Mūsų tautiečiai tebeieško laimės svetur. Vieni randa ir į savo gyvenimą žvelgia kosmopolitiškai, kiti norėtų grįžti, susiklosčius palankioms aplinkybėms, treti, net turėję geresnes sąlygas svetur, grįžta ir bando kurtis gimtinėje. Ir nors sėkmė nusigręžia, savo ateitį sieja su Lietuva, kad ir kaip čia sunku bebūtų.

Greitai išleido, ką uždirbo 

Devynerius metus Airijoje gyvenęs šiaulietis Saulius su šeima gailisi paskubėjęs grįžti į Lietuvą. Jeigu būtų galima laiką atsukti atgal, kažin ar vėl priimtų tokį pat sprendimą, nors Tėvynės ilgesys, žinoma, kamuotų.

Į Airiją išvykusi šiauliečių šeima, kaip ir dauguma emigrantų, ne vienerius metus dirbo statybų ir paslaugų sektoriuje.

Į Airiją išvykusi šiauliečių šeima, kaip ir dauguma emigrantų, ne vienerius metus dirbo statybų ir paslaugų sektoriuje. Vyras plušėjo statybose, o žmona – kavinėje, parduotuvėje. Jauna šeima nuomojosi būstą, augino du mažamečius vaikus ir taupė pinigus, vildamasi grįžti į gimtinę.

Santaupas šeima investavo į nuosavo namą statybas Šiauliuose bei būsimą verslą. Po devynerių metų atkaklaus triūso šiauliečiai ryžosi grįžti, įsikūrė, atidarė rūbų parduotuvę.

Nepatariu grįžti nepaskaičiavus

Parduotuvę, deja, teko uždaryti, kaip sako Saulius, buvo sunku išlaikyti, slėgė dideli mokesčiai. Nepaisant nepasisekusio verslo, metus gimtinėje leidžianti šeima neplanuoja vėl važiuoti iš Lietuvos, sako, kad reikia kibtis čia. Tiesa, sekasi sunkiai, vyras neranda darbo, už kurį gautų padorų atlyginimą. 

„Nepatariu emigrantams grįžti nepaskaičiavus, mes paskubėjom, reikia tvirčiau pasiruošti.

„Nepatariu emigrantams grįžti nepaskaičiavus, mes paskubėjom, reikia tvirčiau pasiruošti. Jeigu galima būtų laiką atsukti atgal, negrįžtume. Žmonės čia, Lietuvoje, geri, bet valdžios sprendimai neprotingi. Negaliu žiūrėti lietuviškų žinių. Valdžiai reikėtų daugiau dėmesio skirti žmonėms, vaikų namams. Gaila pensininkų, kuriuos, dirbusius visą gyvenimą, apgaudinėja“, – kalba pašnekovas. 

Jis sako jaučiantis tėvynės ilgesį, čia be jokios abejonė yra smagiau. „Vaikams čia geriau, nors ten jiems buvo lengviau. Sūnus nori eiti į airišką mokyklą, nes čia Lietuvoje mokytojai kelia daugiau reikalavimų, o mažylis darželyje grįžęs jaučiasi gerai, kitus vaikus angliškai moko“, – pasakoja buvęs emigrantas.

Vertina žmogų, nežvelgia iš aukšto

Mažeikiškė Viktorija su šeima į Norvegiją išvažiavo susiklosčius nepalankiai finansinei padėčiai. Prieš dešimt metų uždarbiauti išvyko staliumi dirbęs vyras, po dvejų metų prie jo prisijungė ir žmona su dukrele. Moteris sako, kad Lietuvoje šeima galėjo tik egzistuoti, o Norvegijoje – lengviau atsikvėpti ir gyventi.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Įspūdingame Anglijos klube apdovanoti lietuvių golfo ir teniso žaidėjai Įvyko Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje organizuotas virtualus bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ skirtas Sausio 13-osios aukoms atminti Konkursas „Lietuvos pristatymas Jungtinėje Karalystėje 2021 m.“ Ragina suklusti: emigrantų laukia piniginės išmokos Tarptautinis jaunųjų talentų konkursas įvyko jau 15-tąjį kartą

Ne mažiau už pinigus svečioje šalyje svarbus ir požiūris į dirbantį žmogų. „Nesvarbu, kokį darbą dirbi. Į tave nežvelgia iš aukšto, vertina tai, kaip tu atlieki savo pareigas. Dar vienas argumentas, dėl ko geriau jaučiamės Norvegijoje – visiškai nėra kyšių, o to Lietuvoje dar ilgai nebus“, – dėsto nuomonę Viktorija.

Moteris palygina du gimdymus. Vyresniosios dukters ji susilaukė Lietuvoje, o mažosios – Norvegijoje.

„Lietuvoje reikalavo nusipirkti nuo stabliges vaistų, nes ligoninė neva neturėjo. Vyrui paklausus, kas gimė, buvo atrėžta: kai reikės, tai ir sužinosi. Manau, taip buvo elgiamasi dėl to, kad nebuvome davę pinigų. Norvegijos ligoninėje viskas kitaip – mama ir vaikas – viskuo aprūpinti.  Be jokio priešiškumo, visada su šypsena ateina ir paklausia, ar nereikia pagalbos, gal ką nors skauda. Lietuvoje turbūt greičiau numirsi nei sulauksi pagalbos nedavęs kyšio“, –  lygina Viktorija. 

Norvegijoje vaikai aprūpinami mokymosi priemonėmis 

Norvegijoje skiriasi ir švietimo sistema. Į mokyklą, sako Viktorija, vaikai eina noriai, nors mokymosi programa yra gerokai lengvesnė nei lietuvių. Mokymosi priemonėmis vaikai yra aprūpinti, tėvams tereikia nupirkti kuprinę ir plunksninę.

„Kai kurių klasių moksleiviai gauna ir kuprines, ir nešiojamus kompiuterius. Visa tai perkama už mokesčių mokėtojų pinigus, bet mes mokam mokesčius ir bent jau žinome, kaip jie panaudojami. Ir apskritai socialinė sistema yra stabilesnė“, – lygina pašnekovė.

Anot jos, norvegai yra labai atsipalaidavę, gal net kai kur per daug. Lietuviai, anot pašnekovės, ką galvoja, tą ir sako, jie nuoširdesni ir paprastesni nei norvegai, kurie, jeigu ir šypsosi, tai nereiškia, kad viskas yra gerai. Tiesa, šioje šalyje daugiau dėmesio skiriama kovai su patyčiomis, ieškoma sprendimo būdų.

„Pasiilgstu gimtosios kalbos. Gera, kai gali be problemų susikalbėti. Kita vertus, kartais ir gimtoji kalba nepadeda. Norvegiškai ir kalbu, ir suprantu, tačiau trūksta kai kurių įgūdžių, kurie laikui bėgant, manau, atsiras, – teigia moteris. - Norvegijoje jaučiuosi žmogumi, net dirbdama paprastą darbą. Dirbu valytoja mokykloje, gaunu gerą algą. Turiu nuolatinį socialinių garantijų sutartį, todėl jaučiuosi saugiai“.

Moteris norėtų dirbti pedagoginį darbą, pagal specialybę, tačiau sako, kad trūksta norvegų kalbos žinių. Ji nepraranda vilties, kad viskas gali pasikeisti. Vyras dirba pagal specialybę. Pora neslepia, kad grįžtų į gimtinę, jei joje būtų bent dalis to, ką randa Norvegijoje. „Deja, gyventi reikia dabar, o ne po 50 metų. Vaikus reikia auginti dabar, valgyti jie nori šiandien“, – apmaudžiai kalba lietuvė.  

Priėmė Švedijos pilietybę, kad būtų mažiau vargo

Iš Radviliškio kilęs Vladimiras jau dešimt metų gyvena Švedijoje ir net priėmė šios šalies pilietybę.

Vyras Lietuvoje išbandė įvairias profesijas: dirbo dažytoju, pardavėju, apdailininku, profesijos mokytoju. Švedijoje vyras įsidarbino statybose. Iš pradžių nelegaliai, pas lietuvius, po to ėmė dirbi be tarpininkų. Prieš septynerius metus į Švediją išvažiavo ir vyro šeima.

Vladimiras su šeima apsigyveno atokiame mažai apgyvendintame kaime, prie jūros, kur klimato sąlygos labai panašios į Lietuvos. Jie įsikūrė individualiame name, įsigytame už paskolą, vaikai lanko mokyklą, krūvą būrelių. Vaikus, kaip sako Vladimiras, moko mylėti gamtą, o ne politinį žemėlapį.

„Švedijoje galiu sau leisti Kūčių vakarienei su spininigu sužvejoti kelis vaivorykštinius upėtakius, o Lietuvoje – nebent lydeką eketėje“, – lygina jis.

Laikui bėgant su radviliškiečiu statybos įmonė pasirašė darbo sutartį, įsigaliojo visos socialinės garantijos, tačiau net tai ambicingo lietuvio netenkino. Prieš metus jis įsteigė savo įmonę statybos darbų sektoriuje ir sėkmingai vadovauja nedideliam kolektyvui. Lietuvoje, anot jo, mokesčiai mažesni nei Švedijoje, kaip ir paslaugos. 

Švedijos pilietybę vyras priėmė dėl to, kad dabar kur kas paprasčiau viską tvarkyti. „Nemėgau lietuvių nacionalinio sporto „tvarkyti dokumentus“. Tam neturėjau nei laiko, nei noro. Su Švedijos pilietybe vargo gerokai mažiau“, – atskleidžia jis.

Šaltinis - etaplius.lt