Donatas Puslys

Šiemet sukanka 100 metų nuo Spalio revoliucijos. Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą įvardijo kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą, tačiau minėti revoliucijos, pagimdžiusios vieną didžiausių praėjusio amžiaus tironijų, švęsti jis nesirengia. Kyla klausimas, kodėl.

V. Putinas pareiškė, kad apie revoliuciją tekalba istorikai profesionalai. Tačiau istorinė tiesa Kremliui rūpi mažiausiai. Kaip rašo filosofas Rogeris Scrutonas, komunistai apskritai pačią tiesos idėją išmetė į šiukšliadėžę kaip buržuazinį konstruktą. Jiems buvo svarbu galia, ir tiesa buvo galima pavadinti bet kurią doktriną, kuri tą galią suteiktų. Lygiai tuo pačiu principu dabar vadovaujasi ir Kremlius, subordinuojantis istoriją galios politikai. Istorija turi tarnauti ne tiesai, ne faktams, o šiandienėms Kremliaus geopolitinėms ambicijoms. Taip ir plėšikiškas Molotovo–Ribbentropo paktas virsta gynybine Kremliaus reakcija, o Krymo aneksija – siekiu apsaugoti vietinius rusakalbius nuo siaubingųjų Ukrainos fašistų.

Kremlius neapkenčia revoliucijų, ypač visų tų spalvotųjų sąjūdžių, nuvertusių diktatorius aplinkinėse valstybėse. Putino režimo tikslas yra veikti preventyviai, kad būtų užkardytos visos galimybės atsikartoti šioms spalvotosioms revoliucijoms. Tad ir 1917 metų revoliucija nėra išimtis. Šie metai dabartinio Rusijos režimo suvokiami kaip Rusijos imperijos griūties laikotarpis. Vladimirui Iljičiui Leninui čia yra rezervuotas imperijos griovėjo, praradusio teritorijas, karo pralaimėtojo, o kai kuriais atvejais net ir užsienio agento, išdavusio Rusijos interesus, vaidmuo. Revoliucijos, anot Kremliaus ideologų, išimtinai yra užsienio jėgų darbas.

Taip esą buvo Gruzijoje, taip esą buvo ir Ukrainoje, taip esą buvo ir 1917 metais, kai už Lenino nugaros slypėjo Rusiją iš karo eliminuoti siekianti vokiečių ranka.

V. Putinui visiškai nesvarbi ideologija. Jis puikiai gali maišyti nostalgiją sovietmečiui su Stačiatikių Bažnyčios aukštinimu, Staliną su Jekaterina Didžiąja. Sovietų Sąjungos jis ilgisi tikrai ne dėl sugriuvusios komunistinės utopijos, o dėl nutrūkusio imperialistinio projekto. Gerai yra viskas, kas plėtė Rusijos teritoriją žemėlapyje ir augino šios šalies įtaką pasaulyje, blogai – viskas, kas tą teritoriją mažino ir menkino Maskvos galią. Teisingumo klausimai čia antriniai ir Kremliui visiškai nesvarbūs. Tokiu atveju tokiems veikėjams kaip carui Nikolajui II, Leninui, Chruščiovui, Gorbačiovui yra numatytas neigiamas vaidmuo, tuo tarpu Stalinas ar Brežnevas vaizduojami kaip tie, kurie suvaldė krizes, įrodė Rusijos galią. Dabartinėje Kremliaus ideologijoje valstybė sakralizuojama, o pats V. Putinas yra puikiausias įsikūnijimas posakio „valstybė – tai aš“. Viskas subordinuojama imperialistiniam projektui ir jį vykdančiam vadui.

Savo valdymo pradžioje V. Putinas kapitalą krovėsi teigdamas, kad atneša Rusijai stabilumą ir didesnę gerovę. Šiandien, kai Rusija susiduria su sankcijomis dėl Krymo aneksijos, jau akcentuojama ne gerovė, o siekis patenkinti šovinizmo jausmą. Muša, vadinasi, myli čia jau virsta bijo, vadinasi, gerbia. Rusija, kurios kaimynai baiminasi, kuri yra pajėgi primesti kaimynams savąjį diktatą ar net apvogti viduryje baltos dienos nesibaimindama jokių dėl to gresiančių sankcijų – tai yra dabartinio Kremliaus režimo pamatas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Gudri Švedijos strategija pasiteisina? Pirmieji duomenys rodo, kad „kreivė, panašu, plokštėja“ KAIP SKANDINAVIJOS ŠALYS BANDO SKIRTINGAI SUVALDYTI KORONAVIRUSO PROTRŪKĮ: NEBEŽINOME, KAS IŠ MŪSŲ TEISUS Suomių laisvė: kodėl net su draugais pirtyje iš tikrųjų sveikiau būti nuogam? O. Voverienė. Moterys – Nobelio premijos laureatės Daiktų internetas: 5 pavyzdžiai, atskleidžiantys jo potencialą

Istorinę atmintį pagal savo dabartinius geopolitinius interesus modeliuojantis Kremlius kiekvieną atšilimo, liberalizacijos, laisvėjimo laikotarpį vaizduoja kaip suirutę, pralaimėjimą, klystkelį, kuriame Rusija susilpnėjo savo užsienio priešų sąskaita. 1917 metai Kremliui nepatogūs būtent ir dėl to, kad tarp dviejų revoliucijų būta ir trumpo laikotarpio, kai žmonės iš tiesų galėjo įkvėpti laisvės – panaikinta mirties bausmė, suteikta visuotinė balsavimo teisė.

Tačiau viskas galiausiai baigėsi Lenino bolševikų atėjimu ir pilietiniu karu.

Šiandienis Kremlius piešia dirbtines distinkcijas, piršdamas piliečiams mintį, kad laisvė būtinai reiškia suirutę, krizę, valstybės silpnėjimą, gerovės nykimą, tad, norint stabilumo, santykinės medžiaginės gerovės, pasitenkinimo savo valstybe, reikia siekti ne įtvirtinti žmogaus teises ir laisves, o sutvirtinti režimo galią. Pirminis Kremliaus taikinys, pasitelkiant istorijos politiką, yra piliečių galvų ir širdžių okupacija, nepaliekant jiems kito pasirinkimo. Ši okupacija yra žymiai pavojingesnė nei situacija, aprašyta čekų disidento Vaclavo Havelo nuostabioje esė „Bejėgių galybė“, kur bakalėjininkas propagandinį plakatą išsikabina ne dėl tikėjimo režimu, o tik iš troškimo, kad būtų paliktas ramybėje. Šiandienėje Rusija, deja, panašu, kad tikėjimas režimu daugumos piliečių gretose yra gyvas, o ne apsimestinis. Okupacija pasitelkiant istorijos politiką Kremliui pavyko.

Šaltinis - bernardinai.lt