GABIJA KAVALIAUSKAITĖ

„Aš ne už loteriją, o už privalomąją karo tarnybą visiems jaunuoliams, baigusiems mokyklą“, – taip apie devynių mėnesių tarnybą Sausumos pajėgose atsiliepia žurnalistas Ignas Krupavičius, vienas iš keturių pašnekovų, kalbintų Lietuvos kariuomenės dienos proga. 2015 m. paskelbus šauktinių sąrašą į privalomąją karo tarnybą visuomenėje kilo dviprasmiškų reakcijų – vieni iniciatyvą suprato kaip pilietiškumo pareigą, kiti – kaip atimtą galimybę rinktis. Tačiau, anot pašnekovų, neverta spręsti apie tarnybą nepabuvus joje, nes civilio pasaulis nuo kario skiriasi kaip diena ir naktis.

Keturi vaikinai – žurnalistas Ignas Krupavičius, viešųjų ryšių studentas Justinas Motiejūnas, Dragūnų bataliono skyriaus vadas, vokiečių kilmės Herkus Harneris ir muzikantas Arnoldas Daunys sutiko pasidalinti savo tarnybos patirtimis ir atskleisti detales iš už kareivinių sienų.

Pašaukti noro, o ne sąrašo

Tiek šiais, tiek praėjusiais metais gana daug savanorių išreiškė norą atlikti karo tarnybą, tad šauktinių sąrašas taip ir liko nepanaudotas. LRT žurnalistas I. Krupavičius prisimena, jog, nors į tarnybą jį šaukė anksčiau, tik praėjusiais metais atsirado ryžto atlikti šią pareigą:

„Prieš dešimt metų buvau privalomai šaukiamas į tarnybą, tada sąmoningai, su dirbtinėmis ašaromis, išvengiau šios pareigos. Bumerangas grįžo ir pajutau, kad turiu atiduoti duoklę valstybei.“

2016 m. išleistoje mokslo studijoje „Motyvacija tarnauti Lietuvos kariuomenėje“ buvo nagrinėjamos motyvaciją tarnauti keliančios priežastys. 9 iš 10 apklaustųjų karo savanorių išskyrė patriotizmą ir norą ginti tėvynę. Tik labai maža dalis minėjo suteikiamas socialines garantijas.

„Esminis momentas, kai nusprendžiau, kad tikrai užsirašysiu į savanorius, įvyko 2015 m. lapkritį, kai internetu stebėjau teroristų išpuolius Paryžiuje. Negalėjau išmesti iš galvos minties, jog taip bet kada gali atsitikti ir mūsų šalyje, ir svarsčiau, kas aš būčiau to pavojaus akivaizdoje. Norėjau būti pasiruošęs ginti savo šalį“, – galimos grėsmės suvokimu dalijosi J. Motiejūnas.

Pašnekovai taip pat minėjo, jog tarnyba sužavėjo ir galimybe realizuoti savo vyriškumą bei išmokti karybos pradmenų. Anot jų, niekur kitur neįgausi ginklų naudojimosi, karo taktikos, pratybų apleistuose pastatuose patirties.

nuotraukos autorė – Ieva Budzeikaitė

Karinė romantika – naktinė žvalgyba ir pirmas šūvis

„Pratybos miške. –5, lengvai pasnigę. Naktis. Po penkių valandų orientacinio žygio po žvaigždėtu dangumi. Laužas. Kojinės džiūsta ant kelmo ir tu lauki grįžtančių savo draugų karių. Įspūdžiai iki paryčių“, – lyg apie turistinį žygį su draugais I. Krupavičius atsiliepia apie pratybas naktį.

Pašnekovų paklausus, kas jiems iš pratybų įsiminė labiausiai, visi sutartinai pradėjo nuo nuogąstavimo, jog vieno prisiminimo išsirinkti negalės, nes jų – begalė. Kovinis šaudymas, kuriame nuo pirmo šūvio net karšta pasidaro, lipimas į sraigtasparnį, pratybos miesteliuose – tai ilgam įsirėžę pirmi kartai.

„Kiekvieną dieną įvykdavo kas nors naujo, kas nustebindavo. Pavyzdžiui, matai – tavo spintelė guli lyg niekur nieko apversta aukštyn kojomis, nes atrodei netvarkingai per rytinį patikrinimą. Už tai galima „dėkoti“ vadams. Vienas iš labiausiai įsiminusių dalykų – pratybos „Vepriai 2017“, kai naktį reikėjo patruliuoti miestelio gatvėse ir nepastebėtam išžvalgyti pastatą viduryje lauko. Kaip tai padaryti nepastebėtam, kai aplinkui sukietėjęs šiugždantis sniegas – neklauskite“, – pasakoja A. Daunys

Vis dėlto įsivaizdavimas, kaip atrodo tarnyba, ir tikroji tarnyba – du labai skirtingi dalykai. Vieni apie tarnybą galvoja kaip apie nesibaigiančių fizinių užduočių stovyklą, kiti – kaip apie veiksmo filmo aikštelę, kurioje nuolatos girdisi automatų šūviai ir granatų sprogimai. Tačiau... Prasidėjusi devynių mėnesių kelionė atskleidė nuolankesnį karinės tarnybos veidą:

„Kad ir kiek pavargtum – fiziškai ar psichologiškai – visada bus atokvėpio metas. Mūsų batalione vyko daug rekreacinės veiklos: muziejų lankymas, koncertai, labdaros veikla. Galėdavome tiesiogiai arba per vadus išsakyti savo pasiūlymus ar nusiskundimus“, – apie platų veiklos spektrą pasakojo A. Daunys, tarnybą atlikęs Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione.

Nepaisant to, griežta dienotvarkė ir atotrūkis nuo įprasto naminio patogumo priminė, jog čia tarnaujama, o ne pramogaujama.

asmeninio albumo nuotr.

Trys prakeiksmai – „Kuopa – kelt!“, „Kuopa – miegas!“ ir žirniai pusryčiams

Ankstus kėlimasis bei ėjimas miegoti – kareivio rutinos dalis, prie kurios vaikinams buvo sunkiausia priprasti. I. Krupavičius pripažino, jog grįžęs namo būdavo „išsibarstęs“, valgydavo ir miegodavo bet kada, tačiau sekmadieniais jau laukdavo tarnybos savaitės, sugrąžinančios harmoniją į kasdienybę. O juk kareivinėse dienotvarkė tokia griežta, kad vietos interpretacijoms net nebelieka:

„Kiekviena diena prasidėdavo rytine mankšta. Grįžę skubėdavome užsiimti eilę prie dušų. Nusiprausę tvarkydavomės kambarius, klodavomės lovas ir persižegnoję, kad pusryčiams neduotų kiaušinienės su žirniais, eidavome valgyti. Pavalgę išsirikiuodavome rytiniam patikrinimui, vadai įvertindavo mūsų išvaizdą: ar nuskusta barzda, tvarkinga uniforma, nuvalyti batai. Tada įvertinimą apie mūsų tvarką bei sveikatą perduodavo kuopininkui. Toliau pagal paskelbtą darbotvarkę mūsų laukė saviruoša – mokymasis, tvarkymasis, neatsiskaitytų užduočių atlikimas. Po vakarienės prasidėdavo laisvas laikas – tai vienintelė proga, kai gali naudotis telefonu, sportuoti, skaityti knygas ar užsiimti kokia kita veikla. Tiesa, tai trukdavo neilgai, iki 21 val., o tada vėl rikiuodavomės lauke, kuopos budėtojas vesdavo vakarinį patikrinimą, suskaičiuodavo, ar visi grįžę ir sveiki, ir kartu su kitomis kuopomis pagerbdavome nuleidžiamas valstybės bei bataliono vėliavas. 22:00 išjungdavome šviesas išgirdę komandą: „Kuopa – miegas!“, – apie tai, kaip atrodo kasdienybė kareivinėse, pasakojo J. Motiejūnas.

nuotraukos autorė – Beatričė Bankauskaitė

Iš civilio į karį – fiziniai ir psichologiniai išbandymai

Vis dėlto ne tik miego kontrolė pasirodė sudėtinga užduotis. Perėjimas iš civilio į kariuomenėje tarnaujančio asmens gyvenimą kai kuriems sukėlė fizinių, kitiems – psichologinių iššūkių.

„Nuo pirmos dienos mane ištiko lengvas šokas – sunkiausia buvo išlipti iš savo komforto zonos. Atėjau tikrai ne puikiausios fizinės būklės, bet laikui bėgant sustiprėji, tik tam būtinas didžiulis noras“, – kalbėjo H. Harneris.

J. Motiejūnas pripažino, kad tarnybos pradžioje buvo sunku susitvarkyti su savo mintimis ir nusiraminti, žinant, jog ateinančias 3–5 dienas bus galima miegoti tik po kelias valandas, o namus ir skanų maistą pamatysi dar negreitai. Vaikinui prireikė laiko, kol susitaikė su asmeninės erdvės nebuvimu – jam teko gyventi kartu su 14 vaikinų viename kambaryje.

„Nelengva apsiprasti gyventi su dešimčia jaunuolių, norisi pasiginčyti su jaunesniais vadais dėl jų įsakymų. O visa kita – rytinės mankštos, fizinis krūvis – tikrai įveikiama“, – apie tarnybą Sausumos pajėgų Ryšių kuopoje kalbėjo I. Krupavičius.

9 mėnesiai ne tobulam kariui, o geresniam Lietuvos piliečiui

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Nauji įgūdžiai ir ištobulintos asmeninės savybės – tarnybos rezultatas, nenuvylęs nė vieno iš pašnekovų. I. Krupavičius teigia labiau pradėjęs vertinti gyvenimą čia ir dabar bei džiaugiasi išmokęs užmerktomis akimis ardyti ir surinkti ginklą. Anot žurnalisto, tarnyba – puiki savarankiško gyvenimo patirtis jaunimui, saviugdos kursai, disciplinos lavinimas, reabilitacija po beprotiško gyvenimo ritmo ir vienybės mokykla:

„Po tarnybos, kai atsisveikinome su kariais, dauguma „apsibliovė“. Supratau, kad bendrumas mus stiprina, tik vienybėje galime pasiekti daug naudingų, gražių dalykų“, – pasakojo I. Krupavičius.

Tuo tarpu Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas plk. ltn. Rolandas Putnikas J. Motiejūnui ir kitiems, pradėjusiems tarnybą praėjusių metų spalį, pasakė: „Per tuos trumpus devynis mėnesius aš nesitikiu iš jūsų padaryti tobulus karius, tam reikia žymiai daugiau laiko. Aš tiesiog tikiuosi, jog išėję būsite geresni Lietuvos piliečiai.“

Šaltinis - bernardinai.lt