Justina Poškevičiūtė

Kokia yra žiniasklaidos rolė visuomenėje? Ar jos, kaip ketvirtosios valdžios, samprata vis dar aktuali jos vartotojams?

Šie nelengvi klausimai yra bet kokios diskusijos apie žurnalistiką pagrindas, ir dažnai gali būti atsakomi su cinizmu. Nuo žiniasklaidos rolės agituojant Vakarų vyriausybių piliečius pritarti invazijai į Iraką, iki visai nesenų pavyzdžių, kaip kad jos vaidmens Donaldo Trumpo iškilime, ar jos nenoro transliuoti JAV senatoriaus Bernie Sanderso kalbų. Nusivilti žiniasklaida lengva.

Visgi užtenka pažvelgti būtent už korporacijų žiniasklaidos ribų, ir čia matyti daugybė žurnalistikos švyturių, kurių darbas gali tikriausiai ir kiečiausią ciniką priversti suabejoti savo nuostatomis. Tokių švyturių galime rasti visame pasaulyje, stebinčių pilietinius karus, socialinius judėjimus, sukilėlių grupuotes, skelbiančius įslaptintus dokumentus ir aprėpiančius kitas sritis, reikalaujančias didžiulių vidinių išteklių. Greitai apžvelkime keleto jų karjeras, puikiai iliustruojančias ketvirtosios valdžios sampratą.

Johnas Pilgeris

Nuo reportažų dar iš Vietnamo karo, genocido Kambodžoje, masinių žudynių Rytų Timore bei JAV remiamų karinių perversmų Centrinėje Amerikoje iki ilgesnių, kelių valandų dokumentinių filmų apie pasaulinę prekybą ginklais, okupaciją Palestinoje, bei pačios žiniasklaidos rolę pradedant konfliktus: šis sąrašas – tai tik maža daugiau nei penkis dešimtmečius besitęsiančios australų žurnalisto Johno Pilgerio karjeros dalis. Nors per visus šiuos dešimtmečius keitėsi J. Pilgerio straipsnių bei videoreportažų objektai, jo darbo tematika išliko ta pati – suteikti balsą jo neturintiems bei dekonstruoti pasaulio galingujų montuotas paradigmas, kuriose vienos ar kitos grupės išnaudojimas pristatomas kaip neišvengiamas (jei apskritai pastebimas) tos paradigmos šalutinis produktas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

„Žurnalistai negalvoja sau, „Aš pristatysiu galingųjų pozicijas“, žinoma, kad ne. Bet jie sukuria visą virtinę prielaidų, kurių viena svarbiausių yra tai, jog pasaulis turi būti vertinamas pagal jo naudingumą Vakarams, o ne žmonijai. Tai lemia žurnalistų pasirinkimą, kurie žmonės yra svarbūs, o kurie – ne“ – taip paprastai viename interviu J. Pilgeris susumavo daugelio žurnalistų darbo etiką. Iš arti matęs ne vieno karo ir konflikto žmogiškąją kainą, jau aštuntą dešimtį baigiantis J. Pilgeris iki šiol garsiai pasisako prieš karinę agresiją bei dažnai kalba apie kitą plačiai paplitusią smurto formą – skurdą.

Amy Goodman

Panašią tematiką bei panašų požiūrį į žurnalistiką matome ir, kaip ir J. Pilgeris, daugybę apdovanojimų pelniusios, JAV žurnalistės Amy Goodman darbe. „Vykti ten, kur tvyro tyla.

Būtent tai yra žurnalisto pareiga: suteikti balsą tiems, kurie buvo užmiršti, palikti, ir užgniaužti galingujų“: šis pasakymas – tai daugiau nei graži A. Goodman citata, tai šios žurnalistės daugiau nei tris dešimtmečius sekamas kredo.

Didžiausias A. Goodman projektas – nepriklausomos žiniasklaidos organizacija „Democracy Now!“, kuri jau dvidešimt metų savo skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams pristato komercinėje žiniasklaidoje retai gvildenamas temas ir dar rečiau  kalbinamus pašnekovus.

„Democracy Now!” laidose kalbama apie socialinius judėjimus (pvz., „Black Lives Matter“), protestus (pvz., Dakotos naftotiekio), įvairių mažumų grupių priespaudos išraiškas, korporacijų nusikaltimus, policijos militarizaciją JAV ir kitas temas, aktualias daugeliui, bet taip pat daugeliui ir patogiai nutylimas. Kaip ir pačios A. Goodman reportažai dar prieš įsteigiant „Democracy Now!“, šios organizacijos laidos pasižymi racionaliu tonu ir humanizmu, menkai reprezentuojamų grupių balsų garsinimu, bei drąsiu pasaulio vyrausybių politikos bei didžiųjų korporacijų veiksmų kritikavimu bei kvestionavimu.

Jeremy Scahillas ir Glennas Greenwaldas

Įsteigti kokybišką tiriamosios žurnalistikos ir progresyvios žiniasklaidos portalą: taip 2014-aisiais nusprendė dokumentinių filmų kūrėja Laura Poitras ir du tiriamosios žurnalistikos ekspertai Jeremy Scahillas ir Glennas Greenwaldas. Jų „The Intercept“ komandą dabar sudaro būrys savo tyrimais jau spėjusių pasižymėti žurnalistų.

Jeremy Scahillas, kadaise dirbęs su Amy Goodman ir dažnai pasirodantis „Democracy Now!” interviu, turi įspūdingą darbų sąrašą. Dirbęs Kosove, Afganistane, Irake ir kitose karo zonose, J. Scahillas garsus savo tyrimais ir kritika privačioms kariuomenėms (kaip „Blackwater“), o viena jo naujesnių tyrimų temų yra slapti JAV nepilotuojamų lėktuvų karai Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Afrikoje. Po šio žurnalisto knygos išėjęs jo dokumentinis filmas nepilotuojamų lėktuvų tematika „Purvini karai“ (ang. „Dirty wars“) susilaukė ne tik Oskaro nominacijos, bet ir didžiulio tarptautinio susidomėjimo.

Kitas „The Intercept“ bendrakūrėjų, Glennas Greenwaldas, yra ne tik tiriamosios žurnalistikos atstovas, bet ir konstitucinės teisės teisininkas bei knygų autorius, kuris tarptautinėje arenoje pagarsėjo dėl savo darbo su Edwardu Snowdenu. Dirbdami su juo, G. Greenwaldas ir jo tuometinė  „The Guardian“ komanda, vėliau už tai gavusi Pulitzerio premiją, atskleidė JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) vykdytą slaptą duomenų rinkimo programą, leidžiusią šnipinėti tiek JAV piliečius, tiek užsienio valstybių politikus. Dar prieš tai G. Greenwaldas tyrė kitos vidaus informatorės, žymaus „Wikileaks“ Irako dokumentų šaltinio, Chelsea Manning kalinimo sąlygas, už ką taip pat susilaukė apdovanojimo.  G. Greenwaldas jau ne vienerius metus gyvena Brazilijoje, apie kurios vidaus politiką irgi rašo, ir kur neseniai pradėjo „The Intercept Brasil“ internetinį puslapį portugalų kalba.

Valdžios megafonai ar kvestionuotojai?

Ne visa žurnalistika yra tiriamoji žurnalistika, ir ne kiekvienas straipnis ar reportažas sudrebina vyriausybių ilgai kurtus įvaizdžius, ne kiekvienas ir turi juos drebinti. O tai, jog internete, spaudoje ir televizijoje kartais matome produktus, kurių patys nevadintume žurnalistika, nemenkina kitų žurnalistų istorijų.

„Žurnalistika yra vienintelė profesija, kuriai apsauga aiškiai nurodyta JAV Konstitucijoje, nes žurnalistų darbas turėtų būti tikrinti tai, ką savo vyriausybė. Mes turėtume laikyti savo valdžią atsakingą už jos veiksmus. Mes neturime būti jų megafonais. Būtent jais tapo didžiųjų korporacijų žiniasklaida“ – sako Amy Goodman. Atsijoję tokius megafonus, pasaulyje randame ir kokybiškos, progresyvios bei drąsios žurnalistikos pavyzdžių.

Šaltinis - euroblogas.lt