Povilas Sigitas KRIVICKAS

Tūkstančiai lietuviškų likimų šiandien susiję su Anglija. Suvienytoji Europa trečią dešimtmetį pripažįsta mus sau lygiais. Todėl vizų nevaržomi galime keliauti iš Vilniaus iki Londono.

Lėktuve šalimais užima krėslą jaunas vyras. Išsikalbame, kad jis dešimt metų darbuojasi Anglijoje. Jau metai turi savo statybų firmelę. Karoliui dvidešimt aštuoneri, gimęs ir augęs Marijampolėje. Gyvena per penkiolika minučių traukinuku nuo Gatviko oro uosto. Jo lauks žmona, taip pat marijampolietė, ir trejų metų sūnus, kuriam „dar reikia lauktuvių nupirkti mašinytę“. Metaliniame paukštyje apie pora šimtų likimų, iš kurių dauguma – tarp dviejų tėvynių: savo ir vaikų, jau gimusių ne Lietuvoje. Lėktuvas paliečia tūpimo taką – Welcome to Great Britain! Sveika, Jūsų Karališkoji Didenybe, pasitinkanti mus dviem didžiulėmis mozaikomis terminalo pradžioje. Vienoje – jaunas veidas po karūnavimo prieš šešetą dešimtmečių, kitoje – didinga valdovė dabar. Paeiname, kur nurodyta anūkės laiške, ir didžiulėje salėje pagaliau pamatome ją pačią. Kas galėjo tikėtis baigiantis “aniems laikams”, kai ji gimė Černobylio katastrofos metais, kad kitados pasitiks mus pačioje Anglijoje?

Kaip atsirado „Nelsono kraujas“

Šį kartą pasimatymą su Londonu pradedame nuo Trafalgaro aikštės. Jos pradžia - 1845 metai, kai buvo nuspręsta įamžinti admirolo lordo Nelsono didvyriškumą ir jo didžius nuopelnus šaliai. Jis žuvo 1805 metais Ispanijoje, netoli Trafalgaro kyšulio, britų laimėtame jūrų mūšyje prieš Napoleoną. Karvedžio skulptūra buvo užkelta ant 50 metrų aukščio kolonos. Jos papėdėje guli keturi liūtai, simbolizuojantys admirolo Nelsono pergales. Pasak legendos, šiam admirolui žuvus jo kūnas, kad nesuirtų, panardintas į statinę, sklidiną romo. Taip jis gabentas į gimtinę. Per ilgą kelionę laive baigėsi visos romo atsargos. Jūreiviai neiškentę paslapčiomis išgręžė skylutę toje statinėje, kurioje buvo Nelsono kūnas, ir pradėjo iš jos siurbčioti romą. Nuo to laiko šis gėrimas vadinamas „Nelsono krauju“.

Šiaurinėje Trafalgaro aikštės dalyje – Nacionalinė galerija, kurioje per keleto salių anfiladą su įvairių epochų paveikslais pasiekiame Sandro Botticelli rinkinį. Jo centre – “Venera ir Marsas”, įpūdingiausia renesanso genijaus drobė, kurią turi ši galerija. Žinoma, tai toli gražu ne “Primavera” („Pavasaris“) ar “Veneros gimimas”, kuriuos galima pamatyti Florencijoje. Ilgėliau sustojame prie impresionistų – Manet, Monet, Degas, Renoiras… Dar keliais šimtmečiais anksčiau – Rafaelis, Rembrandtas, Rubensas. Mūsų nebebus, o jie toliau kabės ir trauks naujas kartas.

Prie pat Nacionalinės galerijos - restoranas “Šerlokas Holmsas”. Grįžta atmintin smagus anekdotas. Numirė Šerlokas Holmsas. Pateko į rojų. Prie vartų stovi apaštalas Petras ir jo klausia: „Kas tu toks?“ – „Aš pats geriausias seklys pasaulyje.“ – „Jeigu taip, tai surask man rojuje Adomą ir Ievą, nes atvykėlių čia daug, o aš jų negaliu rasti.“ Šerlokas Holmsas nužingsniuoja rojaus taku. Kitą dieną jis atveda Petrui porelę ir sako: „Štai Adomas ir Ieva.“ – „Kaip tu juos atpažinai?“ – „Tai juk elementaru. Jie abu dar be bambų.“

Rūstusis Taueris ir Šv. Pauliaus katedra

Patraukiame dar keliomis gatvėmis ir per Vestminsterio tiltą nužingsniuojame iki garsiojo Didžiojo Beno (Big Ben). Netoli jo sėdame į plokščiadugnį laivą. Lėtai plaukiame po keliais kitais dideliais tiltais. Prie krantinių prišvartuoti ištaigingi laivai, o atmintyje kyla epizodai iš neseniai mirusios australų rašytojos Colleen McCullough romano „Morgano kelias“. Jame autorė įtaigiai pasakoja apie XVIII amžiaus pabaigos Londoną, kai prie Temzės krantinių prišvartuotuose burlaiviuose sugrūsti katorgininkai mėnesių mėnesiais laukdavo, kol bus išplukdyti į tolimąją Australiją.

Išlipę į krantą, žingsniuojame pro rūstųjį Tauerį. Daug įžymybių, ašarų ir kraujo matė toji istorinė tvirtovė Londono senamiesčio rytinėje dalyje, Temzės kairiajame krante. Čia saugomos karališkosios šeimos brangenybės, gausi įvairių laikų ginkluotės kolekcija, atkurtas viduramžių karalių kambarių interjeras. Iki XVII amžiaus Londono Taueris buvo viena karaliaus rezidencijų. Čia taip pat buvo kalėjimas iki 1820 metų. Taueryje įvykdyta mirties bausmė daugybei Anglijos valstybės veikėjų − karaliams Henrikui VI ir Eduardui V su broliu Ričardu, Henriko VIII žmonoms Anai Bolein ir Katerinai Hovard, Škotijos karalienei Marija Stiuart, humanistui Thomui More'ui.

Šiandien Londono Taueris — viena turistų lankomiausių vietų. Nuo tų senų laikų čia nedaug kas pasikeitę. Todėl grįstomis gatvelėmis vaikštinėjant aplink niūrius pilkus bokštus neįmanoma negalvoti apie smurtą, kančias ir žmonių tragedijas, kurių liudininkės šimtmečius buvo šios sienos. Ant Tauerio kalvos, toje vietoje, kur būta ešafoto, yra nedidelė plokštė. Ji primena šiurpią Tauerio praeitį.

Nuožulnia šaligatvio plokštuma užkopę už Tauerio, lipame į dviaukštį autobusą ir už keleto stotelių pasiekiame Šv. Pauliaus katedrą. Tai iš tiesų šventovė milžinė. Šio architektūros šedevro aukštis – 111 metrų, nuo 1710 iki 1962-ųjų tai buvo pats aukščiausias Londono pastatas. Šv. Pauliaus katedroje palaidota daugybė Anglijos įžymybių. Čia amžinojo poilsio atgulė bažnyčios architektas Christopheris Wrenas, čia ilsisi admirolas lordas Nelsonas, kurį laiką bažnyčioje ilsėjosi ir sero Winstono Churchillio palaikai, vėliau perkelti kitur. Be abejo, Šv. Pauliaus katedroje vyksta ir smagių renginių. Čia 1981 metais susituokė princas Charlesas ir princesė Diana, čia buvo paminėtas Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II aštuoniasdešimtmetis. Katedroje kiekvieną dieną rengiamos protestantiškos pamaldos.

Kai meno buveine tampa elektrinė

Nuo Šv. Pauliaus katedros pėstute, bet lengviau, nes žemyn, pasiekiame kitą modernių formų tiltą, o per jį – atgal į dešinį Temzės krantą. Čia mūsų tikslas – milžiniškas "Tate Modern". Tai vienas iš keturių, bet pats didžiausias, visos Teito galerijos padalinių. "Tate Modern" muziejus, atidarytas 2000-ųjų gegužę. Teito galerijos pavadinimas yra cukraus magnato sero Henry Tate’o, padovanojusio jai šimtą meno kūrinių, pavardė. XX amžiaus pabaigoje, kuriant naująjį "Tate Modern" muziejų, domėtasi dailininkų pageidavimais ir patarimais, tačiau neatsirado pasiūlymų statyti naują specialų pastatą. Todėl pasirinktas 1947 metais suprojektuotas ir beveik dvidešimt metų Londonui tiekęs elektros energiją industrinis kompleksas, įsikūręs ant Temzės kranto. Elektrinę paversti tarptautinio meno rūmais prireikė 214 mln. svarų sterlingų. Didelę dalį lėšų sudarė nacionalinės loterijos pelnas. Kiti 59 mln. buvo surinkti iš privačių asmenų.

Trys elektrinės skyriai (šildytuvų, turbinų, transformatorių) tapo trimis "Tate Modern" muziejaus padaliniais. Vietoj šildytuvų – septyni muziejaus aukštai. Didžioji turbinų salė virto 35 metrų aukščio keičiamų parodų erdve. Trečioje sekcijoje buvusiai elektrinei atminti palikti transformatoriai ir valdymo pultai. "Tate Modern" ekspozicijų sudarymo programa rūpinasi švedas Larsas Nittve. Jis bando įvykdyti muziejaus tikslą – panaikinti bedugnę, skiriančią “paprastus” ir “elitinius” šiuolaikinio meno parodos lankytojus. Atsiliepimų knygoje svečias iš JAV rašo: “Viena įdomiausių vietų Londone. Kiekvienas čia ras tai, kas jį apšviestų, sužavėtų ar net įžeistų. Be to, galima gėrėtis pritrenkiamais vaizdais iš septinto aukšto kavinės.” Šalimais kandi pastaba: “Jei nori praleisti laiką juokdamasis iš žmonių, kurie bando apsimesti, kad siuvimo mašina, suvyniota į paklodę ir apsukta virve, yra puikus menas, tuomet ten tavo vieta.” Yra ir žiūrovo, pasirašiusio lankytoju iš Lietuvos, nuomonė: “Patariu išnaudoti galimybę aplankyti "Tate Modern" ir susipažinti su meno kūriniais, kurie istorijoje tikrai paliks savo pėdsaką.” Aišku tiek, jog tarp apsilankančiųjų šioje regykloje nelieka abejingų, kad ir kokie kontroversiški būtų jų įspūdžiai.

Lietuvoje įprasta matyti pustuštes galerijų ar muziejų sales, jose gyvybė atsiranda tik tuomet, kai vyksta parodų atidarymas prie taurės vyno. "Tate Modern" muziejuje šalia esančios nuolatinės nemokamos ekspozicijos vyksta daug keičiamų įvairių mokamų parodų. Į šį muziejų gausybę lankytojų pritraukia intensyvios edukacinės programos. Kas porą valandų nurodytose vietose vyksta susitikimai su dailės istorikais ir kritikais. Vyresnio amžiaus žmonės buriasi į mėgėjų grupeles, kartu geria kavą ir pietauja, aptaria meno naujienas. Lankytojai, paklaidžioję po keletą muziejaus salių (jų yra 84!), patenka į vadinamąsias poilsio zonas, kuriose galima vartyti katalogus ir žiūrėti į Temzę. "Tate Modern" iš tolo kiek primena Vilniaus energetikos ir technikos muziejų. Ten pirmosios miesto elektrinės mašinų salės erdvėje gražiai dera stendai su šiuolaikinio meno kūriniais.

Ar Shakespeare'as buvo masonas

Po "Tate Modern" kiek pažingsniavę Temzės pakrante pagaliau išvystame baltą apskritą statinį su tamsiais kryžmai įmūrytais rąstais. Panašiai kaip Klaipėdos senamiestyje. Bet tai nėra tas pats Williamo Shakespeare'o laikų pastatas. Šiandieninis teatras – tai senojo "Shakespeare's Globe" teatro rekonstrukcija. Aktorius bei dabartinis teatro direktorius Samas Wanamakeris inicijavo "Shakespeare's Globe" teatro atkūrimą ir jo pastangomis naujasis pastatas buvo autentiškai atstatytas laikantis senųjų brėžinių bei aprašymų. Dabartinis pastatas yra maždaug per 230 metrų nuo originalios buvusio teatro vietos, norint išlaikyti teatro padėties autentiškumą. Duris lankytojams rekonstruotas pastatas atvėrė 1995 metais, pristatydamas spektaklį "Henrikas V". Originalusis "Globe" teatras buvo pastatytas 1599 metais, pasistengus teatro kompanijai "Lordo Chamberlaino vyrai", kuriai priklausė ir garsusis W. Shakespeare'as. Deja, per spektaklį "Henrikas VIII" sprogus patrankai, pastatas užsiliepsnojo ir buvo sunaikintas ugnies 1611-ųjų liepos 26 dieną. Teatras vėl atstatytas 1614 metų birželį, tačiau 1642 metais buvo priverstas užverti duris. Priežastis – puritonai, jų nuomone, "Shakespeare's Globe" teatras smukdė visuomenės moralę bei prilygo paleistuvystei. Tų pačių puritonų dėka vėliau, 1644-aisiais, įspūdingasis teatras visai nugriautas.

Panašiai kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai Vilniuje, Shakespeare's teatras atkurtas pagal 1599 metų teatro versiją. Joje, labai tikėtina, užkoduota masonų ložės matmenų erdvė, pasąmoningai veikianti žiūrovus. Kiekvieną vasarą teatras rengia nepakartojamus pasirodymus W. Shakespeare'o dvasia. Kaip ir buvęs originalus teatras, dabartinis pastatas yra apskritimo formos, atviru stogu. Teatro patalpų trijuose aukštuose gali tilpti 857 žmones, o viduryje esančiame kieme - dar 700 stovinčių žiūrovų. Ši sistema išlaikyta dar nuo W. Shakespeare'o laikų, kai vargingesni piliečiai, neišgalintys įsigyti bilietų patogiai sėdėti, už, vieną pensą galėdavo pasirodymus stebėti stovėdami tiesiai po scena esančiame kieme.

2012 metų birželį "Shakespeare's Globe" teatre pasirodė lietuvių aktoriai. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“ vainikavo vadinamąją šekspyriadą, per kurią Londono publikai šis spektaklis parodytas net 37 pasaulio kalbomis. Lietuviai Didžiosios Britanijos sostinėje buvo sutikti su didžiuliu susidomėjimu. Išpirkti visi bilietai į tris spektaklius. Per penkiolika metų su „Hamletu“ pagrindinio vaidmens atlikėjas dainininkas Andrius Mamontovas išmaišė kone visą pasaulį, tačiau "Globe" teatras jam padarė bene stipriausią įspūdį. Prie Temzės upės stovintis medinis apskritimo formos pastatas be stogo, pastatytas pagal tam tikrus matematinius dėsnius ir skaičiavimus, anot jo, iš tiesų turi ypatingą aurą.

Šaltinis - lžinios.lt

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Per karantiną lėktuvų keleivių sumažėjo 97 proc. Turtingi amerikiečiai su draugais skrido į Sardiniją, bet galiausiai atsirado Birmingame ir dabar yra labai pasipiktinę Lietuvai – įspėjimas dėl keliautojų teisių apsaugos Susisiekimo ministerija užsakomaisiais skrydžiais į Lietuvą jau sugrąžino 2526 piliečius Tyrimas: ką Lietuvos žmonės vadina idealiomis atostogomis