Seimas paminėjo 110-ąsias faktiškai ėjusio Respublikos Prezidento pareigas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto gimimo metines. Posėdyje tylos minute pagerbtas partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto ir vakar Anapilin iškeliavusio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano Vytauto Balsio-Uosio, apdovanoto 2018 m. Laisvės premija, atminimas.

Pranešimą apie Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimą skaitė istorikas, prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Pasak istoriko, Jono Žemaičio, Lietuvos laisvės kovotojų vienytojo, partizano, valstybės kūrėjo ir prezidento reikšmė išeina toli už mūsų šalies XX amžiaus istorijos ribų. „Jono Žemaičio gyvenimas mums reikšmingas ir įsimintinas. Siekiant aukščiausių tautos vertybių paaukota šeima, asmeninė gerovė ir turtas“, – sakė V. Vaitkevičius.

Jono Žemaičio-Vytauto provaikaitė Ana minėjimo pabaigoje pabrėžė, kad Jonas Žemaitis be puikaus strateginio mąstymo ir lyderystės gebėjimų, padėjusių sergėti Lietuvą nuo okupantų, buvo ir puikus komunikacijos ekspertas. Pasak provaikaitės, jis suprato, jog be fizinės kovos, egzistuoja ir kita, neapčiuopiama ir galbūt net daugiau lemianti informacinė kova, kaip priešprieša leidžiamai propagandai.

„Besislapstydamas Lietuvos miškuose vieną vakarą jį lydėjusiai ryšininkei Ninai Nausėdaitei Jonas Žemaitis yra pasakęs: „Jei žmonės mus išduoda, tai tada mes visi turime žūti. O reikia, kad kas nors iš mūsų liktų gyvas ir pasakytų žmonėms tikrą tiesą“. Būtent šie žodžiai man, kaip ketvirtojo Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio provaikaitei, kalba tiesiogiai ir tiek šiandien švenčiant 110-ąsias jo metines, tiek kasdien, savo darbais garsinant Lietuvą, man tai yra šių žodžių įprasminimas“, – kalbėjo Jono Žemaičio-Vytauto provaikaitė Ana.

2019 m. kovo 15 d. sukako 110 metų, kai gimė generolas Jonas Žemaitis-Vytautas – vyriausiasis partizanų vadas, savo didvyriška kova paaukojęs gyvenimą Lietuvai ir jos ateičiai. Seimas, įvertindamas su okupacija kovojusio Lietuvos valstybės vadovo, faktiškai vykdžiusio Respublikos Prezidento pareigas, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko vaidmens svarbą, 2019-uosius yra paskelbęs Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Istoriko, prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus kalba

Gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, džiaugiuosi čia būdamas, nauja patirtis. Tikiuosi, ir jus praturtinsiu viena kita įžvalga arba nežinomu faktu.

Taigi prieš 110 metų, 1909 m. kovo 15 d., gimė Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis. Šalies vadovų gretose jis iki šiol yra vienintelis karys karininkas, Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas, kuriam 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos nariai suteikė laisvės kovotojo partizano generolo laipsnį. Tomis dienomis 40-uosius metus einantis Jonas Žemaitis tapo ne šiaip politiku, bet partizanų pogrindžio valstybės vadovu. Tačiau iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys, kad vadovybės nariai svarstė Sąjūdžio Tarybos Pirmininką vadinti Sąjūdžio Prezidentu, o Tarybos sekretorių – Sąjūdžio generaliniu sekretoriumi. Nuo tokio žingsnio partizanus galėjo sulaikyti neigiamas požiūris į paskutinį pirmos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną. O tuo, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Pirmininkas prilygo Prezidentui, neleidžia abejoti Sovietų saugumo bylose pasikartojantis Jono Žemaičio kaip pogrindžio Prezidento titulas. Prezidento pareigas Jonas Žemaitis ėjo iki 1953 m. gegužės 30 d. Taigi ketverius metus ir tris mėnesius, lyg kadenciją, per jis kartu su kitais vyriausios vadovybės nariais ginklu, ištartu ir parašytu žodžiu siekė Lietuvos laisvės. Deja, dar nėra rasta nė vieno iš maždaug dešimties Jono Žemaičio archyvų, mažai išliko jo parašytų aktų, laiškų, nuotraukų. Plačiau netyrinėta ir maždaug dešimtis vadaviečių. Paskutinioji – Šimkaičių miške Jurbarko rajone 1995 m. buvo atkasta kraštotyrininkų.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Moksleiviai įvertino praėjusius nuotolinius mokslo metus Seimo Pirmininkas kviečia aktyviai dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Ištyrė lietuvių nuotaikas po karantino: nori komfortiškai pailsėti, tikisi ir pakeliauti Padėkime skurstančių šeimų vaikams ištverti šį sunkų laikotarpį Ministerija siūlo mokslo metus tęsti iki birželio 1 d.

Prieš daugelį metų Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė parašė Jono Žemaičio biografiją. Režisierius Juozas Sabolius sukūrė dokumentinį filmą, tačiau Jono Žemaičio, kovojančios Lietuvos vienytojo ir partizanų valstybės prezidento, mitas dar tik kyla iš istorijos ūkų.

Lietuvos laisvės armijos kovotojo priesaiką Jonas Žemaitis davė 1945 m. kovo 31 d. Į partizanų gretas iš tėviškės Kiaulininkuose prie Šiluvos stojo tų pačių metų birželio 2 d. Pirmosios jo kautynės įvyko jau po mėnesio Virtukų miške. Šalia sprogus priešo granatai, jis neteko sąmonės, kuriam laikui apkurto. Tuo metu Kaune dar gyveno Jono Žemaičio žmona Elena su keturmečiu sūnumi Jonu Laimučiu. 1946 m. liepos mėn. sūnus liko našlaitis ir buvo išaugintas globėjų.

Svarstydamas apie visus Lietuvos partizanus vienijančią organizaciją Jonas Žemaitis dar 1947 m. pradžioje vaizdavosi ją, kaip „jungiančią, vadovaujančią ir atstovaujančią visoms aktyvioms ir organizuotoms kovoms dėl Lietuvos laisvės jėgoms tiek šalies viduje, tiek užsienyje“.

Iškovojus Nepriklausomybę, Lietuvos prisikėlimo Sąjūdis (būtent taip, tokį pavadinimą siūlė Jonas Žemaitis) būtų veikęs ir savo veiklą plėtojęs toliau. Žemaičio žodžiais tariant, prisikėlimo sąvoka be pirmosios reikšmės būtų apėmusi ir tolesnius tikslus: Lietuvos atkūrimo, šalies gyventojų auklėjimo ir svetimųjų atnešto purvo bei įpročių atsisakymo.

Įsitikinimai, dora, moralė, taktas ir daugelis kitų Jono Žemaičio charakterio savybių buvo pirmos Lietuvos Respublikos visuomenės, turbūt taip pat ir karininkijos, paveldas. Partizanai, rėmėjai ir ryšininkai Joną Žemaitį gerbė, klausė, juo pasitikėjo. Tam įtakos galėjo turėti ir amžius, mat vyriausioje vadovybėje už Joną Žemaitį keliais metais vyresni buvo tik mokytojai Leonardas Vilhelmas Grigonis ir Juozas Šipaila. Beje, pastarasis nuo 1949 m. vasario mėn., eidamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio visuomeninio dalies viršininko pareigas tapo ir pagrindiniu Sąjūdžio ideologu. „Kad būtų užtikrinta tautos egzistencija, kiekvienas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio narys turįs tapti ateities kūrėju.“ Tokius sakinius, tokius žodžius skelbė Sąjūdžio visuomeninės veiklos programa.

Į klausimą, kas yra Lietuvos partizanų valstybė, atsakė istorikė Aistė Petrauskienė atsižvelgdama į kitus pavyzdžius iš Lietuvos ir Europos istorijos ir tą teorinį diskursą, kuris yra nagrinėjamas bei plėtojamas Bernardo Gailiaus tyrimuose: „Aukščiausias organas, vadovaujantis tautos politinei ir karinei išsilaisvinimo kovai buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba. Jos sudėtyje (ji šiek tiek svyravo) – apie 20 narių, tačiau taryba veikė per prezidiumą. Programiniai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio klausimai ir ideologinės nuostatos tarp tarybos narių buvo svarstomos slaptame biuletenyje. Visuomeninė dalis su Juozu Šibaila priešakyje buvo atsakinga už Sąjūdžio leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Jis buvo leidžiamas kas du mėnesius, turėjo įvairių priedų. Iš viso nuo 1949 m. kovo iki 1953 m. vasario mėn., kada Juozas Šibaila žuvo, buvo parengti 23 numeriai. Taip pat ir padauginti.

Gynybos pajėgų vado pareigas ėjo Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, štabo viršininko – Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Kimšta-Žalgiris. Deja, jiems nebuvo lemta susitikti. Lietuva partizanų buvo padalyta į tris sritis: Vakarų, Rytų ir Pietų. Kiekvienoje iš jų veikė vyriausios vadovybės nariai. Rodyklėmis žymiu savitarpio ryšius, taip pat svarbų ryšį – kelią į Vakarų šalis per geležinę uždangą.

Šiandien svarbu pabrėžti, kad 1949–1951 metais Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis nesmuko ar menko, tačiau kilo, nors ir buvo daug aukų, tai buvo jo visapusiškai reikšmingos veiklos laikotarpis. Pirmiausia minėčiau Sąjūdžio užsienio delegatūros Juozo Lukšos-Daumanto, Kazimiero Pyplio-Mažylio, Jurgio Krikščiūno-Rimvydo veikimą, laiškų, pranešimų, dokumentų gabenimą ir (iš) už geležinės uždangos. 1950 m. birželio mėn. prasidėjęs Korėjos karas partizanams Lietuvoje suteikė naujų ir, kaip vėliau tapo aišku, nepagrįstų Trečiojo pasaulinio karo vilčių. Lemtingos aplinkybės (1951 m. gruodžio 8 d. Joną Žemaitį ištiko priepuolis, Sąjūdžio pirmininkas buvo paralyžiuotas, nevaldė kairės rankos ir kojos) nutraukė darbus, sulaukė planus. Trijose Lietuvos srityse laisvės kovotojai veikė bemaž savarankiškai. Tiesa, tai Jonas Žemaitis prieš kurį laiką ir buvo numatęs. 1952 m. vasaros pabaigoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis dar nebuvo palaužtas ir vadovybės ryšiai, nors trūkinėjantys, buvo palaikomi per karinius dalinius. Jurbarko krašto Šimkaičių miško bunkeryje gydomas ir slaugomas gailestingos sesers Marijonos Žiliūtės Jonas Žemaitis atgavo jėgas ir vėl dirbo. 1953 m. gegužės 30 d. dramatiškomis aplinkybėmis jis pateko į priešo nelaisvę. Tų pačių metų rugsėjo 18 d. nuo agentų smogikų rankos žuvo paskutinieji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadai Jonas Vilčinskas-Algirdas ir Jonas Dobrovolskis-Ramūnas.

Jono Žemaičio gyvenimas mums reikšmingas ir įsimintinas. Siekiant aukščiausių tautos vertybių paaukota šeima, asmeninė gerovė ir turtas. Atiduok tėvynei, ką privalai! Kaip tik tai skelbia Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio šūkis. Už laisvę ir demokratiją atkakliai kovota ginklu ir žodžiu. Po 1949 m. vasario mėn. įvykusio visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo – labiau žodžiu negu ginklu. Tarp pagrindinių Laisvės Kovos Sąjūdžio uždavinių, organizacijos narių ir visų, – „krašto gyvųjų jėgų, dvasiškų vertybių ir ūkinių gėrybių telktis, jų apsauga“. Visomis išgalėmis stiprinta Sąjūdžio narių ir visuomenės tėvynės meilė, atsparumas, išsilaisvinimo kovos dvasia. Beje, Jonas Žemaitis ir kiti vadovybės nariai partijų svarbą siekiant šių tikslų neigia. Buvo iškeliama tautos vienybės svarba.

Baigdamas šį glaustą pasakojimą privalau pabrėžti, kad Jono Žemaičio, Lietuvos laisvės kovotojų vienytojo, partizano, valstybės kūrėjo ir prezidento reikšmė išeina toli už mūsų šalies XX amžiaus istorijos ribų. Lietuvos partizanai, išskirtinės, politinės ir karinės kovos už laisvę dalyviai, aiškiai matantys valstybės išsilaisvinimo kelius ir visa širdimi norintys dalyvauti jos atkūrimo darbe. Su pasididžiavimu ir pagarba šiandien tariame jų vardus, ieškodami įkvėpimo ir ryžto naujiems žygiams. Ačiū už dėmesį.