Meilė – tai sugebėjimas. Ir ne kiekvienas jį turi. Kaip ne kiekvienas turi muzikinę klausą ar gerą sportinę formą. Meilė – tai veiksmai, ir ji turi labai daug apraiškų, ne vien žodžius.

Meilė – tai daugiau nei pareiga ir atsakomybė, meilė – tai sugebėjimas rūpintis. Sugebėjimas supykus parinkti žodžius, sulaikyti besiveržiantį lauk garą, sutramdyti panižusias rankas. Ir tuo pat kalbėti tai, kas svarbu. Rūpestingai parenkant kalbėjimo formą. Nes tu tą žmogų myli ir juo rūpiniesi.

Kai pavargai ar blogai jautiesi – įjungi vidinius rezervus, išsiaiškini savo mintis ir jas sutvarkai. Išvaikai iš galvos ten knibždančius tarakonus ir supranti – pavargau, reiškia, noriu pailsėti, reiškia, galiu paprašyti pagalbos arba ramiai pasakyti „ne“. O ne pasijutus blogai sugrįžti namo ir išlieti viską ant galvos žmogui, kurį „myli“. Ne, meilė tausoja. Iš pradžių išsiaiškinsiu, kas su manimi negerai, ko aš noriu ir kaip galėčiau palengvinti situaciją, o jau vėliau prieisiu prie mylimo žmogaus. Nes tik aš pats atsakingas už tai, kas dedasi mano galvoje. Ir tai „remontuosiuosi“ ne kito žmogaus sąskaita.

Jeigu man liūdna – taip ir pasakau. O ne nirštu, kad mylimas žmogus toks bukas, kad iki šiol nesugebėjo padaryti taip, kad gerai jausčiausi. Jeigu nuobodžiauju, reiškia, kalbu apie tai. O kaip reaguoti – to žmogaus reikalas.

Jeigu myliu, man šis žmogus įdomus. Kokias pasakas mėgo, ko baiminosi, ko neapkentė, ką mylėjo, apie ką svajojo, ko jam dabar norėtųsi ir apskritai kas jis toks, mano mylimas žmogus? Aš jam neaiškinu, koks jis turėtų būti, kad man būtų gera. Man įdomu – koks jis? Tai tik vaikams vienodai šviečia, kokia yra mama, jam reikia, kad mama tenkintų visus poreikius. O jeigu esame suaugę, tada turėtų būti įdomu, jei tik kalba eina apie meilę.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

TĖTI, IŠ KUR MES ATSIRADOME? FILOSOFIJA AUGINANT VAIKUS Ir tegul visas pasaulis laukia. Kodėl tėvai po dekretinių atostogų naujų vaikų nebenori. NATŪRALUS ŠEIMOS PLANAVIMAS – DIEVO DOVANA, KURIĄ KATALIKAI IGNORUOJA? Toksiški santykiai: kaip juos atpažinti ? Ar visuomet reikia antrai pusei sakyti tiesą?

Meilė daug atleidžia. Nes meilė – tai ne valdžia. Kai turiu, valdau kažkokį dalyką, aš, žinoma, pasidarau jį maksimaliai patogiu naudotis, kitaip kuriems galams man jis reikalingas? O jeigu myliu žmogų, matau jį visą: su įpročiais, charakteriu, norais ir poreikiais, su jo silpnybėmis. Ir visiškai normaliai jaučiuosi dėl to, kad jis kažko negali, nemoka ar daro savaip. Nes žmogus ne daiktas, kurį įsigijau, ir ne funkcija. Tai gyvas žmogus su savo istorija.

Meilė – tai noras prisiliesti. Mylimas žmogus maloniai atrodo, maloniai kvepia, prie jo malonu prisiliesti. Ar galite įsivaizduoti, kad mamai būtų nemalonu ar nesinorėtų prisiliesti prie savo  vaiko? Tikroje meilėje visada esama kūniško kontakto. Net jeigu esate vizualas, audialas ir apskritai nepripratęs prie visokių ten švelnybių. Jeigu išties mylite – prisiliesti norisi. O jeigu tai koks nors kitas jausmas, kurį tiesiog pavadinote meilės vardu, tada – kritika, pasibjaurėjimas, šaltis, priekabės. Todėl, kad žmogus nemylimas.

Meilė – tai pasitikėjimas. Kai galiu pasakyti, ką galvoju ir jaučiu. Ir nebijau, kad tai blogai baigsis. Galiu parodyti save tikrą, o ne tik patrauklias savo asmenybės puses. Štai tai ir yra pasitikėjimas. Meilė – kai galiu būti negraži, nelinksma, nepataikaujanti, serganti, silpna. Ir tai bus priimta kaip visiškai normalūs žmogiški pasireiškimai.

Meilė – tai artumas. Emociškai šiltas, ramus, švelnus. Kai reaguoju į mylimo žmogaus pokyčius. Kažkas jam atsitiko – ir aš tai pajuntu, kai jį pamatau. Ir tuo labiau pajuntu, kad pradingo artumas. Kai nėra meilės ir artumo, nustojame pastebėti labai daug dalykų. Jeigu santykiuose atsirado vietos melui, reiškia, artumo jau ir pėdos ataušo. Artume viskas jaučiama, viskas girdima. Kartais ir žodžių nereikia.

Meilė nepraeina. Hormonų lygis atslūgsta, aistra nuslopsta, tačiau išlieka visa tai, kas šilta, gilu, švelnu. Išlieka artumas. Bus periodų, kai padidės distancija. Tačiau tai tik periodai, krizės. Būtinai išliks šiltas, švelnus prisirišimas, pagarba, noras prisiliesti ir bangomis užplūstanti aistra. Negrįžtamai pradingsta tik įsimylėjimas, kurį sukėlė hormonai ar vaikiškos traumos. Neseniai teko girdėti pagyvenusios moters žodžius: „iki šiol pajuntu drugelius pilve, kai mano „diedukas“ paima mane už rankos”.

Išlieka tai, kas tikra. Ne savaime, suprantama. Tai saugoti turi dviese. Tausoti. Jeigu sugeba.

Kažkam pasiseka iš karto, kažkam tenka įgyti patirties, o kažkas taip ir nesugeba to pasiekti.

Šaltinis - balarama.lt