Lenta.ru žurnalistė Viktorija Kuzmenko pateikia pagrindines ekonomisto, ūkinės partnerystės „Naujoji ekonominė plėtra“ prezidento Michailo Dmitrijevo paskaitos apie socialinius ekonominius procesus ir nuotaikas Rusijoje tezes.

Masinės sąmonės evoliucija

Per pastaruosius 15 metų Rusijoje vyko labai sparti visuomeninės sąmonės transformacija – nuo išgyvenimo nuostatos iki pažangių vartojimo modelių. Paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje – praeito dešimtmečio pradžioje pagrindiniai Rusijos gyventojų prioritetai buvo gyvenimo lygio gerėjimas ir efektyvaus valstybinio valdymo mechanizmo šalyje sukūrimas.

Kultūros, sveikatos apsaugos ir švietimo klausimai nueidavo į antrą planą.

Praeitame dešimtmetyje Rusija pagal vartojimo rodiklius pavijo daugelį išsivysčiusių valstybių, o vidurinė klasė sudarė 30 procentų visų dirbančiųjų. 2005–2010 metais pagal prisotinimo brangiomis ilgalaikio vartojimo prekėmis lygį skurdžiai gyvenantys namų ūkiai pradėjo greitai artėti prie vidurinės klasės: beveik kiekvienuose namuose atsirado kompiuteris, geras šaldytuvas, o daugumoje šeimų – ir automobilis.

Vertybių perkainojimas

2012 m. Rusijos gyventojų sąmonėje įvyko pirmas vertybių perkainojimas. Staiga beveik visų gyventojų, taip pat ir periferijoje, prioritetai pasikeitė – buvo pereita nuo kasdienio vartojimo prie investicijų į būstą ir žmogiškąjį kapitalą (sveikatos apsaugą ir švietimą). Tačiau šis procesas buvo nelabai tvarus – jau 2013 m. provincijoje liaudis vėl sprendė išgyvenimo problemas.

Tas pats vertybių kaitos procesas staiga persimetė ir į politinę areną. Pokyčių pikas buvo 2013 m. pabaigoje, kai Levada centro apklausos parodė, kad prioritetu Rusijos piliečiams tapo ne valstybinės valdžios stiprinimas, o reikalavimas, kad visuomenė ją galėtų kontroliuoti. Laisvės vertė ir demokratijos poreikis net periferijos gyventojams pirmą kartą tapo svarbesni už valdžios vertikalę.

Tada mes pirmą kartą susimąstėme, kiek nestabili bus masinė sąmonė Rusijoje pereinamuoju laikotarpiu: modernizacija vyks su dideliais šuoliais atgal ir staigiais perkryčiais. Rusijos visuomenė įžengė į labai nestabilų laikotarpį.

Protesto evoliucija

Amerikos politologijos profesoriaus Graeme‘o Robertsono darbuose teigiama, kad Rusijoje plėtojosi du iš principo skirtingi protesto tipai. Pirmasis – protestai, būdingi 1997–2000 metams.

Jie paprastai vyksta demokratinėse valstybėse su neaukštu arba vidutiniu pajamų lygiu. Geografiškai protesto nuotaikų židiniu šiuo atveju tampa periferija, o pagrindine protesto forma – streikai, kelių užtvėrimas, badavimas ir kitos akcijos. Jos neišsiskiria aiškia protestuotojų reikalavimų artikuliacija ir atneša daugiau žalos patiems manifestantams, o ne tiems, prieš kuriuos nukreipti jų veiksmai. Be to, nepatenkintų masių reikalavimai fokusavosi pirmiausia į išgyvenimo prioritetus: pajamos, užimtumas, kainų ir komunalinių tarifų augimas.

Antroji – 2007–2011 metų – protestų banga jau turėjo bruožų, būdingų išsivysčiusioms demokratijoms. Šio laikotarpio apoteoze tapo politinės akcijos Maskvoje ir kituose dideliuose miestuose 2011–2012 metais. Kaip pagrindines šio protesto judėjimų etapo ypatybes galima išskirti jų koncentraciją sostinėje ir milijoniniuose miestuose. Protesto išreiškimo forma tapo demonstracijos ir akcijos su gerai artikuliuotais reikalavimais, reti streikai, badavimai ar transporto magistralių užtvėrimai. Reikalavimai staiga pasikeitė: nuo ekonominių klausimų buvo pereita prie pilietinių teisių, politinių laisvių, ekologijos ir kitos pilietinės darbotvarkės, būdingos moderniai sąmonei. Vadovaujantis Robertsono logika, tokio pobūdžio protestai pirmiausia būdingi išsivysčiusioms demokratijoms.

Tačiau mūsų tyrimai rodo, kad Robertsono analizėje buvo viena klaida, kuri patvirtina, jog Rusijos modernizacijos procesas nėra tiesinis. Robertsonas savo darbuose neatsižvelgė į 2010 m. VRM duomenis. Tai buvo beprecedenčio protestų skaičiaus augimo tarpsnis, ir 96 proc. jų vyko provincijoje. Trečdalis visų 2009–2012 metų protestų kilo 2010 m. gegužę. Tai buvo atskiros, labiau tradicinio tipo akcijos, tokios kaip paskutiniame XX a. dešimtmetyje, ir tai tapo savotišku protestinio judėjimo šuoliu atgal. Tačiau šis atšokimas labai gerai paaiškina tai, kas dabar vyksta Rusijoje.

Protestinis mūsų dienų aktyvumas

Politinių protestų skaičius šalyje šiuo metu yra sumažėjęs beveik iki nulio. Kitaip tariant, tos akcijos, kurios atspindėdavo sąmonės Maskvoje modernumą 2011–2012 metais, dabar visuomenėje vertinamos negatyviai. Yra Visuomenės nuomonės apklausos fondo 2014 m. spalio mėnesio duomenys ir mūsų kokybiniai tyrimai.

Žmonės pakeitė savo nuomonę apie tai, kas vyko Bolotnaja aikštėje ir Akademiko Sacharovo prospekte – į tai pradėta žiūrėti kaip į galimos šalies dezintegracijos arba žlugimo katalizatorių.

Visuomenėje atsirado įsitikinimas, kad jeigu tokie įvykiai pasikartos šiandien, valdžia bus pasirengusi atsakyti į juos maksimaliai griežtai, ir respondentai remia tokią politiką protestuotojų atžvilgiu. Manytina, kad tokiai visuomenės nuomonei turėjo įtakos įvykiai Maidane ir masinė propaganda.

Kartu mažiau išsivysčiusioms tradicinėms visuomenėms būdingos ekonominės akcijos vėl tapo aktualios. Dabar, kai mažėja pajamos, yra didelė tikimybė, kad praeito amžiaus paskutiniam dešimtmečiui ir XXI a. pradžiai būdingi ekonominiai protestai vėl gali realizuotis Rusijoje.

Alternatyvos lyderiui nebuvimas

Kitas įrodymas, kad šiandien politiniai protestai neįmanomi – Putino reitingai, kurie šiuo metu yra pasiekę istorinį maksimumą. Ankstesnis jų pikas buvo 2008 m. rugpjūtį, karo su Gruzija fone, o toliau šie rodikliai dėl ekonominės krizės pradėjo kristi. Tačiau dabar ekonominė situacija įtakos reitingams neturi. Kaip rodo Pasaulio vertybių apžvalgos asociacijos duomenys, didžiausią eilinių žmonių paramą turi nelaisvų, o mažiausią – iš dalies laisvų šalių režimai.

Putino reitingai dabar atspindi visuomenės pojūtį, kad alternatyvos lyderiui nėra – t. y., be Putino, nieko nėra. Ir tas „nieko nėra“ Rusijos gyventojus labai gąsdina, todėl didėja valdžios stiprybės resursas.

Kita vertus, taupomojo banko „Sberbank“ Makroekonominės analizės centro duomenimis, teigiami ekonominių gyventojų nuotaikų įvertinimai, palyginti su ankstesnėmis krizėmis, nukrito iki istorinio minimumo. Ir tai liečia visų pajamų grupių atstovus.

Dabar žmonės staiga prarado susidomėjimą opozicinėmis partijomis bei jų lyderiais, ir tai labai skiriasi nuo 2012 m. situacijos. Tada politiniai protestai buvo susiję ne su tuo, kad šalyje nebuvo opozicijos, už kurią būtų galima balsuoti: kai kurie protestuotojai manė, kad į jų valią nebuvo atsižvelgta skaičiuojant balsus, t. y. kad rinkimų rezultatai buvo sufalsifikuoti.

Naujoje situacijoje, kai iki Dūmos rinkimų lieka dveji metai, atsirado partijų, kurios galėtų dalyvauti rinkimuose, pasiūlos deficitas. Kaip į tai reaguos gyventojai, suprasti kol kas sunku.

Tačiau tai gali baigtis kitų politinio elgesio modelių – skirtingų nei tie, kurie buvo 2011 m. – atsiradimu.

Metų simbolis – devalvacija

Pagrindinis negatyvus ekonominis 2015 m. parametras – devalvacija. 2009 m. pradžioje ji siekė 20 proc., bet rublis grįžo iki nominalių rodiklių jau tų pačių metų rugsėjį. T. y. devalvacijos kaip tokios ir nebuvo, kaip nebuvo ir pajamų mažėjimo, priešingai – jos augo. Naujos krizės sąlygomis dėl devalvacijos įvyks galutinio vartojimo sumažėjimas ir jį lydintis infliacijos šuolis, kuris bus didesnis nei 2009 metais.

Šie veiksniai jau suvaidino savo vaidmenį masinės sąmonės kaitos procese. 2014 m. pradžioje atliktų sociologinių testų rezultatai parodė, kad gynybinio patriotizmo faktorius – požiūris į prezidentą kaip į žmogų, kuris gina savo šalį nuo išorės grėsmių, – sulaukė didžiausios aktyvios visuomeninės paramos. Levada centro rugsėjo mėnesio tyrimai atskleidė, kad didelei daliai gyventojų (ginkluoto konflikto rytų Ukrainoje įkarštyje) didžiausi Rusijos valdžios laimėjimai – užsienio politika ir santykiai su NVS šalimis. Vertindami Putino veiklą, kaip jo pagrindinį nuopelną respondentai nurodė 2014 m. kovo įvykius (Krymo prijungimas). Žmonės žiūri į užsienio politiką kaip į savirealizacijos ir savęs įtvirtinimo būdą, kuris tam tikra prasme pakeitė tiek tradicinius, tiek modernizavimo poreikius.

Rublio devalvacija tapo tokiu pat svarbiu simboliniu įvykiu kaip ir Krymo prijungimas – tik su negatyviu įvertinimu. 2014 m. pradžioje užsienio politika buvo Rusijos gyventojams pozityvių emocijų faktoriumi, tam tikra savirealizacijos išraiška, o tų pačių metų pabaigoje ji virto grėsmės faktoriumi ir buvo interpretuojama remiantis tradicinėmis gynybinėmis vertybėmis.

Pirmiausia tai pasireiškė požiūriu į priešą, kuriuo kaip visada tapo Amerika. Ankstesnis antiamerikietiškų nuotaikų pikas buvo per karą su Gruzija 2008 m. – 36 procentai. O dabar dalis tų, kurie vertina JAV neigiamai arba priešiškai, per metus padidėjo nuo 20 iki 82 procentų – t. y. beveik visi šalies gyventojai.

Kartu, remiantis gruodžio apklausomis, pagrindinė visuomenės viltis – „kad tik nebūtų karo“. Tai visai tradicinis požiūris, kuris buvo būdingas Rusijos visuomenei 2000-ųjų pradžioje. Tai yra viskas grįžo į savo vietas.

Du scenarijai artimiausiems metams

Yra du galimi įvykių raidos scenarijai. Pirmas – optimistinis – gali realizuotis, jei ekonominė situacija šalyje stabilizuosis per metus ar dvejus. Tokiu atveju ekonominio išgyvenimo akcentas gyventojams praras aktualumą, ypač jeigu konfliktas Ukrainoje tuo metu jau bus išspręstas, ir žmonės galės nesijaudinti dėl karinių grėsmių. Rusijos piliečiai palengva grįš prie 2012 m. raidos tipo, kai prioritetais buvo sveikatos apsauga, švietimas ir asmeninė sėkmė.

Kitas visuomeninių nuotaikų evoliucijos scenarijus ne toks rožinis, tačiau šiandien jis atrodo labiau tikėtinas. Jis atsižvelgia į tai, kad situacija Ukrainoje toliau aštrės, dėl to Vakarai sugriežtins savo sankcijas Rusijos atžvilgiu, o tai reiškia, kad ekonominė padėtis šalyje blogės.

Esant tokioms aplinkybėms visuomenė bus orientuota pirmiausia į izoliaciją nuo išorinio pasaulio, o valstybinė politika prisidės prie tarptautinės įtampos išsaugojimo.

Galų gale

Tai greičiausiai baigsis Irano ar Venesuelos situacija, kai ekonominio augimo tempai yra beveik nuliniai ar neigiami. Vartojimas bus žemas ir stimuliuos tas tradicines išgyvenimo nuostatas, kurios dominavo Rusijoje praeito amžiaus pabaigos ir XXI a. pradžios krizių kontekste.

Tokio pobūdžio uždaras eskalavimo ratas gali tęstis gana ilgai. Jeigu pasiremtume to paties Irano ir Venesuelos pavyzdžiais, jis gali tęstis dešimtmečius. Tai blogiausias variantas, bet, kaip rodo paskutiniai visuomenės nuomonės tyrimai, tam tikrų jo užuomazgų mes jau matome.

Šaltinis - geopolitika.lt