Amazonijos sinodas yra sušauktas kaip galimybė „atsiversti“. Bažnytiniai įvykiai turi būti gvildenami ir istoriškai permąstomi, norint suvokti Dievo įsiterpimą istorijon net ir pačiomis prieštaringiausiomis aplinkybėmis, ir norint galingai patirti šį jo veikimą dabartiniu Bažnyčios gyvenimo momentu (plg. Evangelii Gaudium Nr. 25).

šmintingas laiko ženklų skaitymas patvirtina, kad kvietimas atsiversti dažnai ateina iš „periferijų“, taip pat ir geografinių. Šiuo atveju jis gali ateiti iš Amazonijos tautų. Bažnyčioje išgyvename tikrąjį kairos, tai yra palankų Dvasios metą: Bažnyčia yra kviečiama įsiklausyti į jų balsus ir ryžtis atsiversti.

Kvietimas atsiversti dažnai ateina iš „periferijų“.

Amazonijos „periferijos“ veidas – didingas savo bekrašte teritorija – savotiškai atskleidžia Bažnyčioje gyvenančio Dievo slėpinį ir atveria ją naujumui. Pranciškus, būdamas visuotinis Bažnyčios ganytojas ir globaliai pripažintas moralinis lyderis, savo įžvalgoje kalba mums apie procesus, kuriuose periferija nušviečia centrą, nepretenduodama užimti jo vietą, bet savaip prisidėdama prie jo perkeitimo, apvalymo, atnaujinimo.

Tai reiškia, kad periferija prisideda prie šio centro atsivertimo. Centro, šiek tiek praradusio gebėjimą klausytis ir stebėtis visad nauju ir atsinaujinančiu Dvasios balsu. Periferija gali prisidėti prie centro transformacijos, jei pati nepraranda savo tapatybės. Būtent tuose egzistencijos paribiuose Kristus pradėjo savo veiklą ir toliau ten veikia šiandieniame mūsų pasaulyje, su visais jo įtampos židiniais ir kontrastais, kad jį atpirktų.

Atsivertimą, be abejo, reikia suvokti kaip kvietimą įgyvendinti Dievo karalystės siekį: teisingesnį ir žmogiškesnį, autentišku broliškumu ir lygybe paremtą pasaulį, kur visi gali turėti gyvenimą, ir apsčiai jo turėti, pradedant nuo visuomenės atstumtųjų. Tačiau ką šis atsivertimas reiškia šiandien ir kaip mes galime padėti jam virsti tikrove mūsų dienomis?

Galime išskirti keletą esminių kriterijų, susijusių su pastarojo meto Bažnyčios gyvenimu. Jie galėtų pasitarnauti kaip įžvalgos gairės specialiajam sinodui, kurio tema: „Amazonija: nauji keliai Bažnyčiai ir integraliai ekologijai“.

Išskyrėme keturis: 1) pakeisti asmeninį ir bendruomenės požiūrį; 2) esminiai popiežiaus Pranciškaus maršruto „atsivertimai“; 3) trys esminės Amazonijos sinodo įtampos; 4) sinodas kaip bažnytinis etapas ir procesas.

Pakeisti asmeninį ir bendruomenės požiūrį

Tam, kad Dievo karalystės tiesa labiau priartėtų, būtina paruošti mūsų širdis šiame sužeistame ir dėl savo įvairovės bei pliuralizmo fragmentuotame pasaulyje. Yra būtina giliai susitaikyti su mūsų kilimu „iš žemės dulkių“ (plg. Jer 2,7): esmingai svarbu palaikyti ryšį su mūsų seserimi-motina Žeme kaip tikrove, nuo kurios priklauso mūsų gyvenimas ir mūsų ateitis.

Jei Dievo svajonė yra žmonijos atpirkimas, šiandien labiau nei bet kada suvokiame, kad priklausymas kūrinijai ir abipusiškas santykis su ja yra neatsiejama mūsų pastangų kurti Karalystę dalis. Šiuo atžvilgiu mums reikalingas aiškus ir stiprus pranašiškas žodis.

Šiandien popiežius Pranciškus prašo iš mūsų narsos (plg. EG 49) daryti drąsius sprendimus. Amazonijoje tokia daugybė išnaudojimo, mirtino smurto, šiuolaikinės kankinystės ir išstūmimo iš visuomenės apraiškų, kad sinodas yra kviečiamas būti labai pranašiškas. Privalome prašyti sau parresia jėgos (plg. Gaudete et Exsultate, Nr. 129), nes jau pasigirsta itin agresyvių balsų, aiškiai atsietų nuo realaus gyvenimo šiame regione, siekiančių sutrukdyti šią kelionę.

Esminiai popiežiaus Pranciškaus maršruto „atsivertimai“

Pranciškaus magisteriume nesunkiai įžvelgiamas pasiryžimas skatinti mažiausiai trijų lygių atsivertimą (plg. Instrumentum laboris, Nr. 5): sielovadinį atsivertimą (Evangelii Gaudium), ekologinį atsivertimą (Laudato Si') ir atsivertimą bažnytiniam sinodiškumui (Episcopalis Communio).

Sielovadinis atsivertimas. Apaštalinis paraginimas Evangelii Gaudium yra kvietimas tikrai misionieriškai atsiversti, kvietimas peržengti save, kad patirtume džiaugsmą, kylantį iš Evangelijos, kuri keičia visus tuos, kurie sutinka Jėzų. Tai reiškia leisti džiaugsmui gimti ir atgimti kartu su Kristumi, atskleisti atnaujintos misionieriškos Bažnyčios veidą, – paklūstančios siuntimui išeiti iš savęs, persmelktai troškimo evangelizuoti kartu su Dvasia ir pripažįstančiai kultūrinius skirtumus.

 Jei sugebėsime sąžiningai ir drąsiai įvertinti, ko Amazonija gali mus išmokyti, atrasime naujų maršrutų tam būtinam ir trokštamam naujumui.

Pirmasis Amazonijai skirto sinodo komponentas kaip tik ir yra „nauji keliai Bažnyčiai“. Jei sugebėsime sąžiningai ir drąsiai įvertinti, ko Amazonija gali mus išmokyti, atrasime naujų maršrutų tam būtinam ir trokštamam naujumui. Ne vien Amazonijai, bet ir kaip visuotinės Bažnyčios poreikio siekti vis neužbaigto ir nuolatinio jos atsinaujinimo (aggiornamento) ženklą. Tai kvietimas atpažinti save pačius kaip tautą, trokštančią būti arti žmonių gyvenimų, atrandančią, kad čia glūdi aukščiausio džiaugsmo šaltinis, čia – vieta, kur pasireiškia Dievo žodis, gyvas ir veiklus.

Ekologinis atsivertimas. Enciklika Laudato si‘ galutinai įtraukė sesers-motinos Žemės dejonę į Bažnyčios socialinį mokymą. Yra neatidėliotinas raginimas tikintiesiems ir visiems Žemės gyventojams pasirūpinti šiais bendraisiais namais.

Šis raginimas nėra vien papildantis elementas; jis – esmingai svarbus. Kylantis tiesiai iš socialinės doktrinos, kviečiančios atpažinti visuomenės nesugebėjimą tinkamai atsižvelgti į socialinius ir aplinkosaugos klausimus. Būtina suvokti, kad egzistuoja socialinė bei aplinkosaugos krizė, ir veiksmingai įsipareigoti integraliajai ekologijai visais lygmenimis: socialiniu, politiniu, žmogišku, aplinkosaugos, kultūros, kasdienio gyvenimo. Dėl kartų tarpusavio teisingumo, kuris kyla iš dvasingumo, įpareigojančio rūpintis šiuo pasauliu.

Tad jeigu Bažnyčiai nepavyks pasiekti pažangos šiuo klausimu, jai nepavyks visa jos misija.

Šiame Amazonijos sinode antroji dedamoji yra „integralioji ekologija“, kuri apima įsitikinimą, kad Dievo planas pasauliui - pavojuje, jeigu mes neiškelsime į pirmą vietą tvirto pasiryžimo ginti gyvybę, saugodami šį biomą [1]. Tai reiškia – pripažinti lemiamą Amazonijos svarbą planetos ateičiai. Tad jeigu Bažnyčiai nepavyks pasiekti pažangos šiuo klausimu, jai nepavyks visa jos misija. Amazonija Bažnyčiai – tikras egzaminas.

Nepaisant kai kurių asmenų nesupratimo, popiežius turėjo drąsos sušaukti ypatingąjį sinodą, skirtą specifiniam biomui, kuris yra tiesiogiai susijęs su ten gyvenančiomis tautomis ir bendruomenėmis. Tai gyvybiškai svarbi gyvenamoji erdvė, nulemianti globalios kovos su klimato kaita eigą. Tai, kas vyksta arba kas nevyksta Amazonijoje, turės rimtų padarinių visos planetos ateičiai (plg. Instrumentum laboris, Nr. 40). Esame glaudžiai „tarpusavyje susiję“ ir neigti, kad ši tikrovė yra Bažnyčios socialinės doktrinos elementas, būtų didžiulė klaida.

Atsivertimas bažnytiniam sinodiškumui. Apaštalinė konstitucija Episcopalis communio ir Tarptautinės teologų komisijos dokumentas „Sinodiškumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje“ gerai atskleidžia, kokiu keliu turime keliauti kartu, žodį „sinodas“ suprantant kaip kairos. Minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-metį (1965–2015), pats popiežius Pranciškus teigė, kad sinodiškumo kelias ir yra tai, ko Dievas trečiajame tūkstantmetyje laukia iš Bažnyčios. Išties sinodiškumas yra viena iš esminių Bažnyčios dimensijų. Jis atskleidžia istorinį procesą ir organiškai išreiškia Bažnyčios savastį bei struktūrą. Neegzistuoja Bažnyčia be autentiško sinodiškumo elemento joje.

Kadangi Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, o mes visi esame riboti, yra būtina pradėti dialogo, įsiklausymo, konsensuso, o labiausiai – bendruomeninės įžvalgos praktiką, kad identifikuotume kelius, kuriais Dievas veda mus kaip Bažnyčią, Dievo Tautą. Vienintelis priešnuodis savireferenciškumui, vertikališkumui, kuris užgniaužia Dvasios veikimą iš apačios, yra sinodiškumas, kylantis iš bendros įžvalgos.

Naujam vynui - nauji vynmaišiai. 

Nieko nuostabaus, kad žmonės, norintys užkirsti kelią esminiams pokyčiams, arba kurie nori išsaugoti savo kontrolės poreikį, taip aštriai oponuoja pačiai sinodiškumo idėjai Bažnyčioje ir jos pasekmėms. Ši opozicija kilo, nepaisant to, kad nuo pat pradžių sinodiškumas buvo neatskiriama sekimo Kristumi dalis: jis atvirai pripažino Dievo tautos sensus fidei. Šis tikėjimo jausmas yra skatinamas, remiantis gerai atlikta įžvalga, suteikti papildomos šviesos, kaip turėtų būti organizuojama ir struktūruojama Bažnyčia. Kalbama apie naujus vynmaišius naujam vynui (plg. Mt 9, 14–17).

Dabar yra metas nuoširdžiai melstis, kad įveiktume kraštutinį fundamentalizmą. Turime atlikti sinodinę įžvalgą, kad Dvasia, kuri dvelkia iš periferijų ir iš apačios, padėtų viskam, kas gera ir vertinga - kad įsivyrautų Dievo kairos.

Trys esminės Amazonijos sinodo įtampos

Amazonijos sinodas patiria įtampą tarp vienas kitą papildančių polių. Tai nemenkas iššūkis, o kartu ir puiki galimybė, skatinanti būtinus pokyčius Bažnyčioje. Čia pateikiame tai, ką vertiname kaip tris esmines Amazonijos sinodo įtampas.

Teritorinė ir universalioji įtampa. Šis sinodas turi dvi dimensijas. Viena vertus, jis sutelkia dėmesį į specifinę teritoriją, su specifinėmis jos problemomis ir savitumu, iš Bažnyčios reikalauja tam tikro buvimo ir adekvataus atsako į realią situaciją. Instrumentum laboris kalba apie teritoriją kaip teologinę vietą ir naujo Bažnyčios subjekto išnirimą iš Amazonijos. Kita vertus, Bažnyčia yra visuotinė. Ši jos dimensija reiškia poreikį lydėti eigą ir etapus bažnytinių reformų, kurias mums įkvėpė Vatikano II susirinkimas ir vėlesnės jo interpretacijos, bei apmąstymas regioniniu ir globaliu lygmenimis. Sinodas gali ir privalo atskleisti šią universalią dimensiją.

Įtampa tarp „kairos“ ir „chronos“. Viena vertus, sinodo tema mums rodo neatidėliotiną kvietimą atsiversti sielovadai ir ragina šiuo ypatingu laiku – kuris yra pats tikriausias kairos – rasti „naujų kelių Bažnyčiai“. Kita vertus, pati sinodo tema mums kalba apie kvietimą įgyvendinti realų, skubų ir neatidėliotiną pokytį, suvokiamą laiko kaip chronos prasme, pavyzdžiui, laiko, kuris negrįžtamai praeina: jei veiksmingai nesiimsime keisti tikrovės dabar, gali būti per vėlu.

Įtampa tarp hierarchijos ir sinodiškumo.Sinodo procese įtampa pasireiškia tarp labiau hierarchinio-vertikalaus Bažnyčios valdymo stiliaus ir pastangų kurti sinodiškesnę Bažnyčią. Tai yra tokią, kuri gebėtų pažvelgti į save iš vidaus, kad pakeistų savo ritmą bei veikimo būdą ir pripažintų įvairius subjektus, kurie šiandien jai užduoda klausimų taip, kad darniau keliautų drauge su šiandienos moterimis ir vyrais.

Bažnyčia, kuri organizuojasi siekdama sinodiško valdymo formos, yra labiau įtraukianti, kolegiali Bažnyčia, pasižyminti didesne ir tvirtesne bendryste, Bažnyčia, kuri nustato naujus kriterijus ir struktūras, kad tęstų savo kelionę, labiau atsižvelgdama į realybės ritmą, – realybės, kuri šaukiasi pagalbos ir ieško vilties. Amazonija, jos tautos ir rimtai ten šaknis suleidę misionieriai gali mus gerai pamokyti kitokių būdų ir ritmų, kaip būti Bažnyčia ir padėti mums dar giliau suprasti sakramentus ir dvasinę tarnystę.

Sinodas kaip procesas ir bažnytinis etapas

Turint omenyje įtampą, persmelkiančią sinodo procesą, turime kartu ir pripažinti, kad Amazonijos sinodas nėra pradžia, bet pirmojo etapo pabaiga, o drauge ir naujo kelio pradžia. Sinodas yra kur kas daugiau nei Spalio asamblėja, ir kur kas daugiau nei tai, kas buvo padaryta po to, kai apie ją 2017 m. spalį pranešė popiežius.

Jis yra, kaip nurodo jo vardas, kelias, kuriuo eina Bažnyčia, nušviesta Dvasios, veikiančios jos istorijoje Dievo tautos tarnyboje. Kalbant tiksliau, tai rezultatas įžvalgų ir sėklų, kurios išniro kaip gairės visai Bažnyčiai Vatikano II susirinkime. Ypač konstitucijos Lumen Gentium ir Gaudium et Spes bei dekretas Ad Gentes, greta kitų dokumentų, gerai atskleidžia šį Bažnyčiai lemiamos reikšmės turintį vyskupų susitikimą, vykusį prieš daugiau nei 50 metų, ir paaiškina, kaip mes pasiekėme aptariamą situaciją.

Lotynų Amerikos Bažnyčia taip pat nuėjo nemenką kelią per savo magisteriumą, apibrėžtą įvairiose Žemyno ir Karibų vyskupų konferencijose: Rio de Žaneire 1955 m., Medeljine 1968, Puebloje 1979, Santo Dominge 1992, Aparecidoje 2007. Šioje regioninėje kelionėje tapo akivaizdu, kad sinodas palaipsniui suaugo su pačių Amazonės žmonių širdimis ir regiono Bažnyčios atstovais, kurie nuosekliai ir nenuilstamai prašė nuodugniai į šią tikrovę įsigilinti ir konkrečiai į ją atsiliepti.

Todėl buvo sukurtas „Panamazoninis bažnytinis tinklas“ (Red eclesial panamazónica, Repam). Gimęs Amazonės pakraštyje, Ekvadore, 2013 m. balandžio mėn., o formaliai įteisintas Brazilijoje 2014 m. rugsėjo mėn. Repam radosi dėka ilgalaikės tarnystės ir nuolatinio judėjimo tų žmonių, kurie sugebėjo esmingai įkūnyti ir įkultūrinti tikėjimą šioje kontrastų ir didžiulės bioįvairovės teritorijoje [2]. Visas šis bažnytinis procesas suteikė popiežiui Pranciškui dvasios stiprybės priimti sprendimą sušaukti specialųjį sinodą ne tik pasipriešinimo, bet ir neatšaukiamų reformų laikais.

Bažnyčios įvykis ir struktūra

Prie to, ką jau išdėstėme, būtina pridėti, kad Vyskupų sinodas yra ir formalus bažnytinis organas. Tai reiškia, kad Sinodinė asamblėja turi savo struktūrą, reglamentą, ribas ir tikslą. Sinodas yra patariamasis organas, neatsiejamas nuo popiežiaus, kaip visuotinės Bažnyčios ganytojo, turintis generalinį sekretoriatą ir ne vieną struktūrą, apibrėžiančią jo veikimą.

Nors Vyskupų sinodo formali struktūra įkvėpta pirmųjų krikščionių sinodinių ir susirinkimų patirčių bei vėlesnės jų raiškos Bažnyčios istorijoje, dabartinė jo forma kyla iš Vatikano II susirinkimo. Ji buvo sukurta siekiant kolegialiau vadovauti Bažnyčiai.

Popiežius Pranciškus savo pontifikato metu šiai struktūrai teikia vis didesnio įsitraukimo dėmenį. Jos nariai, kaip sakoma pačiame institucijos pavadinime, pirmiausia yra vyskupai, nors Amazonės sinode dalyvauja teritorijos atstovai, neišskiriant ir čiabuvių tautų bei bendruomenių; sinodo tėvai nevyskupai ir auditoriai, ekspertai ir specialūs svečiai.

Būtina gerai įsigilinti į apaštalinę konstituciją Episcopalis communio, norint tiksliai suprasti erdvę, kurioje veikia sinodas. Siekiant Dievo tautai sklandžiai bendradarbiauti su Sinodo asamblėja, būtina gerai suprasti, kaip ji veikia.

 Labai svarbu Amazonijos sinodo metu per galutinį balsavimą siekti sinodo tėvų konsensuso ar moralinio vieningumo. 

Remiantis Episcopalis communio, iš tikrųjų labai svarbu Amazonijos sinodo metu per galutinį balsavimą siekti sinodo tėvų konsensuso ar moralinio vieningumo. Tam, kad popiežius galėtų įtvirtinti magisteriumo gaires, jam reikalingas šis konsensusas. Esminius dalykus svarbu pripažinti ir apginti, kad iš apačios ir iš pakraščių būtų galima skatinti kai kurias esmines reformas, kurių siekia sinodas.

Reikėtų pažymėti, kad šis sinodas oficialiai prasidėjo Amazonėje pontifikui lankantis Puerto Maldonade (2018 m. sausis), o visas sinodinio klausymo procesas, kurį vykdė „Repam“ ir vyskupų konferencijos tiesiogiai susijusiose šalyse, taip pat ir kituose regionuose, buvo formali jo dalis. Tačiau asamblėjos etapas vis dėlto turi vykti Romoje, kad sinodo vadovas, popiežius, galėtų aktyviai jį lydėti ir suteikti šviesos bendram Bažnyčios reformų procesui.

Svarbu sinodą vertinti kaip nepamainomą nuoširdžios ir nuodugnios įžvalgos priemonę, kurią popiežius įpareigojo tarnauti Bažnyčiai. Kaip įrankis, sinodas yra erdvė, kurioje sėjama į gerą žemę ir toliau skatinami nauji Bažnyčios maršrutai konkrečioje teritorijoje.

Sinodo tarpininkavimo funkcijos supratimas turėtų padėti atsverti abiejų polių, puolančių sinodo kairos, fundamentalizmą: tiek tų, kurie nori priešintis visiems pokyčiams ir išlikti steriliai konservatyvūs, tiek tų, kurie, puldami į kitą kraštutinumą, kiekvieną pokytį vertina kaip nepakankamą.

Viltys ir iššūkiai

Amazonijos regiono, kuriame gyvena apie 33 milijonai gyventojų ir beveik 3 milijonai čiabuvių iš maždaug 390 tautų ir tautybių, šalys atspindi didelę kultūrinę, politinę ir socialinę įvairovę. Bažnyčia, kuri, nors ir susiduria su kliūtimis, gyvena su „apdairumu ir narsa“ (EG 47) bei „drąsa“ (EG 33), raginama atsitraukti nuo vaisių neduodančių schemų ir ieškoti naujų būdų.

Taigi esminis momentas bus posinodinis procesas. Naujai sinodo atvertos perspektyvos turės būti įgyvendinamos, toliau gilinantis į jau vykstančius procesus. Jei tikrai tikime, kad gyvename bažnytinį kairos metą, galime išsiaiškinti, kokių konkrečių ir įgyvendinamų pokyčių reikia dabar, o kas turi būti pasiūlyta, kad vėliau galėtų vystytis palaipsniui, ir ką, net jei dabartiniu momentu to neįmanoma konkretizuoti, derėtų siūlyti kaip galimybę ilgalaikėje perspektyvoje.

---

[1]. Biomai yra sudėtingos aplinkos sistemos, pasklidusiuos plačioje geografinėje teritorijoje, sudarytos iš ekosistemų rinkinio, kurio gyvūnų ir augalų bendrijos tam tikroje žemės paviršiaus vietoje pasiekė santykinį stabilumą pagal aplinkos sąlygas. Kiekvieną biomą labiausiai apibūdina regione vyraujančios klimato sąlygos ir savita augmenija, kurioje gyvena tipiška fauna (gyvūnų rūšys).

[2]. Šiame sinodiniame procese „Repam“ aktyviai bendradarbiavo su Vyskupų sinodo sekretoriatu. Tiesiogiai dalyvavo apie 87 000 žmonių iš viso Amazonijos regiono: 22 000 asamblėjose ir forumuose, o 65 000 pasirengimo darbe.

Šaltinis - bernardinai.lt