KAROLINA RIMKUTĖ

Pokalbis su Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai priklausančiu europarlamentaru airiu Seánu KELLY. Europos Parlamento sesijos metu kalbėjomės apie tai, kas yra Europos identitetas ir koks vaidmuo šiandien tenka religijai, taip pat, ką atneš „Brexit“ ir kaip stabdyti tolesnę Europos Sąjungos fragmentaciją.

Gal galėtumėte pabandyti apibrėžti Europos Sąjungos identitetą?

Šiame kontekste svarbu atminti Europos Sąjungos ištakas, tai, kad ji iškilo iš dviejuose pasauliniuose karuose pralieto kraujo ir pelenų. Pirmiausia – tai taikos Europoje ir susitaikymo, demokratijos ir žmogaus teisių projektas, 2012 metais laimėjęs Nobelio taikos premiją. O šis sugyvenimas, daugiau nei šešis dešimtmečius trunkanti taika, mums ir laidavo suklestėjimą. Jį, deja, ne visi pakankamai gerai įvertina. Žvelgiant iš karų Europoje perspektyvos ir tuos bendro klestėjimo metus, matome, koks svarbus vaidmuo čia tenka Europos Sąjungai. Iš to aišku, kad jei tą gerovę norime kelti, turime stengtis bendriją išlaikyti ir ateityje.

Tačiau, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pati Europos Sąjunga nutolo nuo pirminio savo projekto, kuris rėmėsi taikos žemyne užtikrinimu vien ekonominiais saitais. Vietos ir tarptautiniu lygiu keliami politiniai nacionalinės tapatybės klausimai.

Mano galva, tai kaip argumentą naudoja grėsmę vienybei keliantys populistai. Iš tiesų tautos dėl Europos Sąjungos veiklos nepraranda savo suvereniteto, nacionalinio identiteto. Nacijos priima bendrijos idėją susivienyti įvairovėje. Dėl šio visiems bendro pliuralizmo tautos išlaiko savo tradicijas, gyvenimo būdą. Tai, ką matome Europos Sąjungos lygmeniu, yra iš dalies šalių perduodamas suverenumas sprendžiant tokius visai ES reikšmingus klausimus, kuriuos nacionaliniu lygmeniu spręsti būtų kur kas sudėtingiau, kaip pavyzdžiui, gynyba, klimato pokyčiai, ekonominis klestėjimas. Visa tai, kas priimama viršnacionaliniu lygiu, daroma su šalių narių sutikimu ir Europos žmonių žinia. Taigi, asmeniškai nematau kėsinimosi į nacionalinį identitetą. Europos Sąjungos įgalinama prekyba, laisvas asmenų judėjimas kaip tik skatintų mus siekti išsaugoti tapatumą.

Gal tuomet galėtume išskirti, kuo dabartinei Europos Sąjungos politikai reikšminga religija?

Bendrijos viduje turime daug liberaliai veikiančių jėgų, kurios propaguoja jokiais aiškiais principais neapibrėžtą visuomenę. Tuo tarpu aš manau priešingai – valstybės vaidmuo turėtų būti aktyvus ir įtraukiantis religiją kaip vertingą. Tam jai turėtų būti suteikta galimybė skleistis taip, kad patys europiečiai nebūtų iškeliami prieš kitus čia gyvenančius atvykėlius. Religijos esmę apibrėžčiau per meilę kaimynui kaip artimui. Čia svarbu būti kantriems ir per leidimą steigti savo maldos namus, nesuvaržytą praktikavimą, paramą pripažįstant religines šventes, religinius vadovus, duoti erdvės visoms religijoms save išreikšti. Taigi, įtraukiant į viešąjį dialogą ir konsultuojantis bendrai išlaikyti multikultūrinį, multireliginį bendravimą, nes apskritai visų religijų žinia yra nešti taiką. Esu prieš valstybės politiką, religiją bandančią nustumti į privačią sritį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Č. Iškauskas. Kodėl atleidžiami karantino varžtai? Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Kodėl žmonės pikti ant biurokratų arba atvirkščiai?“ Žurnalistas Andrius Tapinas savo „Facebook“ paskyroje pareiškė ką mano apie artėjančius rinkimus SKAITYTOJO POZICIJA. LIETUVIŠKAS PASAS AR DVIGUBA PILIETYBĖ? POLITOLOGAS R. VAN VOREN: SOVIETIZMO PĖDSAKŲ LIETUVOJE VIS MAŽIAU

Kaip migracija keičia krikščionišką Europos veidą?

Vertybės yra bendros visoms religijoms, ypač pagarba kitam. Jei tai neatsiskleidžia konfesijoje, kažkas yra pražiūrima. Svarbiausia yra vengti atskirties, nes bet kuriuo atveju Europoje veikiančios religijos pasisako už meilę, taiką ir įtrauktį taikiomis priemonėmis, o ne radikalizuojant.

Koks vaidmuo čia tenka Europos Parlamentui ir koks paskiroms valstybėms?

Nors teisės aktų leidyba vyksta Europos Sąjungos Taryboje, Europos Parlamentui (ir Tarybai) siūlymus svarstant ir pritariant arba toliau konsultuojantis, kiekvienos iš šalių atsakomybė lieka sekti ir siūlomiems teisės aktams esant reikalui prieštarauti. Į Europos Parlamentą tiesiogiai išrinkti nariai turi išlaikyti sąmoningumą, veikti remdamiesi savo principais, išlaikydami krikščioniškąsias vertybes, kurios ir įgalina pagarbą kiekvienam kitam. Europos Sąjunga ateityje bus stipri tik su mūsų pastanga užtikrinti, kad niekas nėra paliekamas užnugaryje.

Ką galėtumėte pasakyti apie įtampą tarp buvimo Europos Sąjungos nariu ir priklausomybės savo šaliai? Ar būtų galima kurią iš pilietybių išskirti kaip pirminę?

Konfrontacijos čia nesama. Tiesa, save pirmiausia matau kaip airį jau vien dėl to, kad tai yra pagrindinė mano tapatybė. Europinė tapatybė ją tik papildo, sustiprina. Todėl iš ultranacionalinių populistų girdimos grėsmės nėra tiesa. Kita vertus, „Brexit“ rodo, kad tokių jėgų daroma įtaka ir pastangos sukurti vaizdinį apie nuo žmonių atitolusią Europos Sąjungą vis dažniau pasiekia savo tikslą. Tai mums visiems duoda stiprų signalą, kad euroskeptikų kalbų ignoruoti negalima, jei jie yra neteisūs. Tokiu atveju melagingas kalbas būtina aktyviai atremti iškeliant Europos Sąjungos privalumus.

Minėjote, kad dar iki įvykstant „Brexit“ balsavimui nuotaikas Bendrijoje tam tikra dalimi lėmė kalbos apie Europos Parlamento atotrūkį nuo piliečių. Kaip jos pasikeitė po „Brexit“? Koks vaidmuo čia tenka piliečiams?

Pačių piliečių organizuojamos iniciatyvos, kurios auditoriją pirmiausia pasiekia per socialines platformas, leidžia tikėtis, kad situacija šiuo klausimu gėrės. Vienas pavyzdžių, kaip realiai Europos Parlamentas įsiklauso ir atspindi žmonių nuotaikas, būtų klausimas dėl sezoninio laiko keitimo. Po įvykusių diskusijų su mūsų piliečiais šį klausimą iškėlėme taip, kad pati Europos Komisija vykdė viešąsias konsultacijas. Šis klausimas buvo plačiai svarstomas Europos Parlamente, kur kovo 26-ąją bendra pozicija pasiūlymas buvo priimtas, tiesa, toliau bus deramasi su Europos Sąjungos Taryba. Manau šis atvejis, kai buvo tiesiogiai konsultuotasi, gerai iliustruoja, kaip vis labiau į vykstančius procesus mums reikėtų įtraukti atstovaujamus žmones. Tai reikalinga tam, kad gyventojai jaustų turintys įtakos ir būtų labiau suinteresuoti sekti Bendrijos politiką.

Kaip manote, po „Brexit“ keisis pati Europos Sąjunga?

Man atrodo, kad „Brexit“ žymi Europos Sąjungos prabudimą, iki kurio žmonės galvojo, kad bendrija nėra svarbus veikėjas. Šis sujudimas parodė, kad ji labai reikšminga vykdant bendrą žemyno politiką, kad bendra rinka teikia didelės naudos bendrijos narėms ir panašiai. Priešingai, pasitraukimo pasekmės – didžiulės. Tai išbudinimas ir pačių Jungtinės Karalystės piliečių, parodant, kad nėra taip paprasta iššokti iš bendro traukinio. Tiesa tokia, kad iki šio įvykio mano šalyje, Airijoje, o, matyt, ir kitose, Europos Sąjunga buvo priimama kaip savaiminis darinys. Tik dabar stebėdama, kiek problemų šis pasitraukimas kelia Jungtinei Karalystei, neaiškus pačios likimas, leidžia Airijai aiškiai matyti bendrijos teikiamus privalumus, todėl didina norą likti jos dalimi.

Kas laukia Europos Sąjungos, jei ši ir toliau pasyviai stebės ir leis reikštis jėgoms, pasisakančioms už Europos Sąjungos skilimą? O gal priemonės, kurių imamasi, pakankamos, net ir atsižvelgus į dabartinę tendenciją?

Tikrai nėra pasitelkiama pakankamai priemonių stabdant jų ardomąją veiklą. Jos turi labiau orientuotis į bendrą gerovės kėlimą. Į tai įeina ir geresnis turto paskirstymas tarp turtingųjų ir vargingiau gyvenančiųjų, užtikrinant, kaip jau minėjau, kad niekas nepaliekamas užnugaryje. Tokia politika turi apimti tiek skurdžiau gyvenančius atskirus asmenis, tiek šalis. Čia kaip teisingą kryptį Europos Sąjungai galime paminėti Sanglaudos fondą. Šiuo atžvilgiu Europos Sąjungos pagrindas – stipresniojo pagalba silpnesniajam. Priešingu atveju, šalys svarstys galimybę atsiskirti, o tai neleidžia galvoti apie stiprią Europos Sąjungą ateityje, todėl turime dėti pastangas, kad tolesnis skaldymasis nevyktų.

Šaltinis - bernardinai.lt