Kai kurios šalys neturi laiko skųstis Europą užplūdusiais imigrantais. Priešingai, atvykėlius siekiama kuo greičiau ir sėkmingiau integruoti, o verslas net įžvelgė galimybę taip patenkinti kvalifikuotų darbuotojų poreikį. Nelaukiama net kol žmonės išmoks vietos kalbą – jie mokosi tiesiog darbo vietoje.

Tokia galimybė imigrantams atsivėrė Suomijoje, kuri pirmoji iš Europos Sąjungos (ES) narių įgyvendina vadinamąjį Socialinio poveikio įsipareigojimo (angl. Social Impact Bond, SIB) projektą. Jis buvo sugalvotas, kad palengvėtų pabėgėlių ir imigrantų integracija, sumažėtų tam skiriamos valstybės išlaidos, o verslas rastų naujų darbuotojų. Kitaip nei panašiuose projektuose, Suomijoje atvykėlius moko privačios kompanijos, o viešasis sektorius išlaidas tam padengia tik sėkmės atveju – jei imigrantas įdarbinamas per 3-4 mėnesius. Šie pinigai skiriami iš sutaupytų socialinių pašalpų.

Darbas – per 7-8 metus arba per 4-6 mėnesius

Namų netekusių žmonių šiandien priskaičiuojama daugiau nei bet kada anksčiau – 65,6 mln. Net 22,5 mln. iš jų yra pabėgėliai. 2016-aisiais prieglobsčio Europoje pasiprašė 1,2 mln. bėgančiųjų nuo karo, teroro ir persekiojimo Sirijoje, Afganistane, Irake. Pernai šis skaičius sumažėjo perpus, bet migracija išlieka vienu didžiausių ES galvos skausmų.

Ji yra ir vienas iš Jeano Claude’o Junckerio vadovaujamos Europos Komisijos (EK) prioritetų, daugiausiai dėmesio skiriant įdarbinimui, švietimui, profesiniam mokymui ir socialinei integracijai. Nepaisant šių iššūkių, migracija laikoma ir galimybe žemynui, kur trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, o visuomenės sensta.

Bet imigrantams darbą rasti sunkiau ir užtrunka ilgiau. Tai reiškia papildomą naštą socialinės paramos sistemai ir lėtesnę integraciją į visuomenę. Todėl imta rengti programas, skatinančias atvykėlius įdarbinti, iš Europos strateginių investicijų fondo (EFSI, vieno iš pagrindinių EK Investicijų plano Europai, dar žinomo kaip Junckerio planas, dalių) ir Europos socialinio fondo (ESF) tam skiriama milijoninė parama.

Suomijoje įgyvendinamam projektui EFSI skyrė 10 mln. eurų. Tikimasi, kad šie pinigai per trejus metus padės apmokyti ir įdarbinti 2,5-3,7 tūkst. imigrantų, o iš viso paskatinti 22 mln. eurų investicijų. 5,5 mln. gyventojų turinti šalis vien pernai sulaukė 3 tūkst. imigrantų, daugiausia – iš Vidurio Rytų ir Azijos. Jų nedarbo lygis, palyginti su suomiais, didesnis 2,5 karto.

Suomijos Ekonomikos ir darbo ministerijos atstovė Sonja Hämäläinen, EK nuotr. (Vesa Laitinen nuotr.)

„Atvažiuoja daug imigrantų, gauna leidimus gyventi. Norėjome paspartinti jų integraciją į darbo rinką. Mes, vyriausybė, taip sutaupysime pinigų, nes bus mokami mokesčiai, – neseniai susitikusi su grupe ES šalių žurnalistų, teigė šios šalies Ekonomikos ir darbo ministerijos migracijos direktorė Sonja Hämäläinen. – Yra sektorių, kur trūksta darbuotojų, o imigrantai kaip tik ieško darbo. Taigi visos pusės gauna naudos: investuotojai, darbdaviai, imigrantai, visuomenė.“

Rasti darbą imigrantams Suomijoje dažnai užtrunka 7-8 metus, nes jie pradeda nuo kalbos kursų, pažindinasi su kitoniška kultūra. Visą šį laiką valstybė turi rūpintis atvykėlių gerove. Suomiai procesą apvertė aukštyn kojomis – integraciją derina su profesiniu mokymu. Įvertinus imigranto gebėjimus, vyksta konkrečiam darbui (autobuso vairuotojo, sandėlio darbuotojo) pritaikyti mokymai, darbo pokalbiai ir 3-6 savaičių praktika. Atvykėliai paprastai įsidarbina po 4-6 mėn. nuo prisijungimo prie programos.

Projektas skirtas 17-63 metų užsieniečiams, kurie turi leidimą gyventi Suomijoje, bet negavę pilietybės, yra užsiregistravę kaip bedarbiai, moka skaityti ir rašyti, nori imtis darbo iškart po profesinio mokymo ir mokytis suomių kalbos dirbdami.

„Čia – tik eksperimentas, pirmas toks Europoje, – žurnalistams sakė EK vicepirmininkas Jyrkis Katainenas, atsakingas už darbą, augimą, investicijas ir konkurenciją. – Stengiamės populiarinti šį modulį, kad ir kiti taikytų. Daugiau imigrantų sulaukusios šalys desperatiškai ieško modelių, kaip tvarkytis su tuo, kaip juos integruoti į savo visuomenes.“

Įsidarbinęs degalinėje „pagirdė“ ir savo mašiną

„Epiqus“ atstovas Samiras Omaras, EK nuotr. (Vesa Laitinen nuotr.)

Projektą koordinuojančios bendrovės „Epiqus“ atstovo Samiro Omaro žodžiais, į programą jau įsitraukė 614 žmonių, vasario pabaigoje pusė iš baigusiųjų mokymus – 168 – buvo radę darbą.

Irakietis Mostafa įsidarbino „Shell“ degalinėje vos pora mėnesių nuo suomių kalbos kursų ir dvi savaitės nuo praktikos pradžios. Kalbos mokosi toliau – kartą per savaitę eina į kursus, įgūdžius kasdien tobulina ir bendraudamas su klientais. Aalin iš Somalio dirba didelėje ligoninėje. Jau baigė suomių kalbos kursus, vadovai itin patenkinti darbo etika, elgesiu ir dėmesiu žmonėms.

Dar vienas irakietis Ahmedas svajoja apie darbą kompanijoje „Fazer“. Vyras turi mokymosi sunkumų, higienos pasą, reikalingą darbui restorane, jis gavo tik iš aštunto karto. Ahmedas greičiausiai taip ir neišmoks suomiškai, bet turi stiprią motyvaciją įsidarbinti, jau atliko praktiką ir darbą greičiausiai gaus.

S. Omaras, pats gimęs Suomijoje, somaliečio ir suomės šeimoje, apgailestavo, kad tik 20 proc. programos dalyvių sudaro moterys. Jos neprisijungia, nes prieštarauja daugumos sutuoktiniai. Esą moterims skirtas ne toks darbas.

„Tai – tikra gėda. Moterims dalyvauti darbo rinkoje svarbu, taip jos gali tapti finansiškai nepriklausomos. Būtina, kad jos turėtų tokias pat galimybes. Stengiamės kovoti su kultūrinėmis problemomis. Nesiruošiame kištis į santuokos reikalus, bet, jei kas susiję su darbu, netylime“, – aiškino „Epiqus“ atstovas.

Anot jo, idealu, jei imigrantai prisijungia prie projekto po metų-pusantrų nuo atvykimo į Suomiją. Siekiama, jog būtų pramokę suomiškai bent tiek, kad galėtų susikalbėti parduotuvėje ar bibliotekoje, suprastų saugumo reikalavimus darbus ir skiriamas užduotis.

„Mūsų programa skirta tiems, kurie nenori sėdėti klasėse, jie gali iškart eiti praktikuotis“, – aiškino S. Omaras, bet pridūrė, jog kai kuriems naudinga pasimokyti ilgiau – ne tiek kalbą, kiek apie europietišką darbo kultūrą, pavyzdžiui, priprasti ateiti į darbą laiku.

Tinklaraščio Euroblogas.lt paklaustas apie nesėkmes, S. Omaras nusijuokė – pasitaiko dažnai.

„Esu iš privataus sektoriaus. Ten niekada nepasiseka 100 proc., juk dirbame su žmonėmis. Randame žmogų, viskas vyksta gerai, ateina į darbą laiku, bet po kelių savaičių kyla problemų. Pavyzdžiui, gali prasidėti kova tarp dviejų kultūrų. Vienas žmogus įsidarbino degalinėje, o sykį prisipylė pilną savo mašiną baką degalų ir išvažiavo. Žinoma, buvo atleistas, ir su policija teko pabendrauti. Kodėl jie taip daro? Niekada nežinai. Bet tai buvo vienintelis atvejis.“ Pasitaiko ir ne tokių skausmingų keblumų, pavyzdžiui, žmogus supranta, kad pasirinkta darbo sritis – ne jam. Tuomet galima grįžti į mokymus ir ieškoti kitos galimybės.

Išvengė nesusipratimų tarp senbuvių ir atvykėlių

S. Hämäläinen tvirtinimu, kompanijų nereikia ilgai įtikinėti įdarbinti vieną kitą imigrantą: „Dabar įvairiose srityse trūksta darbo jėgos. Daugelis darbdavių ieško žmonių, galinčių atlikti tam tikrą darbą. Jiems nesvarbu, iš kur esi atvykęs, jei turi reikiamų gebėjimų.“

Darbuotojų ypač trūksta statybų, gamybos, prekybos, patalpų valymo, skalbimo, transporto, logistikos, žmonių priežiūros, IT, viešbučių, maitinimo sferose.

Vieną didžiausių Suomijoje maisto produktų gamintojų „Fazer“ prisijungti prie projekto paskatino būtent darbuotojų trūkumas. Ši korporacija bene geriausiai žinoma dėl įkūrėjo vardu pavadinto pieniško šokolado „Karl Fazer“, kurį gerbėjai dėl mėlynos pakuotės vadina „Fazer Blue“. Jai priklauso ir viena didžiausių Lietuvos kepyklų „Fazer Lietuva“, kuri prekiauja „Gardėsio“ ženklu pažymėtais duonos gaminiais.

„Fazer Group“ viceprezidentė Ulrika Romantschuk, EK nuotr. (Vesa Laitinen nuotr.)

„Darbo rinka keičiasi, visuomenė sensta, tuoj pritrūksime kvalifikuotų žmonių“, – sakė „Fazer Group“ viceprezidentė Ulrika Romantschuk. Visiems, sėkmingai įveikusiems dviejų savaičių mokymus, buvo pasiūlytas darbas ne visą darbo dieną. Tiesa, dalis nusprendė toliau tęsti mokslus. Daugiau nei 15 tūkst. darbuotojų turinti ir 1,64 mlrd. eurų pardavimų sumą pernai pasiekusi korporacija planuoja iš viso įdarbinti 125 imigrantus.

Bene didžiausia problema įdarbinant imigrantus – kalba ir skirtingas požiūris į darbo kultūrą. Be to, prireikė aktyvaus dialogo su vadybininkais, kad nekiltų nesusipratimų tarp naujokų ir ligtolinių darbuotojų.

„Pradėję sulaukdavome daug klausimų, kaip elgtis su imigrantais, kaip juos integruoti, kaip dėl saugumo, kokius nurodymus darbe jiems teikti, – kalbėjo „Fazer Group“ žmogiškųjų išteklių specialistė Maria Aaltonen. – Bet patys imigrantai greitai mums leido suprasti, kaip šaunu padėti žmonėms, ir pakeitė mūsų požiūrį. Didžiuojuosi mūsų vadybininkais ir darbuotojais, nes jų dėka projektas buvo sėkmingas. Jie ėmėsi daug atsakomybės. Reikia daug komunikacijos, išklausyti, kas kelia nerimą darbuotojams.“.

Prieinami įvairūs darbai

Austrijoje įsikūrusių pabėgėlių trokštamos profesijos, Eglės Zicari nuotr.

Panašų integracijos principą taiko ir Austrija, tik ten imigrantai prašomi kiek labiau pramokti vokiečių kalbą. Bet privačios įmonės irgi noriai atveria duris atvykėliams ir tvirtina, kad jų darbas džiugina.

Dar 2015-ųjų pabaigoje 90 tūkst. žmonių (daugiausia – sirų ir afganistaniečių) buvo kreipęsi dėl prieglobsčio šioje šalyje. Austrai ėmė ieškoti būdų padėti atvykėliams. Labiausiai į Vakarus nutolęs regionas – Forarlbergo žemė – pateikiamas kaip vienas iš sėkmės pavyzdžių. Ten veikianti organizacija „Caritas“ iškart pradėjo projektą „start2work“ (angl. „pradėk dirbti“). Per dvejus metus iš Europos socialinio fondo gavę bemaž 800 tūkst. eurų (dar tiek pat skyrė vietos valdžia), jos atstovai ėmė dirbti su vietos įdarbinimo agentūromis ir ruošti atvykėlius darbui. Idėja pasiteisino, tad projektas buvo pratęstas dar dvejiems metams.

Šis projektas skirtas dar neįsidarbinusiems pabėgėliams, vyresniems nei 19 metų ir mokantiems vokiečių kalbą bent A2 lygiu (tiek užtenka bendrauti buitiniu lygiu). Jie iki 10 savaičių lanko intensyvius kalbos kursus, tuomet ima mokytis profesijos.

Austrijos „Caritas“ atstovė Karoline Mätzler, EK nuotr.

„Stengiamės padėti žmonėms, kurie savo gimtosiose šalyse jau įgijo tam tikrų gebėjimų, ir integruoti juos į darbo rinką, – sakė „Caritas Vorarlberg“ Darbo ir kvalifikacijos padalinio vadovė Karoline Mätzler. – Aiškinamės, ką žmogus dirbo anksčiau, kokį išsilavinimą turi, kokius dokumentus iš mokyklos gali pristatyti.“ Nemažai pabėgėlių yra patyrę psichologinę traumą, jiems teikiama papildoma pagalba.

Per dvejus metus projekte dalyvavo daugiau nei 700 žmonių. Kas antras baigė vokiečių kalbos kursus, dalis ėmė siekti kvalifikacijos aukštesnio lygio mokslo įstaigose. Daugiau nei pusė pabėgėlių, perėjusių reikiamus etapus, rado darbą finansų, logistikos, socialinio darbo, sveikatos apsaugos, maitinimo ir turizmo, patalpų valymo srityse.

Pabėgėlė iš Sirijos Lorin, Eglės Zicari nuotr.

Žurnalistai turėjo progą pabendrauti su keliais pabėgėliais. 29-erių sirė Lorin gyrėsi netrukus pradėsianti dirbti optometriste – kontaktinių lęšių gamybos specialiste. Jai rasti darbą buvo sunkiau dėl to, kad yra vieniša mama, gyvena tik su pirmaklase dukra. Austrai žada pasirūpinti mergaite, kol mama dirbs.

Pabėgėliai iš Sirijos ir Bangladešo Waelas bei Mohammadas, EK nuotr.

Dar vienas siras Waelas netrukus imsis ankstesnės veiklos – vairuos sunkvežimį. Vyras džiaugėsi, kad austrai pripažino jo vairuotojo pažymėjimą, galėjo išlaikyti egzaminus papildomoms kategorijoms gauti ir net baigti B2 lygio vokiečių kalbos kursus. Mohammadui iš Bangladešo vokiškai bendrauti dar sunkoka – vis įpina angliškų žodžių, nors į Austriją jis atvyko prieš trejus metus. 51-erių bengalas iki šiol savanoriškais pagrindais dirbo organizacijoje „Caritas“ ir kitur, bet siekia tapti sodininku.

Išsilavinimas nuo pabėgėlio likimo neapsaugo

„Simplon Bikes“ dviračių gamykloje, EK nuotr.

Keletą pabėgėlių įdarbino dviračių kompanija „Simplon Bikes“. Hardo mieste Forarlbergo žemėje veikianti įmonė savo gaminius eksportuoja į Vokietiją, Šveicariją, Didžiąją Britaniją, Nyderlandus, Belgiją, Italiją, o per metus pasiekia 25 mln. eurų apyvartą. Nepigūs austrų dviračiai ypatingi tuo, kad yra pritaikyti užsakovams – šie parduotuvėje apžiūri norimą modelį, o konkretus dviratis gaminamas atsižvelgus į žmogaus figūrą, konkrečius norus ir kitus parametrus.

„Simplon Bikes“ komercijos direktorius Markus Geigeris, EK nuotr.

Įmonėje dirba maždaug 80 žmonių, šeši iš jų – pabėgėliai. 21-48 metų amžiaus sirai, palestiniečiai, kurdas surenka dviračius, rūpinasi jų pristatymu, dirba sandėlyje. „Simplon Bikes“ komercijos direktorius Markus Geigeris džiaugėsi, kad atvykėliai – išsilavinę, gimtinėse turėjo gerus darbus – inžinieriaus, prekybininko, tarptautinės teisės specialisto.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

IMIGRANTAI NORVEGIJOJE: KIEK JŲ, KAS JIE IR IŠ KUR? Austrija atmeta ES kvotas imigracijai: „Atsakymas ir toliau bus ne” Į NORVEGIJĄ ATVYKSTA MAŽIAU IMIGRANTŲ Didžiausia pabėgėlių stovykla Europoje: skirti milijonai, o sąlygos siaubingos DANIJA ATSISAKO PRIIMTI JUNGTINIŲ TAUTŲ PABĖGĖLIŲ KVOTĄ

„Sunku rasti motyvuotų žmonių, todėl esame labai patenkinti šiais darbuotojais, džiaugiamės, kad jie prisijungė prie kolektyvo“, – tvirtino jis.

Daugelis žurnalistams pristatytų pabėgėlių – neprasto išsilavinimo, tad gali tikėtis ne vien juodadarbių likimo. 40-metis Subei pagal profesiją – chemikas, Sirijoje dirbo naftos perdirbimo gamykloje. Šiuo metu praktikuojasi regioninėje įmonėje, nuotekų valymo ir vandens analizės srityje. 22 metų Dersemas pusmetų studijavo prekybos mokykloje, bet, nepaisant gerų įvertinimų, suprato, kad labiau prie širdies techninė sritis – IT ar mechaninė inžinerija. Pilietybės neturinti 29-erių Duaa iš Damasko studijavo arabų literatūrą, bet taip ir negalėjo pabaigti. Austrijoje ji intensyviai mokėsi vokiečių kalbos ir dairosi socialinio darbo, netrukus pradės praktiką – prižiūrės neįgaliuosius, norėtų baigti atitinkamus mokslus.

Organizacijos „Caritas“ atstovo Hanso Ederio teigimu, 9 iš 10 programos „start2work“ dalyvių yra vyrai, tiesa, jų dalis po truputį mažėja. Vyrai apskritai sudaro didžiumą pabėgėlių, o moterys tradiciškai rūpinasi namais, vaikų auklėjimu. Iš du trečdaliai buvo sirai, vėliau jų sumažėjo iki pusės, užtat pastebimai padaugėjo pabėgėlių iš Somalio ir Afganistano. Su kilme pasikeitė ir atvykėlių išsilavinimas: jei iš pradžių nemažai programos dalyvių buvo baigę aukštąsias ar bent vidurines mokyklas, vėliau dominuoti ėmė turintieji tik privalomą (kartais – vos pradinį) ar neturintieji jokio išsilavinimo. Tokiems žmonėms sunkiau ir mokytis kalbos, ir vėliau ieškoti darbo.

Šaltinis - euroblogas.lt

Eglė Zicari

Žurnalistų kelionę į Suomiją ir Austriją organizavo Europos Komisija. Rašinio turiniui tai įtakos neturi.