Sakyti, kad gaivioji frapė lėtina darbą būtų logikos klaida non sequitur. Tačiau, kad ir kaip su bendrakeleive tikėjomės sulaužyti stereotipus apie Graikiją per pirmąją kiekvienos iš mūsų kelionę po šią Viduržemio jūros valstybę, du stereotipiniai elementai lydėjo mus visur – frapė ir beribis darbuotojų atsipalaidavimas. Pasienyje taip pat.

Savo kelionę į Graikiją pradėjome nuo Koso salos, į kurią skraido Ryanair. Kadangi mano sena svajonė buvo aplankyti Atėnus, skrydį iš Graikijos nusipirkome iš ten, bet entuziazmą šiek tiek atmušė keltų tarp salų ir į Atėnus kainos. Sužinojome, kad pigiau būtų tarp Koso ir Atėnų keliauti per… Turkiją. Todėl išėjo taip, kad į Graikiją atvykti ir iš jos išvykti teko po du kartus.

Naktį Koso saloje šviečiantys Turkijos krantai atrodo ranka pasiekiami. Nesunku nuspėti, kad iš Turkijos pusės ne mažiau viliojančios atrodo Graikijos salos, tapusios vartais į Europos Sąjungą tūkstančiams pernai Europą pasiekusių pabėgėlių. Keliautojų tinklalapyje Trip Advisor turistai klausia: ar Kose saugu, kai ten yra pabėgėlių? Kiti tikina: nesijaudinkite, saugu, o pabėgėlių greičiausiai nė nepamatysite. Pernai jiems buvo aktualus tik Koso uostas, kur jie laukė galimybės keliauti toliau. Sausį CNN fotoreportažas parodė, kad saloje turistai ir migrantai neblogai sutilpo. Kose ne vienas apleistas viešbutis – bent vienas iš jų tapo laikinomis prieglaudomis. Be Koso, daug prieglobsčio prašytojų keliavo per Chioso, Lesbo ir Leroso salas. Kaip rašė The Guardian, tai, kad turistai apsiprato ir nebekreipė dėmesio į pabėgėlius, rodo, kad gyvenimas tęsiasi, ir jokia turizmo apokalipsė neatėjo.

Koso gyventojai, su kuriais kalbėjomės, prisiminė tą laikotarpį, kai prieglobsčio prašytojai per jų salą traukė tolyn į Europą. „Prireiks kelerių metų, kol viskas grįš į savo vėžes,“ – sakė suvenyrų pardavėja. Tačiau niekas nesiskundė ir nekaltino pabėgėlių – veikiau turėjo priekaištų savivaldybei, kad jais nepasirūpino ir paliko suktis kaip išmano viešose, turistų matomose vietose.

Tačiau ateina laikas atsisveikinti su Kosu ir plaukti į kitapus jūros plytintį Bodrumą (apie pačią kelionę rašėme čia) – plaukiame praėjus porai dienų po sprogimų Stambulo Atatiurko oro uoste, todėl tikimės sustiprintos saugumo patikros, bet nieko ypatingo nepastebime. Patikrino mūsų pasus, bet ne kuprines – jas tik reikėjo palikti apatiniame kelto denyje. Akmenuotos salos fotografuojantiems turistams greitai pabosta, bet jie pašoka iš savo vietų, kai atsiveria Bodrumo, senovinio Halikarnaso, vaizdai. Priešais mus rikiavosi grakštūs laivai, krante spindėjo balti namukai, pasitiko fortas su milžiniška vėliava. Atvykus – greitas įprastas bagažo peršvietimas, pasų patikra ir štai mes Turkijoje. Daugybė turizmo agentūrų Kose siūlo į Bodrumą plaukti vienai dienai – akivaizdu, kad šie du miestai yra tapę praktiškai vienu turizmo paketu ir tarp jų judėti lengva. Netoli uosto stovi Herodoto, Mauzolo ir jo sutuoktinės Artemisijos skulptūros – Antika čia ryškesnė nei Kose, kur gražiausi griuvėsiai – bizantiški.

Ramadano pabaigą sutinkame jaunatviškajame Izmire, pažadintos būgnų ir kaip per Užgavėnes saldumynų prašinėjančių vaikų. Skirtingai nei Graikijoje, žmonės iš Vidurio Rytų čia iš karto pastebimi viešosiose erdvėse. Romantiškoje pakrantėje girdisi arabų kalba. Laikraščių pirmi puslapiai rašo, kad sirų skaičius Turkijoje artėja prie trijų milijonų. Tačiau čia turistai nerimauja ne dėl prieglobsčio prašytojų, o dėl padažnėjusių neramumų šalyje. Paslaugų sektoriaus darbuotojai liūdnai linksi – laukia prasti metai. Gegužę, lyginant su pernai, turizmas smuko trečdaliu. Autobusu pasiekiame Çeşme uostą – iš čia grįšime į Graikiją, šįkart į Chioso salą. Kaip ir Kose, agentūros kioskelyje biometrinių pasų skenuoklis smagiai paleidžia spausdintis mūsų bilietus. Uosto kavinė vadinasi „Ya Su“ – akivaizdžiai įkvėpta graikiško pasisveikinimo „yassou“. Ir šiame miestelyje jūra jungia, o ne skiria kaimynus.

Iš laivo matyti Chioso kalnai. „Plėšia“ pop muzika ir vaizduoklis rodo klipus. Atvykus į salą, užrašai – turkiški, panašu, kad užrašyta vizos kaina. Angliškai informacijos nėra, kaip ir atskirų eilių ES ir ne ES piliečiams. Susigrūdame į mažą kambariuką ir laukiame, kol ateis darbuotojai.

Niekas nepaaiškina, kiek reikės laukti ir ko. Netrukus pradeda po penkis leisti į pasų kontrolę, perskirdami prancūzo ir turkės šeimą. Perėjus patikrą, darbuotoja mostelėjo į vieninteles atidarytas duris, bet išėjusios vėl atsidūrėme prie kelto. Turistai klaidžioja, šalia ramiai vaikšto uosto darbuotojas su vienkartiniu frapės puodeliu. Paklausiame jo, ką toliau daryti, patikinome, kad jau buvome pasų kontrolėje. Jis mus prasivedė iš naujo per kambarėlį ir kontrolės punktą netikrintas iš naujo. Kiti žmonės kažkur klaidžiojo.

Mums paaiškino, kad kažkas pamiršo atidaryti išėjimą, nes atplaukia daug žmonių. Kelte mūsų buvo gal apie 20. Nesusipratimai sukeltų daugiau sunkumų, jei srautai būtų išties dideli.

Teisingas duris atidariusi darbuotoja su mumis atsisveikino turkiškai. Tampa akivaizdu, kad Chiosas yra viduriniosios klasės turkų pamėgta poilsio ir apsipirkimo vieta. Atokiau nuo parduotuvių kvartalų vėliau pamatysime prieglobsčio prašytojus, kurie glaudžiasi palapinėse su JT Pabėgėlių agentūros logotipu.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Per karantiną lėktuvų keleivių sumažėjo 97 proc. Turtingi amerikiečiai su draugais skrido į Sardiniją, bet galiausiai atsirado Birmingame ir dabar yra labai pasipiktinę Lietuvai – įspėjimas dėl keliautojų teisių apsaugos Susisiekimo ministerija užsakomaisiais skrydžiais į Lietuvą jau sugrąžino 2526 piliečius Tyrimas: ką Lietuvos žmonės vadina idealiomis atostogomis

„Chaosas Chiose!“ – jaučiamės gudriai pajuokavusios, kai iš uosto traukiame į miestą. Tačiau taip pat vadinasi ir tinklaraščio apie ES teisę įrašas. Krizės purtomai Graikijai trūksta lėšų ir kitokių išteklių stiprinti pakrantės apsaugai ir rūpintis teisiniame neapibrėžtume užstrigusiais prieglobsčio prašytojais. Kaip tik todėl ES ir įvedė pabėgėlių perkėlimo kvotas, o pasieniečiai iš Lietuvos ir kitų valstybių ES lėšomis vyksta į Graikiją padėti patruliuoti. Tačiau saloje po patikros nenoromis kyla įvairios mintys. Ar galėtų kas nors netikrintas išeiti iš uosto, patikinęs, kad jau buvo kambarėlyje? Ar po patikros susimaišę tikrinti ir netikrinti keleiviai galėtų vieni kitiems ką nors perduoti?

Ir vis dėlto tiek keliautojų puslapiai, tiek žiniasklaida pažymi, kad Graikijos pakrantėse incidentų, skirtingai nei saugumo prasme uolesnėje Turkijoje, praktiškai nenutinka. Sumažėjus turizmo srautams ir uždarius Balkanų maršrutą, kuriuo keliavo pabėgėliai, salų uostuose ramu ir užtenka laiko frapės puodeliui.

Šaltinis - euroblogas.lt