Gintarė ČIULADAITĖ
 

Aktorė Doloresa Kazragytė pristatė savo aštuntąją autobiografinių esė knygą. Joje – 2011-2014 metų nutikimai, susitikimai, mintys ir išpažintys. D. Kazragytė kalba apie kasdienybę, ilgesį, tikėjimą, savo Angelą Sargą, kelionę į Izraelį. Kiek mažesnis vaidmuo čia skirtas teatrui. Kaip „Tyto albos“ išleistoje knygoje rašo Doloresa, dabar jai ramu: „Nieko nereikia vaidinti – tik būti.“

Knygą pavadinimu „... be pabaigos...“ pristačiusi leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė skaičiavo: 1986 metais D. Kazragytė debiutavo rinkiniu „Tiltas be turėklų“. Išeitų, ji jau 29 metus yra rašytoja. „Mano supratimu, Doloresos yra dvi: viena, kuri vaidino Kauno dramos teatre, kurios vaidmenys neišdildomai įsirašė į atmintį. Su kita Doloresa susitinkame knygose. Ji pririša skaitytoją, pravirkdo ir prajuokina mus“, - sakė L. Varanavičienė.

Vaidinti – tik ne vasarą

„Matyt, rašau „mažutėliams“, jautriems, pažeidžiamiems, jiems ne taip jau labai sekasi gyvenime, jų širdį dažnai slegia rūpesčiai, netektys, skurdas... Jie žino, kas yra vienatvė“, - eseistikoje užrašė D. Kazragytė.

Aktorei rašyti lengviau nei vaidinti. Ji leidžia sau atsisakyti vaidmens, jeigu jį reikia kurti vasarą. Mat vasarą Doloresa leidžia kaime Labanoro girioje. „Esu prasmegusi miške, renku voveraites, lakstau su „dykumos lopinėliu“ Rikiu. Katinas Meškis įsitaiso snausti senojoje valtyje ant suolelio. Maudausi kasryt – šoku 8 valandą ryto į Duobulio vandenis, plaukiu iki vidurio, kol saulė išlenda už pušų viršūnių. Baigėsi žemuogės, jau sirpsta avietės – valgau, braudamasi per brūzgynus. Kas vakarą pažiūriu seną gerą filmą“, - knygoje Doloresa sakė sūnui, taip pat rašytojui Tomui Šinkariukui.

Papasakotose istorijose D. Kazragytė važinėja susitikti su mokiniais, kaliniais. Važiuodama autobuse rašo. Retkarčiais sulaukia skambučio iš teatro, režisierių kvietimų kurti naują vaidmenį. Jadvygos vaidmens spektaklyje „Didvyrių aikštė“ ir susitikimo su režisieriumi Krystianu Lupa neatsisakė. „Ir ką dabar galiu sau pasakyti: įkliuvau. Netroškau, nesvajojau, nelaukiau – vadinasi, tai ne mano valia“, - svarstė ji.

Atsivėrimai

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

Kaune gyvenanti Doloresa į Vilnių atvyko pristatyti „... be pabaigos...“ lydima poeto Roberto Keturakio ir kolegos Petro Venslovo. „Robertas yra Dievo man dovanotas žmogus. Esame sielos bičiuliai. Stebiuosi jo eilėraščių liūdesiu ir nepaprasta gelme, - kalbėjo D. Kazragytė. – Petras – mano kolega nuo „Svajonių piligrimo“, „Gintarinės vilos“, „Gyvenimo po klevu“. Atsimeni, Petrai, „Svajonių piligrimo“ paskutines eilutes skambant Čiurlionio muzikai: „Ateik, viltie...“ Man tai – kaip malda.“

„Išmintingai vaikiškos akys – tai yra dovana, kurios Kauno publika neturi, - apie D. Kazragytę sakė R. Keturakis. – Labai myliu Doloresą, nes ji moka svajoti. Asmenybė, kuri nebijo atiduoti visko: kas jos sapnuose, kalbėjimuose, atsivėrimuose slypi. Ne be prasmės jos pastangos suprasti visų žmonių siekius ir likimus. Tai yra Doloresos kūrybos paprastumas ir nepaprastumas.“

Risa, kaip ją vadina draugai, kukliai nuleidusi galvą laukė, kol buvo skaitomi jos parašyti žodžiai. Tuomet pašoko ir prisipažino: „Negalite įsivaizduoti, kaip šiurpiai jaučiuosi. Nesu verta, aš – ne Rašytojų sąjungos narė. Iš tos baimės šiandien moviausi pėdkelnes, maniau, juodos, išėjau į saulę – žiūriu, tamsiai mėlynos. Toks jaudulys!“ – juokais sakė aktorė ir rašytoja, o P. Venslovas jai juokais atsakė: „Prisimenu (Antono Čechovo - aut.) Ivanovo monologą: „Niekada neprasidėk su tom, kurios su mėlynomis kojinėmis.“

Gyvenimo džiaugsmas

Aštuntojoje knygoje atsiranda naujas personažas – Angelas. Tačiau čia apstu ne tik dvasingumo ar pakylėtos vilties, Doloresa turi ir pasiutusios energijos. Jei reikia, dukart užbėga į dešimtą aukštą, sugeba išeiti iš viešbučio ir pasiklysti jau pirmoje gatvelėje. Kelionėje per pusryčius nugvelbdavusi maisto visai dienai ji paskutinius pinigus atidavė tiems, kuriems labiau jų reikėjo.

„Per visą Lietuvą važinėjau ir pasakojau, kaip Izraelyje angliškai nemokėdama bandžiau pasakyti: „Rakto neturiu, trik trak, man reikia įeiti“, - juokėsi Doloresa. Į spektaklius ji nevaikšto jau aštuntus metus. Tačiau repetuodama pas K. Lupą ji nueidavo į mišias katedroje. „Keistas dalykas – nieko bendro neturiu su teatru, jis nuo manęs nutolęs. Bet tada pavasarį išgirstu strazdo cyptelėjimą, gatvėje prilendu šunį paglostau (nepatenkintas šeimininkas jį tempia nuo manęs, bet praeiti pro šalį aš negaliu), katinus maitinu ir taip kariaujame du namai: vieni spardo, kiti šeriame“, - šypsodamasi kasdienius nuotykius pasakojo Doloresa.

Iš kur tas jos pasiutimas? Doloresa pripažino, kad reikalingos pastangos: pradėti dieną, sukti plaukus, pasidažyti, važiuoti, ką nors atiduoti jos klausantiems žmonėms. „Kad jie gyventų tikėdami, jog yra amžinybė, kad nesusiliesime tik su žeme. Gyvensime toliau. Bandžiau aiškintis su tuo savo Angelu kaip, bet supratau – šios paslapties neįminė niekas: nei mokslas, nei teologai“, - atsakė D. Kazragytė.

Be pabaigos

Dalį savo džiaugsmo aktorė rado sutikusi vaidinti Inesos Paliulytės režisuotame spektaklyje „Astrida“. Švedų rašytoja Astrid Lindgren, kai jai buvo jau 90 metų, taip pat su džiaugsmu ir ilgesiu prisimindavo vaikystę, kai buvo visi karlsonai, pepės ilgakojinės, A. Lindgren mylintys tėvai, laisvė ir harmonija. „Nenoriu nieko iš praeities. Stengiuosi viską stumti iš savo gyvenimo. Sudėjau visas nuotraukas, nenoriu prisiminti jokių vaidmenų ar scenų. Jaunystė – klaidos, nuopuoliai, beprotnamis. Iš viso mes jaunystėje buvom išprotėję dėl poezijos. Bet nenoriu nieko, išskyrus vaikystę“, - tvirtino Doloresą, keletą ir šių atsiminimų aprašiusi „... be pabaigos...“

Prirašiusi ir pribraukiusi septynis šimtus rankraščio puslapių D. Kazragytė juos atnešė leidyklai. Vėl sakė, kad paskutinį kartą. „Žinau tokį paprastą Stasės Lygutaitės eilėraštį, kuriame – visa gyvenimo filosofija, - jau baigusi kalbėti apie knygą tarė Doloresa. – Ji rašo ir man iškart atmintyje iškyla mano ežeras, Labanoro giria, kai išeinu ant kalnelio, žvaigždynai, Grįžulo Ratai šviečia virš galvos: „Mums saulė pateka / Ir nusileidžia. / Mums šitos naktys – / Tylios ir žvaigždėtos. / Todėl gyvename / Ir tik todėl numirštame, / Kad vėl iš naujo / Viskas prasidėtų.“

Šaltinis - lzinios.lt