Keista, vis dėlto būtybė – žmogus. Tik žmonės jaučia poreikį naudoti savo gyvenime begalę dalykų, kurių nenaudoja jokie kiti planetos gyvi sutvėrimai. Pavyzdžiui, naftą. Šis degus skystis, angliavandenių mišinys, turintis raudonai rudą, kartais beveik juodą spalvą, nereikalingas niekam, išskyrus žmogų. O žmogus dėl jo pasiruošęs pradėti karus, rengti perversmus ir revoliucijas, žudyti į save panašius.

Kam žmogui nafta? Iš jos galima pasigaminti viską, ką tik nori. Tai teisinga, tačiau žmogaus prisirišimo prie skystų angliavandenių esmė slypi ne tame. Nafta šiuolaikiniame pasaulyje – tai valdžia. O valdžia – tai pinigai. Dar vienas žmonių civilizacijos fenomenas. Nė vienai gyvai būtybei planetoje pinigai nereikalingi, jie absoliučiai nedomina nei skruzdėlės, nei tigro, juk pinigai nevalgomi. Jais negalima prisidengti nuo blogo oro, apsiginti nuo plėšrūno. Atitrūko nuo žmonių civilizacijos, pinigai tampa juokingu ir niekam nereikalingu išradimu.

Tačiau būtent aplink naftą, pinigus ir valdžią sukasi visa šiuolaikinė politika.

Koks šiandien svarbiausias Rusijos vyriausybės uždavinys? Tokių uždavinių, aišku, daugybė.

Tačiau kuris iš jų svarbiausias? Pakelti pensijas senukams ir algas biudžetininkams?

Perginkluoti armiją naujausiais ginklais? Padaryti rublį realiai konvertuojama pasauline valiuta?

Pats svarbiausias vyriausybės uždavinys – iš visų jėgų stengtis palaikyti aukštą naftos kainą.

Aš čia nė lašo neperdedu ir nesupaprastinu. Bet kokią mintį labai lengva privesti iki absurdo ir išversti išvirkščiai. Tačiau būtent aukštos naftos kainos išsaugojimas gali ir turi padėti Rusijai išeiti į priešakines pozicijas pasaulio politikoje ir ekonomikoje. Bus aukšta naftos ir dujų kaina – bus pinigų biudžete, tada galima ir pensijas didinti, ir armiją ginkluoti. Juk ir pramonės bei mokslo vystymas kainuoja kolosalius pinigus. Kad sumažintume savo priklausomybę nuo naftos, kad nusipirktume ir susikurtume technologijas, kad galėtume mokėti normalius atlyginimus mokslininkams – visam tai reikia pinigų. Paradoksas gaunasi: jei nori mažiau priklausyti nuo naftos eksporto, turi eksportuoti jos kuo daugiau ir kuo brangiau.

Tiktai kaip tą kainą palaikyti? Tai neįmanoma, pasakysite jūs, juk naftos kaina nustatoma biržoje, ją lemia rinka, vadinasi, garantuoti, kad ji bus aukšta, neįmanoma.

Tai ir yra pati didžiausia šiais laikais daroma klaida. Tai – melagingi pamatai, ant kurių bet koks suręstas pastatas sugrius. Kad teisingai suprastum pasaulinę politiką ir mūsų vaidmenį joje, kad teisingai suformuluotum visas iš to sekančias išvadas, būtina išsiaiškinti, kaipgi iš tikrųjų nustatomos naftos kainos.

Įsivaizduokite, kad ilgai ir atkakliai ieškojote darbo ir štai, pagaliau, suradote. Viskas jus patenkina: patogi vieta, prestižinės pareigos, puikios karjeros perspektyvos, simpatiškas kolektyvas. Kol kas tik viena neaišku: kiek jums mokės algos. Tai, žinoma, nėra gerai – apsiimti dirbti, nežinant, kiek tau mokės, tačiau tai – ištaisomas dalykas. Klausimą „koks mano atlyginimas“ užduosite buhalterijoje, kai pasirašysite darbo sutartį. O vietoj atsakymo išgirsite labai keistų dalykų.

-Nežinau. – atsakys buhalteris. – Supratimo neturiu, kiek jūs gausite.

Keista girdėti tokį dalyką. Nežinai pats, tai pažiūrėk į etatų sąrašą, pasiklauskite pas finansų direktorių.

-Beviltiška klausinėti. – atsakys buhalteris, žvelgdamas į jus protingomis akimis. – Niekas jums į šį klausimą neatsakys. Nes viskas priklauso nuo makroekonominių faktorių ir rinkos konjunktūros.

-Tai bent apytikslę sumą pasakykit. – supykstate jūs. – Koks minimumas, kokios gali būti premijos.

-Koks jūs nesupratingas. – praranda kantrybę ir buhalteris. – Juk sakau, kad viskas priklauso nuo konjunktūros. Ir todėl nėra nei minimumo, nei maksimumo. Kiekvieną mėnesį viskas unikalu ir individualu.

Kaip galima darbintis, net apytiksliai nežinant, kiek gausi? Negalima. Dėl to prašote buhalterio bent jau kokį nors pavyzdį pateikti, skaičių pasakyti. Ir tuo pačiu paaiškinti, nuo kokios čia konjunktūros gali priklausyti jūsų alga. Kas ir kaip lems jos dydį. Į ką atsižvelgs: į discipliną, darbo rezultatus, planų įvykdymą ar į išvaizdą?

-Koks jūs juokingas. – atsakys buhalteris. – Niekas nežiūrės nei į planus, nei į darbo discipliną.

Išvis niekas į nieką nežiūrės. Svarbiausia – kokia bus mūsų šefo nuotaika, kai ateis laikas nustatyti jūsų algos dydį. Jei vakar gerai pavalgė, jei šeimoje viskas gerai, mašina užsivedė, tai bus patenkintas ir užmokės jums 30 000. jei ryte išgirs prastų naujienų, apie kokią nors katastrofą, teroro aktą, jei su žmona susipyks – gausite 5000.

Ar eisite dirbti darbo, kuriame vienintelis jūsų algos matas – tai direktoriaus ir jo pavaduotojų nuotaika? Manau, neisite. Nes suprantate absurdiškumą situacijos, kai jūsų pajamos priklauso ne nuo jūsų ir ne nuo jūsų veiklos, bet nuo kaimyninio restorano virėjų, TV žinių vedėjų ir direktoriaus meilužės. Tačiau kažkodėl, suvokdami tokios situacijos keistumą įprastame gyvenime, mes labai noriai priimame tuos pačius absurdus, kai kalba eina jau apie pasaulinę ekonomiką. Kas lemia naftos kainą? Paklauskite bet ko ir gausite atsakymą, kad ji susiklosto biržoje, kaip paklausos ir pasiūlos santykio rezultatas. Nukrito paklausa – sumažėjo ir kaina, išaugo – pakilo. Kas lemia kainą? Niekas – atsakys jums, ji pati savaime susiformuoja.

Tai nėra visiškai tikslu. Tikriau sakant – taip apskritai nebūna. Kur jūs savo gyvenime matėte kainą, kuri, kaip mus mokė liberalieji ekonomistai, savaime susiklostytų? Parduotuvėse kainoraščius tvirtina direktoriai, autobuse – parko savininkas arba savivaldybė. Tarifus elektrai – elektrinių savininkai, o automobilio, surinkto Japonijoje ir parduodamo pas mus kainą patvirtino netgi ne dileris, bet automobilių kompanijos atstovas. Niekur nerasite tos išreklamuotos laisvos kainos. Net turguje jos nėra. Atvažiuosi į turgų – brangu jame viskas. Jau nebe sezonas, bet vis tiek brangu. Kodėl? Kainai neleidžia kristi ją nustatę perpirkėjai.

O naftos kaina susidaro savaime? Nejaugi svarbiausio pasaulyje resurso, ant kurio laikosi faktiškai visa planetos gamyba, visas transportas, visa energetika, nustatoma iš lubų? Jūs tuo tikite?

Galime įsivaizduoti situaciją, kai galingiausios supervalstybės palieka savieigai kainodaros procesą, nuo kurio 100% priklauso jų egzistavimas? Net tingiausi tėvai tikrina vaikų namų darbus, kadangi žino – reikalinga kontrolė. Vaikams labiau patinka žaisti, štai ir tenka priversti juos mokytis. Tai nėra gerai, bet be tokio metodo nieko nesigaus. Taip jau sutvertas žmogus.

O su nafta dar įdomiau. Mus nuoširdžiai mėgina įtikinti, kad jos kaina nustatoma biržoje. Ir kad prekybos rezultatus sunku nuspėti. Susprogo tanklaivis, prasidėjo karas, nukrito lėktuvas – kaina pašoko. Pasirašyta taikos sutartis, padidėjo bedarbių, koks nors bankas paskelbė prastas prognozes – kaina nusirito žemyn. Tačiau ji juk ne automatiškai šokinėja aukštyn žemyn. Jai nustatyti egzistuoja brokeriai, kurie toje biržoje perka ir parduoda juodąjį auksą. Tai jie skaito laikraščius, žiūri bankų ataskaitas ir paskutines naujienas, tai jie domisi prognozėmis, ir jau tada biržoje, jų pastangomis kaina šokinėja aukštyn žemyn. O dar tie brokeriai valgo, miega su žmonomis, kivirčijasi su draugėmis, netenka tėvų. Kasdieniniame gyvenime jie gauna negatyvią arba pozityvią informaciją ne tik iš laikraščių, bet ir iš paties gyvenimo. Vadinasi, šiandien gali žvelgti į pasaulį niūriau negu vakar dėl išimtinai asmeninių priežasčių. O rytoj jie taps optimistais vėlgi dėl kažkokių asmeninių giluminių motyvų. Gaunasi paradoksali situacija: visa Žemės planeta laiko normaliu dalyku, kad jos gerovė ir klestėjimas arba šių dalykų nebuvimas priklauso nuo 200-300 brokerių savijautos ir asmeninio gyvenimo!

Paradoksas liaujasi būti paradoksu, kai susigaudai, kad bazinės naftos kainos niekas niekad savieigai nepalieka. Tai tas pats, kas įvesti branduolinėms raketoms kovinę parengtį ne kiekvieną dieną, o kartą per savaitę ar mėnesį. Kam tas kasdieninis budrumas? Mes gi XXI amžiuje gyvename, kas ryšis pradėti karą su branduoline valstybe? Galima dar daugybę tokių kvailysčių prikalbėti, tačiau faktas lieka faktu – visų šalių armijos yra pastovioje kovinėje parengtyje. Na gerai, įvairaus plauko liberalai visą laiką Rusiją paranoja kaltina, atseit, visur įžvelgiame grėsmę… Tai NATO slenka link mūsų sienų, kad nuo Talibano apsigintų. Tai raketas Lenkijoje dislokuoja – nuo Irano gintis. Tačiau kam reikia Amerikai pačios didžiausios pasaulyje armijos – apie tai niekas nekalba. Su tarptautiniu terorizmu kovoti? Tai šiems tikslams reikia specialių pajėgų, CŽV, FTB. O kam Amerikai parengtyje stovinčios branduolinės raketos? Kas puls Ameriką? Kaimynai? Meksika? Kanada? Gal Rusija? Kas gali smogti Amerikai tokį smūgį, potencialų agresorių reikėtų bauginti atominių vėzdu?

Niekas. Tačiau Amerikos armijos kovinė parengtis nemažėja. Nes nuo to priklauso valstybės likimas. Šiandien gal ir niekas negali užpulti, o rytoj gal ir galės. O jei negalės, tai bent bandys tai padaryti. Štai tam, kad net nemėgintų, budi atominės raketos visose branduolinėse šalyse.

Lygiai taip pat ir naftos kainos niekas nepaliks savieigai. Ją konstruos galingiausieji, atsižvelgdami į savo interesus, savo poreikius, skriausdami silpnuosius. Kas šiandien galingiausias pasaulyje? Amerika, Vakarai. Štai šitos šalys ir manipuliuoja naftos kainomis savo interesų labui.

Tačiau bet koks žaidimas turi savo taisykles. Kadangi visus žmones įtikino, kad naftos kaina yra neprognozuojama, tai tam, kad pakeltum ją iki reikalingo tau lygio reikia panaudoti išorinius poveikio tų pačių brokerių psichikai metodus, juk būtent jie formuoja juodojo aukso kainą.

Negalima paprasčiausiai ateiti į biržą ir pasakyti: kaina bus tokia ir tokia. Veikti tenka subtiliau.

Kad sumažintum kainą, reikia sukurti neigiamos informacijos srautą, kad pakeltum – pozityvios.

Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Kaip atrodo klasikiniai pranešimai iš naftos biržos? „Mazuto atsargos Amerikoje sumažėjo tiek ir tiek barelių, dėl to šiandien naftos kaina padidėjo tiek ir tiek dolerių“.

Pabandykim pamąstyti, koks ryšys sieja šiuos du įvykius? Kodėl nafta, o paskui ją ir benzinas Maskvoje turi pabrangti, jei tolimame Konektikute padidėjo atsargos? Kad suvokime tokių konstrukcijų keistumą, truputį pakeiskime biržos naujienas: „Marse aptikti naftos telkiniai, naftos kaina krito“. Juokinga? O iš esmės – tas pats kliedesys, kuris pateikiamas kaip aukštasis ekonominio mokslo pilotažas. Analitikai, žinoma, jums viską gražiai paaiškins. Tačiau nepamirškite, kad jie už tai ir gauna savo algas, kad pripūstų jums miglos į akis.

O kas skaičiuoja tas Amerikos atsargas? Ar esame tikri, kad skaičiuotojai nesuklydo? Kodėl šitie paslaptingi „skaitliukai“ skaičiuoja kurą ir mazutą tik Amerikoje, o ne Vokietijoje, Kinijoje ar Rusijoje? Todėl, kad naftos produktus skaičiuoja JAV energetikos ministerija (DOE). Argi ministerija gali būti laikoma nepriklausoma struktūra? Ar galima būti tikram, kad ji sąžiningai suskaičiuos barelius amerikiečių sandėliuose, net jeigu JAV ekonomikai nuo to nepasidarys blogiau? Kas gali šiuos duomenis patikrinti, paneigti ar patvirtinti? Niekas, juk niekam daugiau neprieinama informacija apie visus šalies rezervuarus, išskyrus amerikiečių valdininkus.

Vadinasi, skaičiuoti jie gali kaip nori, tiksliau pasakius – „kaip reikia“. Vis tiek niekas nepatikrins.

O juk nuo jų apskaičiavimų neretai priklauso visa pasaulinė naftos konjunktūra. O dar yra nedarbo statistika, duomenys apie pramonę ir būstų statybą. Visa tai skaičiuoja valstybiniai ir pusiau valstybiniai VIENOS ŠALIES organai, tačiau nuo jų pateikiamų rezultatų priklauso VISŲ ŠALIŲ ekonomika.

Ir ta šalis tuo nesinaudoja?

Arba štai dar vieno akivaizdaus kliedesio, pateikiamo kaip objektyvus rinkos faktorius, pavyzdys.

„Kaip praneša Niujorko FRB, jo apskaičiuojamas verslo nuotaikų indeksas regioniniame gamybiniame sektoriuje Empire State Manufacturing Survey, sudarė balandžio mėnesį 0,63 punktus, staigiai pašokdamas, lyginant su kovo mėnesiu. Indeksas Empire State Manufacturing Survey apskaičiuojamas remiantis regiono gamybinių kompanijų menedžerių apklausomis.

Neigiama indekso reikšmė reiškia, kad kompanijų, kurios skundžiasi verslo sąlygomis, skaičius viršija kompanijų, kurios nurodo sąlygų gerėjimą, skaičių. Laikoma, kad teigiama indekso reikšmė reiškia gamybos aktyvėjimą regione, o neigiama – gamybos mažėjimą“ (iš spaudos).

Juokingiausia, kad tokie paistalai spausdinami su visiškai rimta veido išraiška. Žmonių smegenys tiek sujauktos, kad niekas nebenori gilintis ir paprasčiausiai patiki „specialistų“, kuriančių štai tokius „šedevrus“, žodžiais. Jūs iš tiesų tikite, kad naftos kaina ir visi kiti šiuolaikinės ekonomikos „griaučiai“ priklauso nuo to, ką pasakė kompanijų menedžeriai? Jūs įsitikinę, kad jų „pasisakymų“ neįmanoma susumuoti tokiu būdu, kokio tuo metu reikia ir nukreipti rinkos dinamiką sau reikalinga kryptimi?

O jeigu ponus menedžerius apklausime pirtelėje prie butelio? Jeigu mergaičių į tą pirtelę atvesime? Kaip manote, ar pakils tokiu atveju verslo nuotaikų indeksas regioniniame gamybiniame sektoriuje? Dar ir kaip pakils! O paskui jį į viršų šoktelės kompanijų akcijos, kas padidins jų kapitalizaciją rinkoje ir visos Amerikos ekonomikos, kurią sudaro tos kompanijos, augimą. Paskui Amerikos ekonomiką, kaip paskui pasaulinį garvežį, pajudės aukštyn ir visų Vakarų ekonomika. Paskui Vakarus ims kilti Azijos „tigrai“…

Va taip ir gaunasi, kad pasaulinė ekonomika verta poros dėžių geros degtinės ir tuzino prostitučių. Kuo daugiau skaitai biržos suvestinių, tuo labiau stebiesi. Neįmanoma suskaičiuoti įvairiausių indeksų ir faktorių. Skamba visa tai gražiai ir moksliškai, o kai pasigilini, paaiškėja, kad tai visiškas kliedesys. Pavyzdžiui, Amerikos gamybinio aktyvumo indeksas, kurį apskaičiuoja Institute for Supply Management, ISM. Tai labai svarbus indeksas. Bet kokia jo reikšmė, aukštesnė už 50 rodo regiono gamybos augimą, o žemiau 50- gamybos smukimą.

Kaip apskaičiuojamas šis svarbus ekonominis rodiklis? Kaip įprasta – duriant pirštą dangun.

Tiksliau, apklausiami 200 tiekimo vadybininkų, dirbančių gamybinio sektoriaus kompanijose.

Jei daugiau kaip pusė iš jų – optimistai, tai indeksas didesnis už 50. Jei pesimistai – atvirkščiai.

Atitinkamai auga arba smunka Amerikos ekonomika, o paskui ją ir pasaulinė.

Ekonomika – tai mokslas ar ne mokslas? Jei esama ekonomikos profesorių, išeina, kad mokslas. Tik labai jau keisti metodai jame taikomi, pernelyg pažangūs. Laikas jais apsiginkluoti ir mokslininkams iš kitų sričių. Tada astronomai nustatinės svarbiausius astronomijos mokslo momentus apklausdami po 200 didžiausių observatorijų darbuotojų. Kiek žvaigždžių mūsų Galaktikoje? Pasakė dauguma astronomų kažkokį skaičių, vadinasi, tiek ir yra. Žemė sukasi aplink Saulę ar atvirkščiai? Jeigu dauguma astronomų už tai, kad šviesulys sukasi aplink mūsų planetą – taip ir bus. O kokie horizontai atsiveria istorijos moksle! Apklausk 200 amerikiečių istorijos mokytojų ir sužinosi nuostabių dalykų: tai amerikiečiai patys vieni sudorojo Hitlerį, o atominę bombą ant Japonijos numetė rusai. Bet dabar tai bus jau ne šiaip mokytojų nuomonė, o faktorius, darantis įtaką pasaulinei politikai. Jeigu tokie apklausos rezultatai, vadinasi, taip viskas ir buvo. Juk būtent tokia VISŲ be išimties biržos indeksų logika. Jei šiandien indeksas išaugo, lyginant su vakar diena, vadinasi, ekonomika klesti. Jeigu sumažėjo – prasidėjo problemos. Ir niekas nesusimąsto, kad šimtai tūkstančių fabrikų kaip gamino savo savo produktus, taip ir toliau tebegamina, nepriklausomai nuo jokių „doudžonsų“ augimo ar kritimo.

Dar įdomesnė aukso kainos nustatymo sistema. Šūkaujantys ir rankomis mojuojantys brokeriai su geltonojo metalo vertės nustatymo mechanizmu turi tiek pat bendro, kiek prekeiviai kebabais iš artimiausio kiosko susiję su dolerio kurso dinamika. Mūsų įsitikinimai vėl tėra ne ką daugiau kaip pasakos, neturinčios nieko bendro su realybe. Auksas – pasaulio ekonominės sistemos stuburas. Aukso kaina – ne mažiau svarbus komponentas, kaip naftos kaina. Dar daugiau – šios kainos tiesiogiai viena su kita susijusios. Tai štai – jeigu dėl naftos šio pasaulio galingieji dar išlaiko šiokią tokią rinkos regimybę, tai su auksu netgi to nedaroma. Kasdieninė aukso rinkos kainos fiksacija yra vadinama Gold fixing ir vykdoma ji Londone du kartus per dieną. Britų sostinėje nustatyta aukso kaina laikoma „oficialia“ ir į ją orientuojasi visi aukso pardavėjai savo sandėriuose visame pasaulyje. Jokia kita kaina planetoje neegzistuoja. Trumpiau tariant, tai vienas svarbiausių ekonominių rodiklių.

Žinote, kaip jis nustatomas? Įsivaizduojate biržą ir šūkaujančius brokerius?

Ne, niekas nemojuoja rankomis, niekas nešūkauja.

Niekas netgi nesistengia nieko parduoti ar pirkti.

Dar daugiau – kad būtų nustatyta aukso kaina, nevykdomos jokios varžytinės.

Pasakysiu daugiau: niekas netgi neina į jokią biržą.

Pokalbis, nuo kurio rezultatų priklauso pasaulio ekonomikos likimas, nevyksta pietaujant ar vakarieniaujant niekas iš brokerių apskritai nemato savo kolegų.

Penki brokeriai, penkių bankų atstovai, tiesiog pasikalba tarpusavyje ir nustato aukso kainą telefonu.

Ir tokia „rinkos“ sistema egzistuoja nuo 1919 metų iki šios dienos, su nedidele pertrauka per II Pasaulinį karą. Ar kas nors keičiasi šioje keistoje procedūroje? Žinoma. Visai neseniai bankas NM Rothshild nustojo dalyvauti aukso fiksavimo procedūroje ir šiuo metu pasaulinę svarbiausio planetos metalo kainą telefonu nulemia viso labo 4 bankai.

Senovės Troja buvo sugriauta graikų, senovės Sparta sunaikinta priešų. Šiandien ir Troja, ir Sparta egzistuoja tik archeologų ir istorikų pasakojimuose. Juose seniai žuvusios civilizacijos atrodo gyvos ir realios. O kuo giliau pasineri į siurrealistinį, absoliučiai virtualų šiuolaikinės ekonomikos pasaulį, tuo labiau įsitikini, kad jokios rinkos ekonomikos šiandien nėra. Štai tokios, tikros, apie kokią vadovėliai rašo. Kur vien tik paklausa ir pasiūla. Kur sąžininga rinka pati viską reguliuoja.

Supermarketo lygmenyje rinka, žinoma, egzistuoja. Koks limonadas kiek kainuos sprendžia parduotuvės direktorius ir šeimininkas. Tačiau tai pats žemiausias šiuolaikinės ekonomikos lygmuo, tai jos triumas. O viršutiniuose deniuose, tarp ekonomikos kapitonų ir šturmanų jokios „rinkos“ nėra nė pėdsako. Yra tik griežčiausias planavimas, reikiamos kainos nustatymas. O kaipgi kitaip pavadinti „rinką“, kurioje 4 žmonės nusprendžia, kiek kainuoja svarbiausia viso pasaulio prekė?

Ligonis mirė, o mums apie tai nepranešė. Gydytojai-ekonomistai pasakoja smulkmenas apie ligos eigą, skelbia apie išrašomus vaistus. Tikra rinkos ekonomika gyvuoja tik tik biržos analitikų, brokerių ir kitokių politologų pasakojimuose. Čia kaip su senovės Troja: klausaisi archeologo – yra tasai miestas, stovi prieš akis tarsi gyvas, o kai grįžti į realybę, supranti, kad jo jau seniai nebėra. Taip ir su „rinka“: kol žiūri TV ar sklaidai laikraštį – štai jinai, rinkos ekonomika. Pradedi aiškintis ir gilintis – kliedesys kažkoks ir nieko daugiau…

Bet grįžkime prie naftos. Tikiuosi, abejonių dėl savaiminio kainos susidarymo, jau nebeliko. Tai kas gi paskiria juodojo aukso kainas?

Kad įsitikintume, kad visa šiuolaikinė politika sukasi apie naftą, pakanka paprasčiausiai žvilgtelėti į žemėlapį. O paskui prisiminti, kur mūsų planetoje susitelkė didžiausios juodojo aukso atsargos. Teisingas atsakymas Persų įlankos regionas. Čia, palyginus nedidelėje teritorijoje, esama daugiau kaip 50% pasaulinių naftos atsargų. Norite suprasti, kas yra pagrindinis naftos kainų reguliatorius pasaulyje? Tada atsakykite į klausimą: kur yra didžiausias skaičius amerikiečių karinių bazių? Teisingai, būtent ten, kur išsidėsčiusios naftos atsargos.

Jeigu pažvelgsime į Persų įlanką iš tolimo kosmoso, įspūdis bus vienareikšmiškas: savotiška „tvora“ ir JAV kariuomenės bazių juosia planetos svarbiausią naftos rajoną. Spręskite patys:

• Princas Sultanas (Saudo Arabija). Čia veikia JAV aerokosminių operacijų valdymo centras Artimiesiems Rytams. Bazė tokia slapta, kad jos dalis kosminėse nuotraukose nuspalvinta pilka spalva.

• Ali Al Salemas (Kuveitas). KOP bazė.

• Achmed al Džaberas (Kuveitas). KOP bazė.

• Manama (Bachreinas). Laivyno bazė, pagrindinė 5-ojo JAV laivyno stovėjimo vieta.

• Šeich Isa (Bachreinas). KOP bazė.

• Al Udeidas (Kataras). KOP bazė.

• Tumratas (Omanas). JAV jūrų aviacijos palaikymo bazė.

• Sib (Omanas). KOP bazė.

• Mazira (Omanas). KOP bazė.

• Al Dafra (Jungtiniai Arabų Emyratai). KOP bazė.

• Fudžara (Jungtiniai Arabų Emyratai). KOP bazė, viena iš 5 laivyno stovėjimo vietų.

• Insirlikas (Turkija). KOP bazė. Tai ne Artimieji Rytai, tačiau bazė veikia kaip tarpinis punktas Amerikos armijai Artimųjų Rytų regione.

O šalimais plūduriuoja galingas amerikiečių laivynas. Ką gi šitaip aktyviai saugo ir gina amerikiečiai šiame regione? Visur ir visada amerikiečiai gina tik savo nuosavus interesus. Netgi terminą tokį sukūrė – „Gyvybiškai svarbių interesų zona“. Ir driekiasi ji labai toli nuo valstybinės sienos. Šiandien svarbiausias amerikiečių interesas – nafta. Tiksliau, šio gyvybiškai svarbaus resurso kontrolė. Tam nebūtina įvesti kariuomenę į visas naftą išgaunančias šalis. Pakanka kontroliuoti 30-40% pasaulyje išgaunamos naftos ir tuomet šio resurso kainodarą galima bus nukreipti sau naudinga linkme.

Na, o norint suformuoti reikiamas nuotaikas naftos kainoms, kaip tik ir reikalingi tie patys brokeriai, su kurių pagalba sudaroma rinkos, vadinasi – savaiminio kainų reguliavimo regimybė. Įtakojimo schema nėra sudėtinga: į spaudą patenka žinios, kurios formuoja brokerių mąstymą – nukrito lėktuvas, paskendo tanklaivis. Vienas tanklaivis , aišku, nerimta. Tačiau jį susprogdino teroristai ir jie pažadėjo paskandinti dar 10. o kitą dieną paskelbiamos prognozės apie būsimą žiemą. Irgi Amerikoje. O jinai, toji amerikietiška žiema, žada būti labai šalta.

Brokeriai klausosi ir kelia kainas. Ne Amerikoje – visame pasaulyje. O iš tikrųjų kaina kyla ne dėl to, kad Amerikoje bus šalta žiema. Žiema ten gali būti kokia tik nori, vėliau tų prognozių niekas nė neprisimins. Ir ne dėl to kaina kyla, kad kažkieno pafinansuoti teroristai susprogdino tanklaivį, ir ne dėl to, kad neaiški organizacija suskaičiavo kažkokiu tikslu visas statines su mazutu Amerikoje. Kaina kyla dėl to, kad ji yra svarbiausias instrumentas, kovojant dėl viešpatavimo pasaulyje. Dėl to, kad šiuo momentu svarbiausiems lošėjams pasaulinėje šachmatų lentoje reikia, kad ji kiltų. Arba kristų. Kitaip jūs niekaip nepaaiškinsite šuolių nuo 9 iki 130$ už barelį per juokingą, žvelgiant istoriniu mastu, laikotarpį tarp 1985 ir 2008 metų. Užtat jei pažvelgsime, su kuo tuo metu kovojo Vakarų politikai, viskas stos į savo vietas. Suvokdami politinių intrigų esmę, jūs ne blogiau už TV analitikus galite prognozuoti naftos kainų augimą ar kritimą, nes būtent aplink naftą ir vardan naftos daroma visa šiuolaikinė politika.

Šaltinis - versijos.lt

____________________

Pagal N. Starikovo knygas