Gintarė ČIULADAITĖ

Britų aktorius Benedictas Cumberbatchas, nominuotas prestižiniams apdovanojimams už filmą „Vaizduotės žaidimas“ („The Imitation Game“), šią savaitę pradėjo vaidinti „Hamlete“ Londono „Barbican“ teatre. Iškart po premjeros jis grįš į sparčiai išpopuliarėjusio serialo „Šerlokas“ („Sherlock“) filmavimo aikštelę.

Tačiau tik vienai serijai – naujų Šerloko Holmso nuotykių teks laukti iki 2017 metų, nes iki tol aktorius filmuosis Holivude, o pastaruoju metu mažiau vaidina norėdamas skirti laiko ir neseniai pagausėjusiai šeimai.

Galvos šaldytuve

–“Vaizduotės žaidime“ vaidinote matematiką, kriptoanalitiką, slaptai dirbantį kompiuterių mokslininką Alaną Turingą. Kaip jūs, aktorius, viešas asmuo, laviruojate tarp privatumo ir nuolatinio buvimo po didinamuoju stiklu?

– Kuo daugiau dirbi, tuo didesniame dėmesio centre atsiduri. Aktoriams reikia auditorijos ir retkarčiais tai prieštarauja pačiam meno kūrybos procesui. Kai filmuojame „Šerloką“, gatvėse – šimtai, tūkstančiai žmonių stovi mus stebėdami. Siurrealu. Tarsi mano diena – būti stebimam daugybės žmonių, kaip aš sėdžiu biure, skambinu telefonu, naršau internete, o kiekvienas gestas yra filmuojamas bei analizuojamas. Taigi saugoti save yra privalu.

Dabar mano gyvenime yra kitų reikšmingų dalykų. Mano žmona (Sophie Hunter – aut.) taip pat padeda (juokiasi). Nuostabu turėti ką nors, kas yra svarbesnis už mane, nukreipti dėmesį nuo savęs.

– A. Turingą, taip pat ir Š. Holmsą vis gelbėja pora įžvalgos akimirkų. Kaip dažnai tai nutinka jums?

– Nuolat. Dažnai lydi ir baimė, kad nepavyks, kūrybiniai blokai. Geriausia yra tuomet, kai kas nors paskambina ir pasiūlo vaidmenį. Šokinėji ore ir esi pakylėtas. Bet kai vėl nusileidi ant žemės, pamanai: „Jėzus, juk turiu tai suvaidinti, turiu iš tiesų gerai įkūnyti ikonišką, puikiai pažistamą herojų, žinomiausius Shakespeare'o tekstus, išmokti telefonų knygos ilgio scenarijų „Šerlokui“. Bet nesu vienas, ir tai geriausiai gydo baimę.

– Šerlokas savo šaldytuve laiko keletą galvų. – O taip, ten yra galvų.

Jam tai būdinga. Suprantu jį – visi turi savo hobį.

– Galėtumėte gyventi su kuo nors panašiu?

– Nemanau. Nesakau, kad esu visiška Šerloko priešingybė, bet... Neturiu tokių pačių gebėjimų kaip jis, netgi tokių juodų garbanotų plaukų. Negroju smuiku. Turiu laiko dalykams, kuriems jis neturi. Šeimą. Dideli skirtumai. Žmonės nori paversti jį mielu, suprantamu. O iš tiesų jis – ydingas, kartais žiaurus, šmaikštus ir simpatiškas. Tiems, kurie arti jo – nuožmiai lojalus. Pažįstu tokių įstabių žmonių, vieną jų vedžiau.

Tėvai – aktoriaus tėvai

– Kai skaitėte „Šerloko“ scenarijų, buvo scenų, kurias nekantravote suvaidinti?

– Dedukcijos – jaudinantis ir retas iššūkis aktoriui, tikras malonumas. Su Martinu (Freemanu – aktoriumi, serialo Johnu Watsonu – aut.) esame pirmieji skaitytojai. Su kiekviena serija patiriu tiek pat jaudulio, kaip ir žiūrovai. Turėdamas jau šiek tiek pasitikėjimo savimi, kad galiu pasiekti tikslus iš ankstesnių epizodų, noriu, kad iššūkių vis daugėtų. Kaskart to laukiu.

– Kieno idėja buvo, kad Šerloko tėvus vaidintų jūsų paties tėvai?

– Jie – dideli gerbėjai nuo pat pirmosios serijos. Pamenu, Markas (Gatissas – vienas serijų autorių ir aktorių – aut.) užsiminė ketinantis supažindinti žiūrovus su Šerloko tėvais. „Na, aš turiu du vaidinančius tėvus“, – pasakiau ir jis atsakė: „Žinau.“

Kai vaidinau Šerloką, mano mamai teko susitaikyti su mano šerlokišku elgesiu. Tačiau, pasak jos, Šerlokas nesielgia šiurkščiai su savo mama. „Daug kalba, o tada dingsta iš kambario“, – priminė ji. Tai buvo pirma mūsų diena filmavimo aikštelėje, labai nervinomės, o galiausiai nufilmavome smagias Kalėdas. Negaliu paaiškinti šios magijos vaidinti su tėvais – kartu daryti tai, kuo užsiimame visą gyvenimą.

– Nervinatės scenoje? Gal turite patarimų jauniems aktoriams?

– Nervinuosi. Kai žinau, kad laikas senka, reikia pasitempti, o mano galvoje – tuščia. Ypač nervinuosi filmuodamasis (teatre reikia tam tikro kiekio adrenalinio, kad susikoncentruotum) arba su žmonėmis, kurie, mano nuomone, yra talentingi. Tad mano patarimas būtų nebijoti jaudintis ir tobulėti mokantis iš savo klaidų.

Mažas stebuklas

– Kartą anglų kalbos mokėte Tibeto budistų vienuolius Indijoje.

– Dvasinis matmuo užima didelę dalį mano gyvenimo. Daug medituoju. Tai man padeda pabėgti nuo pakvaišusio šio pasaulio cirko, susikoncentruoti, tapti atidesniu, malonesniu žmogumi. Pasisėmiau daug patirties iš Dardžilingo, Vakarų Bengalo, miesto prie pat Nepalo sienos, nors buvau dar labai jaunas. Stengiausi šią patirtį išsaugoti visą savo gyvenimą.

– Apie užklupusią šlovę...

– Vis dar bandau priprasti ir kartais noriu būti nematomas. Būna dienų, kai mieliau tūnočiau po pūkine anklode.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Džiaugiuosi ramiais momentais, kai galiu būti su šeima ir draugais, skaityti knygą. Mano draugams dabar išties keista – kol neatsitempia manęs į savo virtuvę, tol vis kas nors iš jų (dažniausiai labai mandagiai) vagia mano dėmesį.

– Kokį geriausią patarimą esate gavęs Holivude?

– „Visada važiuok Fountain gatve.“ Ar ne Bette Davis tai pasakė? Pravertė ne kartą. Nes Sunset – vienos spūstys, pamiršk.

– Ir viskas?

– Vaidinu jau dešimt metų, tai padėjo pasiruošti užklupusiam dėmesiui. Ir jei turi žmogų, kurį myli ir kuriam esi atsidavęs – kaip esu ir aš, nėra nieko geriau nei ši tonizuojanti priemonė. Mažas stebuklas, kad mes su Sophie susitikome – tokie esame užsiėmę (S. Hunter yra aktorė, avangardinių spektaklių ir operų režisierė – aut.).

– Jūsų sūnui – vos keli mėnesiai. Sako, gimus vaikams supranti, kad jau sukūrei savo geriausius vaidmenis, ir tai padeda nuo jų atitrūkti.

– Pritariu daugiau nei šimtu procentų. Augdamas turėjau keistą obsesiją dėl skaičiaus 32. Naiviai maniau, kad šis metų skaičius žymi suaugusiojo amžių. Tačiau visada buvau senos sielos, manęs niekad nedomino jaunystė.

Šaltinis - lžinios.lt

Parengė GINTARĖ ČIULADAITĖ