Susilaužęs vienuolika šonkaulių, sudaužęs 76 fotoaparatus, pakliuvęs į Ginnesso rekordų knygą ir keletą kartų - į kalėjimą, Rino Barillari neseniai atidarė savo nuotraukų parodą ir papasakojo apie nuotykių kupiną paparaco darbą.

Septyniasdešimtmetis italų fotografas, pelnęs paparacų karaliaus titulą, duodamas interviu užsiminė, kurios nuotraukos jam pačios brangiausios, kalbėjo apie kruvinas muštynes su ekrano žvaigždėmis ir skirtumus tarp princesės Dianos bei Kim Kardashian.

– Pradėjote dirbti būdamas vos keturiolikos metų. Kodėl taip anksti?

– Buvo sunkūs laikai. Mes – pokario vaikai. Tų laikų keturiolikmečiai galėjo lygintis su dabartiniais dvidešimtmečiais. Sulaukus tokio amžiaus buvo gėda sėdėti namie. Paparaco profesija tada buvo laikoma unikalia, absoliučiai nauja tais laikais. Jai atsirasti padėjo Federico Fellini filmas "Saldus gyvenimas", kurio vienas personažų – fotografas, pavarde Paparazzo. Restoranai, klubai, įžymybės – visa tai taip nauja. Man buvo beprotiškai įdomu pasinerti į šį pasaulį ir parodyti jį žmonėms.

– Kurios nuotraukos jums tapo pačios brangiausios?

– Už pačias brangiausias mokėjo "geltonoji spauda". Tai George'o Clooney, Matto Damono ir kitų žinomų žmonių, kuriuos pažįsta visas pasaulis, nuotraukos. Jų kaina priklauso ir nuo padarymo išlaidų: mes labai dažnai perkame informaciją apie tai, kur vienu ar kitu metu yra kokia nors įžymybė. Kartais nuotraukos kaina siekdavo net iki 50 tūkst. eurų. Būdavo, gaudavau 30 tūkstančių, o kitąsyk – nieko. Pamenu, už savo pirmą paparacinę nuotrauką uždirbau 3 tūkst. lirų – maždaug pusantro euro.

– Apie jūsų muštynes su žvaigždėmis, kai fotografuodavote joms to nepageidaujant, sklando legendos. Kurias pavadintumėte kruviniausiomis?

– Įsimintiniausias konfliktas nutiko, ko gero, su Franku Sinatra ir Ava Gardner 1963 metais. Tai įvyko Romoje, Vittorio Veneto gatvėje. Frankas buvo su mylimąja ir bičiuliais, tad, suprantama, nenorėjo, kad jį kas fotografuotų. Bet aš fotografavau. Taigi tarp manęs ir jo apsaugininkų kilo rimtos muštynės. Paskui šie iškvietė policiją.

– Kaip po tiek muštynių jums pavyko taip gerai išsilaikyti?

– Paparacai turi aštuonias gyvybes. Gulėjau ligoninėje 164 kartus. Dalyvavau neramumuose miestų aikštėse, fotografavau teroro aktus, masines riaušes... Tai, kad iki šiol esu geros formos, tiesiog lėmė likimas.

– Po visų tų istorijų, į kurias pakliuvote fotografuodamas įžymybes, ar galite kurią nors jų pavadinti savo draugu arba bičiuliu?

– Turiu daug draugų tarp žvaigždžių – Alecas Baldwinas, Mattas Dillonas. Tony Curtis buvo mano draugas. Kai kurios garsenybės specialiai manęs ieško, kad nufotografuočiau jas. Bet tai jau nebūna sensacija. Jeigu savo draugus nufotografuoju slapčia, paprašau jų leidimo publikuoti nuotraukas.

– O jeigu šie sako "ne"?

– Vis tiek publikuoju.

– Kaip gyvendamas tokį pašėlusį gyvenimą įsigudrinote vesti?

– Paparacai taip pat turi širdį. Su Antonella susitikome Romoje, draugų kompanijoje. Ji manęs negalėjo pakęsti. Ne iš karto, bet man pavyko užkariauti Antonellos širdį. Paslaptis ta, kad buvau jai absoliučiai sąžiningas: nepakeičiau savo gyvenimo būdo, likau toks, koks esu. Jeigu poros santykiuose atsiranda melas – tai galas.

– O darbe jūs sąžiningas?

– Tai svarbiausias paparacų bruožas – jie sąžiningi. Visi tikri paparacai yra "Dolce vita" laikų produktas, o šiuolaikinių negaliu pavadinti kitaip, kaip tik fotoreporteriais. Dabar visi fotografai nori vadintis paparacais: jūs, mano žmona – bet kas gali paimti fotoaparatą ir pradėti fotografuoti iš už kampo. Tačiau tikras paparacas visada pasirašo savo nuotraukas, nurodo jų autorystę. O kas iš šiuolaikinių vadinamųjų paparacų taip daro? Visi jie – anonimai. Mano galva, vienintelis šiuolaikinis paparacas yra Massimo Sestini. Jis sąžiningas, dirba ir "juodųjų kronikų" srityje, ir iš sraigtasparnio fotografuoja – pasirengęs viskam.

– Norite pasakyti, kad dabartiniai paparacai yra bailesni?

– Jie tapo žiauresni, godesni. Stengiasi kuo daugiau uždirbti publikuodami bet kokias nuotraukas, klaikios kokybės. Kuo blogiau žvaigždė atrodo nuotraukoje, tuo jos kaina didesnė, – tai šių laikų paradoksas. Dabar vertinami iškreipti veidai, neryškūs kadrai, o anksčiau paparacai stengėsi parodyti žmogaus grožį, ne bjaurumą.

– Rytų Europos valstybėse nedaug kas užsiima paparaco amatu.

– Tiesiog terminas "paparacas" – grynai itališkas. Mūsų šalyje šios profesijos mokoma universitetuose, rašomi diplominiai darbai. Pats bendrauju su studentais, esu dažnai kviečiamas skaityti paskaitų. Italijoje būti paparacu – prestižas. Prisistatydamas žurnalistu ar fotografu galiu būti neįleistas į renginį. Tereikia užsiminti, jog esu paparacas, ir atsiveria visos durys. Italų paparacus kopijuoja visas pasaulis, ypač dažnai – Amerika. Bet pasikartosiu – ten savo nuotraukų autorystės beveik niekas nenurodo.

– Europoje paparacai taip pat nepasirašo nuotraukų, slepia veidus.

– O žinote kodėl? Todėl, kad bijo atsakomybės, atpildo. Kai gerai ir sąžiningai dirbi savo darbą, neturi ko bijoti. Man yra tekę fotografuoti Michailą Gorbačiovą, Nikitą Michalkovą, Robertą Nurijevą – visi jie pažinojo mane iš veido.

– Jūsų "nupaparacintus" žmones iš tiesų galima pavadinti garsenybėmis, bet šiais laikais daug kas gainiojasi paskui žvaigždes be profesijos – imkime, kad ir K. Kardashian.

– Laikraščiams ir žurnalams nuolat reikia temų publikacijoms. Ir reikia "herojų", apie kuriuos nuolat galima pakalbėti. K. Kardashian ir panašios "žvaigždės" pačios džiaugiasi, kai yra fotografuojamos ir apie jas rašoma. Italijoje tokių personų irgi daugybė – niekas nežino, ką šios veikia, bet mėgsta į jas paspoksoti. Iš esmės tai vienadienės žvaigždutės, jų net nėra ko lyginti su tokiomis legendomis kaip Audrey Hepburn, princese Diana ir kitomis.

– K. Kardashian laikoma instagramo žvaigžde. O jums socialiniai tinklai – tyra asmeninė erdvė ar vis dėlto darbo įrankis?

– Greičiau pirmas variantas. Turiu feisbuko ir instagramo paskyras, daug žymių žmonių yra mano sekėjai. Ten mes draugaujame, tačiau karas yra karas (juokiasi). Prisiminiau atvejį, kai neseniai fotografavau vieną Italijos ministrą. Jis vaikštinėjo gatve laikydamasis už rankų su savo sekretore. Žinoma, visa tai užfiksavau, ir, beje, ne vieną kartą. Tris kartus įspėjau tą žmogų, kad elgtųsi atsargiau, antraip išspausdinsiu nuotraukas. Šis nekreipė į tai dėmesio, tad nufotografavęs jį ketvirtą kartą, nuotraukas publikavau. Paskui ministras išsiskyrė su žmona. Klausimas, kodėl jis nepaklausė išmintingo paparaco?

– Ar ilgai, jūsų manymu, paparacai bus paklausūs?

– Man regis, niekas nepasikeis ir ateityje – paparacai gyvuos amžinai. Ši profesija turi daugybę pliusų. Pasakykite Kinijoje žodį "žurnalistas" – jūsų nesupras. O jei ištarsite "paparacas", supras bet kurioje pasaulio šalyje. Tokių privilegijuotų itališkų žodžių yra tik trys – "Ferrari", "pica" ir "paparacas".

Šaltinis - lžinios.lt

Parengė GODA AMBRAZAS