sičio, kuris yra Jutos valstijos traukos centras ir namai maždaug dviem trečdaliams visos valstijos populiacijos, dingo telefono ryšys, internetas, radijo signalas ir atsivėrė šimtai mylių kalnų ir dykviečių, kuriose vienintelis civilizacijos požymis yra keliu lekiančios mašinos, kuriose sėdi tokie pat nuotykių ištroškę keliautojai kaip mes.

Nepaprasta, kaip stipriai gali skirtis valstijų gamta ir, apskritai, kiek daug grožio gali tilpti vienoje vietoje. Jutos kraštovaizdžio susiformavimui daugiausiai įtakos padarė upės, graužusios uolienas, lietaus vanduo, sukėlęs eroziją, ir kadaise ten tyvuliavusios jūros, kurios išgaravo ir paliko didžiulius klodus druskos, kuri, susimaišiusi su smėliu, suformavo kalnus, garsiąsias arkas ir tą patį Didįjį druskos ežėrą. Atrodo, nieko sudėtingo, tačiau, kai pamatai, kvapą užgniaužia suvokimas, kokia stipri yra gamta ir koks mažas padaras yra žmogus.

Pirmąsias tris naktis nakvojome miestelyje Green River. Sunku net vartoti žodį „miestelis“ šiame kontekste, kai tai tėra viso labo iš keturių viešbučių, kavinės ir poros arbūzų kioskelių sudarytas žemės lopinėlis, palaikąs gyvybę dėl šalia tekančios upės. Pasilikę daiktus viešbutyje, iškart patraukėme į pirmąjį objektą – Arches National Park. Dvi minutės išvykus iš miestelio – GPS jau nebeveikia ir valanda važiavimo keliu, atrodo, „einančiu“ dykvietėm į niekur.

Atvykus į parką pirmasis šokiravęs dalykas eilinį kartą buvo mastelis – žmonės vienam tokiam parkui apžiūrėti skiria vieną dieną. Kaip tai įmanoma? O Mariaus atsakymas buvo paprastas: „Jūs tiesiog vis dar nesuvokiate, kur esate.“

Pradžioje kelionės dar bandėme atrasti kažkokių tokio kraštovaizdžio sąsajų su Lietuvą, tačiau išvada yra viena ir neginčijama – panašumų nėra. Nėra Lietuvoje tokio dydžio atkarpų, akmenų, nėra tiek turistų, nėra tiek daug nepakartojamai skirtingos gamtos. Ir niekada nebus.

Per šias dienas išvaikščiojome septynis nacionalinius ir valstijų parkus nuo specifinio Antelope Canyon Park (Antilopių kanjono parko, taip pavadinto dėl kadaise į minimą slėnį atklysdavusių antilopių, ieškančių vandens) iki paties Grand Canyon (Didžiojo kanjono). Didžiausią įspūdį paliko Arches National Park (Arkų nacionalinis parkas, kuriame buvo pilna sustingusių smėlio arkų, susiformavusių per tūkstančius metų), Canyon Park: Island In The Sky (Kanjono parkas, kuriame atsivėrė vaizdai į didžiulius slėnius) ir Bryce Canyon Park (Braiso kanjono parkas, garsus pasagos formos darinių virtinėm).

Nors vaizdai stipriai siejasi vienas su kitu, visuose parkuose įdomu. Ir nėra čia ką daugiau apie tų parkų gamtą pasakoti, tai reikia pamatyti. Ir tik ant tų pačių uolų užsikabaroję, tik tas pačias mylias nužygiavę žygeivių takais žmonės supras, koks mažmožis yra didysis Puntuko akmuo.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Parkuose sutikome daugybę žmonių iš viso pasaulio. Be abejonės, dominuojanti tauta buvo kiniečiai, kurių sausakimši autobusai sudaro, matyt, 60 proc. visų parko lankytojų. O lankytojų net ir sezonui besibaigiant daug. Visur žavėjo dešimtys amerikiečių (daugiausiai jau garbaus amžiaus), išsinuomavusių arba tiesiog turinčių namelius ant ratų, atkeliavusių iš tolimiausių valstijų ir klajojančių po visus parkus kaip ir mes.

Dėl nepaprastų gamtos darinių Amerikoje yra susiformavusi visa žygeivių kultūra, kiekviename parke pilna vietos namelių ant ratų parkavimui, gausu stovyklaviečių žmonėms, norintiems ne tik apžiūrėti uolas, bet ir sulaukti žvaigždžių, kurios arti didmiesčių yra sunkiai arba išvis nematomos. Žavėjo ir tai, kad visuose parkuose yra daugybė žygeivių takų, ant visų uolų galima lipti, atrasti savo kampelį.

Viskas palikta turistų sąmoningumui ir gyvybės trapumo suvokimui – stovint porą kilometrų virš upės ant uolos atbrailos tokios mintys tikrai kyla. O, svarbiausia, tai, kad tokia sistema pasiteisina – niekas medžių nelaužo ir sąvartynų nekuria. Smagi ir visa parkų atmosfera – žmonės draugiški, prasilenkiant sveikinasi, dauguma žino Lietuvą ir, išgirdę kitą kalbą, drąsiai klausia, iš kur mes. Kiekvienam lietuviui tokia patirtis pasirodytų egzotiška ir gal netgi sudėtinga. Kartais net pasidarydavo gėda, kai šnopuodamas kopi į kalną, o šalia tavęs ramiu veidu keliauja pora senukų iš Arizonos su įmantriausia žygeivių įranga.

Maždaug trečiadienį turėtume grįžti į Čikagą ir dieną-dvi pagyventi civilizacijoje. O tuomet vėl šoksime į sunkvežimį ir keliausime jau į kitą pusę – Floridos valstiją arba tai, kas iš jos liko po visų stichinių nelaimių. Iki tol apžiūrėsime Las Vegasą ir dar porą nacionalinių parkų Kalifornijos valstijoje. Bet jau dabar galime pasakyti, kad norintys pamatyti ir suprasti svajonių šalį, pirmiausia, turėtų susipažinti su šios šalies gamta ir tam paskirti ne vieną ir ne dvi savaites.

 

Šaltinis - lžinios.lt