Lazda kaukšt kaukšt. Tai Umberto Eco Milano gatvėmis eina namo. Lazda, skrybėlė, lietpaltis, nervingi žingsniai. Labiausiai jis panašus į praėjusių laikų detektyvą, galintį pavedžioti po praėjusių laikų miestą, knibždėte knibždantį sąmokslų, nuotykių ir anekdotiškų istorijų.

Toks jis atrodo Kolumbijos dienraščio „El Tiempo“ priedo „Bocas“ žurnalistams.

Kapinės ant sienos ir draudžiamos zonos

Vieno garsiausių semiotikų pasaulyje, romanisto nuo 1980-ųjų (debiutinio „Rožės vardo“ parduota 50 milijonų egzempliorių) namai stovi vienoje Milano aikščių, priešais impozantiškąją Sforcų pilį, turistų traukos vietą. Bet U. Eco viską demistifikuoja vienu sakiniu: „Bet čia tik XIX amžiaus kopija.“

Kabykla su pustuziniu skrybėlių. Lazdų dar daugiau. Jam keista, kai lankytojai nustemba dėl modernaus interjero, šiuolaikinių baldų. „O ką, tikėjotės viduramžių vienuolyno?“ Įspūdinga 35 tūkstančių tomų biblioteka išdėstyta po visą būstą. Atrodo, čia viešpatauja chaosas, bet savininkas įsižeidžia tai išgirdęs. Prašo pasakyti kokį nors autorių – filosofą – ir netrukus suranda jo veikalų. Niekas jam neduotų 83-ejų. Labai jau energingas.

Ir niekada jokia knyga nepasimetė tokioje gausybėje? „Ne, – sako rašytojas, – mano gera regimoji atmintis. Nebent jei prieš trisdešimt metų įsigijau tomelį žaliais viršeliais, o dabar jie pageltę. Tada – nerandu. Tada – drama.“

Vieną sieną jis vadina „mano kapinės“. Čia sukabintos mirusių draugų nuotraukos. Aktorė Franca Rame, rašytojas Dario Fo, kiti.

U. Eco saugo savo karikatūrą, nupieštą pradedančio karikatūrininko Georges’o Wolinski, praėjusį sausį nužudyto „Charlie Hebdo“ darbuotojo.

Du kompiuteriai, vienas sekretorės, kitas rašytojo. U. Eco prisipažįsta, kad produktyviau jis dirba namuose kaime netoli Urbino ir San Marino, Montefeltre. Ten kalvos, slėniai, miškai. O pačios geriausios mintys ateina maudantis, nesvarbu, jūroje ar baseine. „Yra rašytojų profesionalų, kaip mano bičiulis Vargas Llosa, kurie nusistato griežtą dienotvarkę, rašo iki keturių popiet, paskui eina pas draugus, bet aš taip metodiškai nesugebėčiau, aš italas.“

U. Eco namuose yra „šventų“, draudžiamų zonų, kur pašaliniams įžengti negalima. Viena tokių – žmonos buveinė. Žmona nuo 1962-ųjų – vokietė Renate Ramge.

Rašytojas sulaukia JAV universitetų prašymų perduoti jiems savo rankraščius. Jis sakosi žinąs, kad vienas garsus italų autorius (pavardės nesakysiąs), sulaukęs panašaus pasiūlymo, padarė štai ką: paėmė išspausdintą knygą, nurodė sekretorei surinkti ją mašinėle, mašinraštį pribraukė, prirašė neva pataisymų ir pardavė už didžiulius pinigus. „Ir kaip jums patinka?“ – klausia U. Eco.

Kuri knyga pergyvens autorių?

Milane rašytojas gyvena jau 40 metų, o gimė jis Aleksandrijoje, tik ne Egipto, o Italijos, 1932 metais. Spausdinasi nuo 1956-ųjų. Daktaro darbas – apie šv. Tomo Akviniečio estetiką.

„Rožės vardo“ populiarumą dar labiau padidino Jeano-Jacques’o Annaud režisuotas filmas. 1988 metais pasirodė „Fuko švytuoklė“, paskui „Vakarykštės dienos sala“, „Baudolinas“, „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, „Prahos kapinės“. Ir štai dabar – „Nr. 0“, satyra apie žiniasklaidą. Veiksmas vyksta 1992-ųjų Italijoje, kur į Silvio Berlusconi panašus verslininkas sugalvoja būdą pasipelnyti ir įgyti valdžios šantažuodamas „elitą“.

Sunku patikėti, bet ši naujoji knyga perskaitoma per kelis vakarus. Autorius sako, kad ankstesni jo romanai buvo simfonijos, o šis – Charlie Parkerio solo. Labiausiai patikęs prancūzų leidėjo komplimentas: „Umberto, toks įspūdis, kad romaną parašė jaunuolis!“ O štai „Gomoros“ autorius Roberto Saviano pasakė, kad tai žurnalistikos vadovėlis. „Kiek persūdo“, – pakomentuoja U. Eco.

Bet kažin, ar „Rožės vardas“ labiausiai skaitoma ir „vartojama“ U. Eco knyga. Dar yra pedagoginė publicistika „Kaip rašyti diplominį darbą“. Autorius sako, kad milijonai studentų visame pasaulyje griebiasi jos rengdami baigiamuosius darbus. Neseniai knyga išleista JAV. Ji tebėra naudinga ir interneto eroje. „Ji vienintelė gyvuos ir po mano mirties“, – pareiškia U. Eco.

Rašytojo kraitis: 7 romanai ir 42 kitokio pobūdžio veikalai. Romanų U. Eco ėmėsi vėlai. Kai parašė „Rožės vardą“, buvo jau 48-erių. Rankraštį planavo atiduoti mažytei leidyklėlei, numatė dviejų tūkstančių tiražą, bet čia vienas po kito jam ėmė skambinti didžiųjų leidyklų vadovai, siūlė didelius kontraktus ir tiražus.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

Anglų leidėjas siūlė rašyti „Rožės vardo“ tęsinį. U. Eco neišduoda, kokia suma jam už tai buvo siūloma. Atsisakė. Jo nuomone, knyga parašyta, o pridurti nebėra ką.

Eruditas U. Eco atkreipia dėmesį į šiandieninės erudicijos paradoksus: „Gyvename pasaulyje, kuriame Nobelio premijos laureatas fizikas ničnieko neišmano apie istoriją ir literatūrą. O štai paprastas leidyklos korektorius gali būti tikras išminčius, tik ta išmintis mažai jam pasitarnauja gyvenime. Šiandien viešpatauja hiperspecializacija, labai amerikietiškas reiškinys: išmanau apie labai siaurus, labai specifinius dalykus, o visa kita, kas su tuo nesusiję, manęs nedomina“.

Šiuo metu U. Eco pasinėręs į filosofinius ir semiotinius rūpesčius, rengia visų savo semiotikos veikalų tomą. Bus trys tūkstančiai puslapių!

Komiksus jis vis dar mėgsta (kaip ir inkunabulus). Ir perka. Tiesa, jau tik senuosius. Naujųjų stilius erzina. „Be to, – sako jis, – juos reikia iššifruoti, panašiai kaip viduramžių rankraščius.“

Šaltinis - lžinios.lt

Parengė Andrius VAIŠNORAS