Nors Anglija turi valstybinę Bažnyčią, šiandien rimčiau į ją žiūri tik nedaugelis mūsų. Išpažįstame net dar galingesnę religiją, aplink kurią orientuojame savo gyvenimus, – ekonomiką. Pamąstykime. Ekonomika siūlo visapusišką doktriną su moralės kodeksu, jos sekėjams žadančiu išganymą šiame pasaulyje; ji pateikia tokią įtikinamą ideologiją, kad ištikimi jos šalininkai pertvarko ištisas visuomenes taip, jog šios paklustų jos reikalavimams. Ji turi savo gnostikus, mistikus ir burtininkus, kurie iš praretėjusio oro išvaro pinigus, pasitelkdami tokius burtus, kaip „derivatyvas“ ar „struktūrinių investicijų įmonė“. Kartu, kaip ir senosios religijos, kurias ji pakeitė, turi savo pranašus, reformatorius, moralistus, o svarbiausia – turi savo vyriausiuosius dvasininkus, kurie erezijos akivaizdoje puoselėja ortodoksiją.

Laikui bėgant ekonomistai nepastebimai perėmė tą vaidmenį, kurį buvome atėmę iš bažnytininkų, – patarinėti mums, kaip pasiekti materialinio pertekliaus ir nesiliaujančio pasitenkinimo pažadėtąją žemę. Ilgą laiką tą pažadą jie atrodė įvykdysią, nes pasiekė tai, ką mažai religijų kada nors yra pavykę padaryti: mūsų pajamos tūkstančius kartų kyla, suteikdamos nuo naujų išradimų, vaistų ir džiaugsmų plyšte plyštantį gausybės ragą.

Tai buvo mūsų rojus, už kurį ekonominei dvasininkijai skalsiai atsilyginome padėtimi, turtu ir galia formuoti mūsų visuomenes pagal jų viziją. XX a. pabaigoje, per ekonominį bumą pamačius vakarų ekonomikas tapus turtingesnėmis, nei žmonijai kada nors buvo žinoma, ekonomika atrodė užkariavusi Žemę. Vos ne kiekvienai šaliai planetoje tvirtai laikantis to paties laisvosios rinkos scenarijaus, o universiteto studentams plūstant gauti šios disciplinos diplomus, ekonomika rodėsi pasiekianti tikslą, kurio jokia religinė doktrina istorijoje nebuvo pasiekusi, – atversti ištisą planetą į savo tikėjimą.

Bet jei istorija ko nors išmoko, tai to, kad kai tik ekonomistai pradeda jaustis tikri, jog yra atradę nesibaigiančios taikos ir klestėjimo šventąjį gralį, esamai santvarkai artėja galas. 1929-ųjų Volstryto kracho išvakarėse amerikiečių ekonomistas Irvingas Fisheris žmonėms patarė eiti ir pirkti akcijas; septintajame dešimtmetyje keinsistiniai ekonomistai sakė kito nuosmukio niekada nebebūsiant, nes jie ištobulino paklausos valdymo priemones.

Ne kitoks buvo ir 2008-ųjų krachas. Penkeri metai prieš tai, 2003-iųjų sausio 4, Nobelio premijos laureatas Robertas Lucasas Amerikos ekonomikos asociacijai pasakė triumfinę prezidentinę kalbą. Savo kolegoms primindamas, jog makroekonomika gimė depresijos metais būtent tam, kad būtų išvengta dar vienos tokios nelaimės pasikartojimo, ekonomistas pareiškė su kolegomis pasiekęs tikslą: „Makroekonomika šia pirmine prasme yra sėkminga, – slaptame pasitarime pranešė jis. – Jos svarbiausias – depresijos išvengimo – uždavinys įgyvendintas.“

Vos tik įsitikiname, kad ekonomikos dvasininkija galiausiai įveikė seną prakeiksmą, šis ir vėl ima mus persekioti: prieš pat nuopuolį visuomet pasireiškia išpuikimas. Po 2008-ųjų kracho daugelis matėme savo pragyvenimo lygio prastėjimą. Tuo tarpu dvasininkija atrodė užsidariusi į vienuolynus, kur pešėsi dėl to, kas buvo neteisus. Nėra ko stebėtis, jog mūsų tikėjimas „ekspertais“ yra išsivadėjęs.

Puikybė, niekad nebūdama ypatingai geras dalykas, ekonomikoje gali būti ypač pavojinga, nes jos mokslininkai ne vien tiesiog stebi gamtos dėsnius – jie padeda juos kurti. Jeigu valdžia, patarinėjama savo dvasininkijos, pavyzdžiui, pakeičia skatinamąją visuomenės struktūrą, idant solidarizuotųsi su prielaida, kad žmonės elgiasi savanaudiškai, tuomet, tik pamanykite, šie pradėsią  būtent taip ir daryti. Jie apdovanojami už tokį elgesį ir baudžiami už priešingą. Jei esi išmokytas tikėti godumą esant gėriu, tuomet labiau tikėtina, jog atitinkamai ir gyvensi.

Puikybė ekonomikoje kilo ne dėl ekonomistų moralinio silpnumo, o dėl klaidingo įsitikinimo, kad jų užsiėmimas yra mokslas. Jis nei yra, nei gali juo būti, o visada veikė labiau kaip Bažnyčia. Kad tą suprastum, užtenka pasižiūrėti į ekonomikos istoriją.

Amerikos ekonomikos asociacija, kuriai Robertas Lucasas pasakė savo kalbą, buvo sukurta 1885-aisiasiais, kaip tik tada, kai ekonomika buvo pradėjusi išsiskirti kaip atskira disciplina. Pirmajame susitikime asociacijos steigėjai pasiūlė platformą, kuri skelbė: „Darbo ir kapitalo konfliktas į paviršių iškėlė didžiulį skaičių socialinių problemų, kurių sprendimai neįmanomi be bendrų Bažnyčios, valstybės ir mokslo pastangų.“ Laukė ilgas kelias nuo pradžios iki pastarųjų dešimtmečių rinkos evangelizacijos.

Vis dėlto net ir tuo metu tokia socialinė agitacija išprovokavo nesutarimą. Vėliau vienas iš AEA steigėjų, Henry‘is Carteris Adamsas, Kornelio universitete pasakė kalbą, kurioje gynė žodžio laisvę radikalams, o pramonininkus apkaltino ksenofobijos kurstymu, kuriuo pastarieji nukreipią darbininkų dėmesį nuo blogo elgesio su jais. Jam nežinant, tarp klausytojų buvo ir medienos karalius bei Kornelio rėmėjas Henry‘is Sage‘as. Vos paskaitai pasibaigus, Sage‘as įsiveržė į universiteto rektoriaus kabinetą primygtinai reikalaudamas: „Šis žmogus turi išeiti – jis kasasi po mūsų visuomenės pamatais.“ Kai Adamso dėstytojo etatas buvo suspenduotas, jis sutiko sušvelninti savo pažiūras. Taigi, galutiniuose AEA platformos metmenyse nuorodos į valstybės nesikišimo (laissez-faire) ekonomiką išbrauktos kaip „nesaugios politikoje ir nepagrįstos dorovėje“.

Taip buvo paruoštas šablonas, kuris išsilaikė iki šių dienų. Galingi politiniai interesai – į kuriuos istoriškai įėjo ne tik turtingi pramonininkai, bet taip pat ir rinkėjai – padėjo suformuoti ekonomikos kanoną, kuris ekonomistų mokslinės bendruomenės po to buvo primestas.

Kai tik principas nustatomas ortodoksiniu, jo laikytis verčiama bemaž tokiu pačiu būdu, kuriuo religinė doktrina išlaiko savo vientisumą – tramdant arba vengiant erezijų. Knygoje „Grynumas ir pavojus“ (Purity and Danger) antropologė Mary Douglas apžvelgė, kaip funkcionavo tabu, leidę žmonėms įvesti tvarką į tariamai netvarkingą, chaotišką pasaulį. Įprastinės ekonomikos prielaidos funkcionuoja ne taip jau ir skirtingai. Robertas Lucasas kartą pritariamai pastebėjo, kad ties vėlyvuoju XX amžiumi ekonomika taip veiksmingai apsivalė nuo keinsizmo, jog kam nors seminare išreiškus keinsistinę idėją, „auditorijoje pradedama vieniems su kitais kuždėtis ir kikenti“. Tokios reakcijos pasitarnavo, kad praktikantams būtų priminta apie ekonomikos tabu – tokį švelnų stumtelėjimą alkūne jaunam akademikui tokiu būdu, kad šis kaip atpažinimo žymė neatrodytų gerai prieš etatinių pareigų komitetą. Toks susirūpinimas tvarka ir darna gali būti ne tiek metodo, kiek jo praktikuotojų funkcija. Įvairiose disciplinose bendri asmenybės bruožų tyrinėjimai yra atskleidę, kad ekonomika, kaip ir inžinerija, paprastai pritraukia žmones su neįprastai stipriu tvarkos pomėgiu ir didele antipatija neaiškumui.

Ironiška, kad pasiryždama tapti mokslu, kuris gali pasiekti tvirtų ir greitų išvadų, ekonomika kartais turi apsieiti be mokslinio metodo. Pirmiausia, ji remiasi aibe prielaidų apie pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet kokį, kokio ekonomistai norėtų. Visai kaip bet kuri religinė tarnystė apima tikėjimo išpažinimą, narystė ekonomikos dvasininkijoje reikalauja tam tikrų esminių įsitikinimų apie žmogaus prigimtį. Greta kitų dalykų, didžioji dalis ekonomistų tiki, kad mes, žmonės, esame savanaudiški, racionalūs, iš esmės individualistai ir labiau mėgstame didesnius pinigus. Šie tikėjimo susitarimai priimami kaip savaime suprantami. Dar ketvirtajame dešimtmetyje didis ekonomistas Lionelis Robbinsas savo profesiją apibūdino tokiu būdu, kuris nuo tada tvirtai laikėsi kaip svarbiausia taisyklė milijonams ekonomistų. Pagrindinės srities prielaidos kilo iš „išvedimo iš paprastų prielaidų, atspindinčių labai elementarius bendrojo patyrimo faktus“, ir savaime buvo „tokios pat universalios, kaip matematikos ar mechanikos dėsniai, bei taip pat sunkiai „suspenduojamos“.

Dėsnių išvedimas iš amžinomis ir nekvestionuojamomis laikomų prielaidų yra nuo seno gerbiamas metodas. Tūkstantmečius būtent taip darydami vienuoliai viduramžiškuose vienuolynuose sukūrė milžinišką mokslinių studijų korpusą, naudodami Tomo Akviniečio ištobulintą metodą, dar žinomą kaip scholastika. Tačiau tai nėra metodas, naudojamas mokslininkų, kurie linkę reikalauti, kad prielaidos, prieš kuriant jomis paremtą teoriją, būtų patikrintos empiriškai.

Bet ekonomistai tvirtins būtent tai patys ir darą – tik nuo vienuolių jie skiriasi tuo, jog privalo vis tiek tikrinti savo hipotezes prieš įrodymus. Na, taip, bet šis teiginys iš tikrųjų yra daug problemiškesnis, nei dauguma vyraujančiai krypčiai atstovaujančių ekonomistų galimai suvokia. Fizikai savo polemiką sprendžia pasižiūrėdami į duomenis, dėl kurių jie apskritai sutaria. Tačiau ekonomistų naudojami duomenys yra daug labiau abejotini. Kai, pavyzdžiui, Robertas Lucasas atkakliai tvirtino, kad Eugene‘o Fama‘os efektyvios rinkos hipotezė, – kuri tvirtina, jog kadangi laisvoji rinka visą informaciją padaro vienodai prieinamą prekybininkams, tai kainos, kurias ji duoda, niekada negali būti neteisingos, – nepaisant „kritikos lavinos“, vis tiek yra teisinga, jis tai darė taip pat stipriai įsitikinęs ir su tokiais pat patvirtinančiais įrodymais, kaip ir jo kolega ekonomistas Robertas Shilleris hipotezę stengdamasis atmesti. Kai Švedijos centrinis bankas turėjo nuspręsti, kas laimės 2013 m. Nobelio ekonomikos premiją, buvo blaškomasi tarp Shillerio tvirtinimo, kad rinkos dažnai neteisingai suprato kainą, ir Fama‘os atkaklumo teigiant, jog rinkos visada teisingai suprato kainą. Nuspręsta padalyti per pusę, tad medalį davė abiems vyrams – truputis saliamoniškos išminties, kuri būtų sukėlusi juoko rypavimus, jeigu tai būtų buvęs mokslo apdovanojimas. Ekonominėje teorijoje labai dažnai tiki tuo, kuo nori tikėti, – kaip ir su kiekvienu tikėjimo aktu, tavo herbo arba skaičiaus pasirinkimas greičiausiai atspindės sentimentalų polinkį taip pat, kaip ir technišką įvertinimą.

Ne paslaptis, kodėl ekonomistų ir kitų socialinių mokslų atstovų naudojami duomenys taip retai iškelia nenuginčijamus atsakymus: tai žmogiški duomenys. Skirtingai nuo žmonių, subatominės dalelės nepriklauso nuo nuomonės apklausų, kaip ir dėl nieko nepersigalvoja. Atmindamas šį skirtumą, savo paties prezidentinėje kalboje Amerikos ekonomikos asociacijai beveik prieš pusę amžiaus kitas Nobelio premijos laureatas, Vasilijus Leontjevas, uždavė kuklų toną. Savo auditorijai jis priminė, jog ekonomistų naudojami duomenys stipriai skiriasi nuo tų, kuriuos naudoja fizikai ar biologai. Pastariesiems, jo perspėjimu, „daugelio parametrų dydis yra praktiškai pastovus“, tuo tarpu ekonomikoje stebėjimai nuolatos kinta. Kad išliktų naudingi, duomenų rinkiniai turi būti reguliariai atnaujinami. Kai kurie duomenys tiesiog būna prasti. Duomenų rinkimas ir analizavimas reikalauja valstybės tarnautojų, turinčių aukšto lygio įgūdžius ir daugybę laiko, kurio ekonomiškai prasčiau išsivysčiusios šalys gali tiek daug ir neturėti. Tad, pavyzdžiui, vien tik 2010-aisiais Ganos valdžia – kuri tikriausiai turi vieną iš didesnių duomenų rinkimo pajėgumų Afrikoje – perskaičiavo savo ekonominį našumą 60%. Hipotezės patikrinimas prieš ir po tokio tipo reviziją atvestų prie visiškai kitokių rezultatų.

Leontjevas norėjo, kad ekonomistai praleistų daugiau laiko susipažindami su savo duomenimis, bet mažiau matematiniam modeliavimui. Tačiau, kaip pats liūdnai pripažino, tendencija jau buvo beeinanti priešinga kryptimi. Nūdien ekonomistas, nuklystantis į kaimą, kad giliau pajustų, ką duomenys atskleidžia, yra retai pasitaikanti būtybė. Kai tik ekonominis modelis yra paruoštas patikrinimui, sudėtingi skaičiavimai baigiasi tuo, jog didžia dalimi yra atliekami prie didelių duomenų bazių prijungtais kompiuteriais. Toks metodas skeptiko pilnai nepatenkintų. Nes visai kaip gali išsirankioti citatų Biblijoje, kurios pateisins vos ne bet kokį elgesį, taip gali surasti ir žmogiškų duomenų paremti bemaž bet kokį teiginį, kurį nori išsakyti apie tai, kaip veikia pasaulis.

Štai kodėl idėjos ekonomikoje gali ateiti į madą ir iš jos išeiti. Mokslo progresas paprastai būna linijinis. Naujam tyrimui patvirtinant ar pakeičiant egzistuojančias teorijas, vienas pakilimas formuojasi ant kito. Tačiau ekonomika juda ciklais. Konkreti doktrina gali iškilti, žlugti, o vėliau ir vėl iškilti. Taip yra todėl, kad ekonomistai netvirtina savo teorijų visiškai tokiu pat būdu, kaip fizikai, kurie tą daro tiesiog žiūrėdami į įrodymus. Vietoj to, panašiai, kaip pamokslininkai, surenkantys tikinčiuosius, mokykla iškyla formuodama savo sekėjus – tiek tarp politikų, tiek tarp platesnės publikos.

Pavyzdžiui, Miltonas Friedmanas buvo vienas įtakingiausių vėlyvojo XX amžiaus ekonomistų. Bet jis dešimtmečius veikė dar prieš išgarsėdamas. Galėjo taip ir likti marginalia figūra, jei tik tokiems politikams, kaip Margaret Thatcher bei Ronaldas Reaganas, nebūtų įsiūlytas tikėjimas laisvosios rinkos veiksmingumu. Jie įteigė šią idėją viešuomenei, buvo išrinkti ir tuomet pertvarkė visuomenę pagal šiuos sumanymus. Sekėjų susilaukęs ekonomistas gauna sakyklą. Nors mokslininkai, palyginimui, gali apeliuoti į viešąją nuomonę, kad pakeltų savo karjeras ar pritrauktų lėšų tyrinėjimams, už pseudomokslų ribų tokiu būdu palaikymo savo teorijoms jie nelaimi.

Jei vis dėlto manote, kad apibūdinant ekonomiką kaip religiją ji yra nuvainikuojama, jūs klystate. Mums reikia ekonomikos. Ji gali būti – jau yra – galia nuostabiam gėriui. Bet tik tuo atveju, jei turime omenyje jos tikslą ir visada prisimename, ką ji gali ir ko negali padaryti.

Airiai pagarsėję tuo, kad visos šalies mastu katalikišką savo žemę apibūdina kaip tokią, kurioje plonas krikščioniškas išorinis sluoksnis buvo uždažytas ant senovinės pagonybės. Tas pat gali būti pasakyta apie mūsų atsidavimą šiandieninei neoliberaliai ortodoksijai, kuri pabrėžia individo laisvę, apribotą valdžią ir laisvąją rinką. Nepaisant gerai įsišaknijusios doktrinos išorinio laikymosi, mes nesame pilnai transformavęsi į ekonominius gyvūnus, kuriais mus norima laikyti. Kaip krikščionys, kurie lanko bažnyčią, bet ne visada laikosi įsakymų, mes elgiamės pagal ekonominės teorijos prognozes tik tada, kai mums patogu. Priešingai ortodoksinių ekonomistų dogmoms, šiuolaikinis tyrimas rodo, kad žmonės, užuot visada siekę maksimaliai padidinti savo asmeninę naudą, veikiau vis tiek išlieka gana altruistiški ir pasiaukojantys. Taip pat nėra akivaizdu, kad nepaliaujamas turto kaupimas visada daro mus lamingesnius. O kai priimame sprendimus, ypač susijusius su principiniais dalykais, neatrodo, jog užsiimtume kažkuo panašiu į racionalų „naudos maksimizavimo“ skaičiavimą, kurį ortodoksiniai ekonomikos modeliai priima kaip duotybę. Tiesa ta, kad dažniausiai savo kasdieniame gyvenime į modelį mes taip gerai netelpame.

Dešimtmečius neoliberalai evangelikai į tokius prieštaravimus atsikirsdavo sakydami, jog mūsų visų pareiga prisitaikyti prie nekintančiu laikyto modelio – tai primena Billo Clintono neoliberalios globalizacijos pavaizdavimą kaip „gamtos jėgą“. Bet vis dėlto, kylant 2008-ųjų finansinei krizei ir po jos einančiam nuosmukiui, daug kur vakaruose būta posūkio prieš globalizaciją. Plačiau būta didžiulio „ekspertų“ išsižadėjimo, aiškiausiai pastebimo 2016 m. JAV rinkimuose ir Brexito referendume.

Bet kurį „ekspertų“ klasei priklausantį žmogų, kaip ir ekonomikos dvasininkiją, viliotų nurašyti tokį elgesį kaip susidūrimą tarp tikėjimo ir faktų, kurio pabaigoje faktai turi laimėti. Iš tikrųjų susidūrimo būta tarp dviejų konkuruojančių tikėjimų – tiesą sakant, dviejų atskirų moralinių pasakojimų. Tad vadinamieji „ekspertai“ taip susižavėjo savo moksliniu autoritetu, jog patys save apakino prieš faktą, kad jų pačių mokslinio progreso naratyvas buvo įterptas į moralinį pasakojimą. Pasirodė, kad tai besąs naratyvas, laimingai pasibaigiantis jį pasakojantiems, nes jis įamžino istoriją apie jų pačių palyginus patogią poziciją kaip apdovanojimą už gyvenimą meritokratinėje visuomenėje, kuri laimina žmones už jų įgūdžius ir lankstumą. Toks naratyvas nepaliko vietos šios tvarkos nevykėliams, kurių pasipiktinimai buvo išjuokti kaip jų neišauklėto ir atžagaraus charakterio atspindys – kitaip tariant, pagrindinis jų trūkumas. Geriausia, ką šis moralinis pasakojimas galėjo pasiūlyti visiems kitiems, tai didėjantį prisitaikymą prie tvarkos, kurios kastų sistema buvo užkalkėjusi. Laimingos pabaigos trokštančiai publikai teko laukti liūdnos istorijos.

Šio didžiojo naratyvo nesėkmė vis tik nėra priežastis ekonomikos studentams apskritai atsisakyti naratyvų. Jie išliks neišvengiama humanitarinių mokslų dalimi dėl tos paprastos priežasties, kad žmonėms jie yra neišvengiami. Keista, jog tiek mažai ekonomistų tai supranta, nes verslai tai supranta. Kaip naujausioje savo knygoje „Kvailių žvejonė“ (Phishing for Phools) rašo Nobelio premijos laureatai George‘as Akerlofas ir Robertas Shilleris, rinkodaros specialistai juos naudoja nuolatos, pindami istorijas tikėdamiesi, kad jose atpažinę save būsime įtikinti nusipirkti tai, ką jie nori mums parduoti. Akerlofas ir Shilleris tvirtina, jog idėja, kad laisvosios rinkos puikiai veikia, ir idėja, jog didelė valdžia yra daugelio mūsų bėdų priežastis, sudaro dalį istorijos, kuri iš tiesų klaidina žmones versdama pritaikyti savo elgesį taip, kad jis atitiktų jų scenarijų. Dėl to knygos autoriai tiki istorijų pasakojimą esant „nauju kintamuoju“ ekonomikai, kadangi „nusiteikimai, sudarantys žmonių sprendimų pagrindą“, yra formuojami istorijų, kurias patys sau pasakoja.

Be abejo, ekonomistai geriausiai atlieka savo darbą, kai, paėmę istorijas, kurias jiems davėme, patarinėja mums, kaip galime padėti jas išpildyti. Šitoks agnosticizmas reikalauja nuolankumo, kurio pastaraisiais metais trūko ekonominėje ortodoksijoje. Nepaisant to, ekonomistai neprivalo atsisakyti savo tradicijų, jei ketina įveikti atmesto naratyvo trūkumus. Jie veikiau gali savo pačių istorijoje paieškoti metodo, kuris išvengia ortodoksijos evangeliško užtikrintumo.

Savo 1971-ųjų prezidentinėje kalboje Amerikos ekonomikos asociacijai Vasilijus Leontjevas patarė saugotis pasitenkinimo savimi pavojų. Jis atkreipė dėmesį, kad nors ekonomika ir buvo pradėjusi jodinėti „intelektualinio garbingumo ketera <...>, nerimastinga nuojauta apie dabartinę mūsų disciplinos būklę kyla mumyse, kurie stebėjome jos beprecedentį vystymąsi per paskutinius tris dešimtmečius“.

Pažymėdamas, jog grynoji teorija ekonomiką tolino nuo kasdienės tikrovės, jis sakė problemą glūdint „mokslinių priemonių akivaizdžiame neadekvatume“ naudojant matematines prieigas imantis kasdienių reikalų. Tiek daug laiko skirta modelių konstravimui, jog prielaidos, kuriomis tie modeliai buvo paremti, tapo tik po laiko atsiradusiu priedeliu. „Tačiau, – įspėjo jis (tas perspėjimas apie didelių bei rizikingų paskolų bumų patrauklumą su matematiniais modeliais ir po bankrotų sekantį jų trūkumų atskleidimą dabar pasirodo buvęs pranašiškas), – būtent nuo empirinio šių prielaidų pagrįstumo priklauso viso panaudojimo naudingumas.“

Leontjevas manė, kad ekonomikos departamentai vis daugiau samdė ir aukštino jaunus ekonomistus, kurie norėjo kurti grynus, menkai empiriškai tinkančius modelius. Net tuomet, kai jie atlikdavo empirinę analizę, Leontjevo teigimu, ekonomistai retai domėdavosi savo duomenų prasme ar verte. Todėl ekonomistų jis reikalavo ištyrinėti savo prielaidas ir duomenis tvarkant socialinį, demografinį bei antropologinį darbą, o ekonomikai sakė reikiant dirbti daug glaudžiau su kitomis disciplinomis.

Leontjevo nuolankumo reikalavimas prieš maždaug 40 metų tebėra priminimas, jog tos pačios religijos, kurios būdamos opozicijoje gali pasisakyti už žmogaus laisvę ir orumą, vos tik pasiekusios galią gali tapti apsėstos savo teisumu ir poreikiu apvalyti kitus nuo jų nedorumo. Kai Bažnyčia išlaiko atstumą nuo galios ir kuklų lūkestį dėl to, ką gali pasiekti, ji gali išjudinti mūsų protus numatyti naujas galimybes ir net naujus pasaulius. Jei tik ekonomistai pritaikys tokio tipo skeptinį mokslinį metodą žmogiškai sferai, kurioje galutinė tikrovė galbūt niekada nebus pilnai įžiūrima, jie veikiausiai pradės trauktis nuo dogmatizmo savo tvirtinimuose.

Užtat paradoksaliai ekonomikai tampant iš tikrųjų daug moksliškesnei, ji taps mažiau mokslu. Šių išlygų pripažinimas suteiks jai laisvę vėl mums tarnauti.

Tai spaudai parengta ištrauka iš Johno Rapley‘io knygos „Pinigų dievų saulėlydis: ekonomika kaip religija ir kaip visa tai žlugo“ (Twilight of the Money Gods: Economics as a Religion and How it all Went Wrong).

Šaltinis - propatria.lt

Versta iš Theguardian.com