Pasikeitus jėgų balansui į pietus vėl ėmė veržtis piktai. Kadangi romanizuoti britai negalėjo tikėtis Romos imperijos pagalbos, gynybai jie kvietėsi saksų samdinius. Saksai kėlėsi į Britaniją kartu su šeimomis. Historia Brittonum teigimu, nuo 430 m. į salą kėlėsi ir jutai, kurie apsigyveno daugiausia Kente, Vaito saloje ir Hamšyro pakrantėje.

Po romėnų valdymo smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius Britanijoje dėl maro ir raupų. Žinoma, kad Justiniano maras pasiekė Viduržemio jūros regioną VI a., o į Britų salas pateko 544 ar 545 m., po to pasiekė Airiją. Tai paskatino platesnę anglų ir saksų persikėlėlių bangą iš žemyno, kur buvo jaučiamas gyventojų perteklius.

Atvykėliai apgyvendino Rytų Angliją, Midlendą, rytinę Jorkšyro ir Linkolnšyro dalį, tuo pačiu metu išstumdami dalį vietinių keltų (britų). Piečiau Temzės vietinių didikų vadovaujami miestai gynybą ėmėsi organizuoti romėnų pavyzdžiu, į tarnybą priimdami saksus kaip foederati (sąjungininkus). 442-443 m. dalis šių sąjungininkų sukilo; po ilgos kovos britai buvo išstumti į vakarus ir saksams perleisti Saseksą, Midlseksą ir Eseksą. Netrukus saksai sudarė daugumą visur kitur į pietus nuo Temzės, Esekse ir Midlsekse, anglai - Norfolke, Safolke ir šiaurėje.

Apie 495 m. Badono kalno mūšyje britai sumušė įsiveržusių anglosaksų armiją ir keliems dešimtmečiams nutraukė jų veržimąsi į vakarus. Archeologiniai radiniai rodo, kad apie 500 m. anglosaksai turėjo palikti kai kurias savo gyvenvietes, buvusias pasienyje.
Britanija apie 800 m.

Anglosaksų ekspansija atsinaujino VI a., nors jos chronologija tiksliai nežinoma. Vienas iš to šimtmečio aiškiausių įvykių yra Deorhamo mūšis 577 m., Vesekso pergalė, po kurios buvo užimtas Glosteris ir Batas, o anglosaksai pasiekė Bristolio įlanką ir atskyrė velsiečius nuo Kornvalio ir kitų vakarinių sričių keltų. Nortumbrijos pergalė Česterio mūšyje apie 616 m. tikriausiai atskyrė Velsą nuo Kambrijos britų.

Iki VII a. pabaigos anglosaksai vakaruose nustūmė keltus iki dabartinių Velso ribų ir Kornvalio.