Anglų karalienė Elžbieta I nukirto galvą ne tik Marijai Stiuart, ji nubaudė mirtimi dar 89 000 savo pavaldinių. Skirtingai nei jos amžininkas Ivanas Rūstusis, kuris vadino ją „nepadoria mergše“, Elžbieta (kurios motina Ana Bolein, beje, irgi neteko galvos) neatgailavo už tai, ką padarė, nei viešai, nei vienuolyne, pinigų bažnyčiai, kad toji pasimelstų už žuvusius, irgi nesiuntinėjo.

Europos monarchai tokių įpročių apskritai neturėjo.

Būsite Londone – nusipirkite bilietą į apžvalginę ekskursiją po miesto centrą. Palei Haidparką jūs sužinosite, kad ten, kur dabar įsikūręs „oratorių kampelis“, būta bausmių vietos. Mirties bausmės buvo pagrindinė visuomeninė londoniečių pramoga ne vieną šimtmetį. Pagrindinės kartuvės – buvo gudri, besisukiojanti konstrukcija, ten ant įvairiame aukštyje išsidėsčiusių balkių kabojo 23 kilpos, taip kad kartuvės anglams turbūt priminė Kalėdų eglutę ar kažką panašaus. Turėjo jos ir neutralesnį pavadinimą – „Deriko mašina“, pagal labiausiai nusipelniusio vietinio budelio pavardę. Būta netgi patarlės: „patikimas kaip Deriko mašina“.

Ten, kur dabar įsikūrusi Padingtono stotis, stovėjo dar vienos žymios kartuvės, skirtingai nei pirmosios – be jokių išsidirbinėjimų: trys stulpai, trys skersiniai, po 8 kilpas ant kiekvieno iš jų, taip kad vienu metu galima buvo pakabinti 24 žmones – vienu daugiau, nei „pas Deriką“.

Londono istorikas Piteris Akroidas išvardino dar tuziną bausmių vietų, pridurdamas, kad neretai kartuvės stovėjo tiesiog bevardėse sankryžose. Ir dirbo jos be sustojimo. Žioplių miniose kartas nuo karto įvykdavo spūstys, kartą, XIX amžiuje, sumindė net 28 žmones.

ŽIAURUMAS KAIP STICHINĖ NELAIMĖ

Leidykla Ad Marginem 1999 metais išleido Mišelio Fuko darbą „Saugoti ir bausti“, kuriame pateikiama nemažai citatų iš bausmių bei viešų kankinimų instrukcijų – iki pat XIX amžiaus vidurio. Europos gudragalviai pasitelkė nemenką fantaziją, kad padarytų bausmes ne tik nepaprastai ilgas, bet ir pavertų jas reginiu. Vienas Fuko knygos skyrius vadinasi „Bausmės spindesys“. Skaitalas ne silpnų nervų žmonėms.

Žiaurumą gimdė nesiliaujantys Vakarų Europos šalių karai jau po Viduramžių, kurie buvo dar žiauresni. Trisdešimties metų karas XVII amžiuje nusinešė pusę Vokietijos gyventojų ir ar tai 60, ar tai 80 procentų pietinės jos dalies gyventojų gyvybes. Popiežius netgi laikinai leido daugpatystę, kad atsikurtų populiacija. Kromvelio surengtas Airijos sutramdymas kainavo jai penkis šeštadalius gyventojų. Nuo šio smūgio Airija jau niekad nebeatsigavo. Kalbant apie Rusiją, tai beveik 700 metų laikotarpyje tarp totorių ir Lenino šalis tokio kraujo nuleidimo nebuvo patyrusi ir su tokiais žiauriais papročiais nesusidūrė.

Labai gaila, tačiau teks pasakyti nemalonų dalyką: Vakarų civilizacijos istorija nekelia didelio optimizmo – tokia kruvina ir žvėriška buvo jos praktika. Ir ne tik tolimoje praeityje – XX amžiuje irgi. Kraujo nuleidimo ir žvėriškumo prasme XX amžius netgi pranoko ankstesnius. Ir nėra jokios garantijos, kad šita civilizacija nesigrįš prie sau įprastos praktikos. Ir tai nepalyginamai rimtesnis klausimas, nei gali pasirodyti mūsų Vakarus įsimylėję tautiečiai. Žinodami tai, ką mes žinome apie Vakarų civilizaciją (kurios dalimi buvo ir Hitleris), sunkiai galime susilaikyti nekonstatavę: jos mėgavimasis pačia savimi yra ganėtinai keistas.

Skamba netikėtai? Tada pacituosiu vieną iš žymių šio laikmečio istorikų, Oksfordo profesorių Normaną Devisą: „Visi sutinka, kad Vakarų nusikaltimai XX amžiuje pakirto moralinius pagrindus jų pretenzijoms, įskaitant ir jų praeities pretenzijas“.

Kaip paskaičiavo istorikas R. Skrynikovas, Ivano Rūsčiojo epochos žinovas, valdant šiam carui buvo nubausta mirtimi 3-4 tūkstančiai žmonių. Istorikas tvirtina, kad čia mes susiduriame su masiniu teroru, ypač nukreiptu prieš Novgorodo gyventojus, ir su juo sunku nesutikti, nors Ivanas Rūstusis – mažvaikis, lyginant su Liudviku XI, pramintu Voru, Ričardu III, Henriku VIII, Pilypu II, Jokūbu I Stiuartu, hercogu Alba, Čezare Bordžija, Katerina Mediči, Karlu Piktuoju (be numerio), Karlu V (Chuanos Beprotės sūnumi), Karlu IX (surengusiu Baltramiejaus naktį), Marija Kruvinąja, lordu protektoriumi Kromveliu ir daugybe kitų be galo simpatiškų europiečių.

Tačiau grįžkime prie pavyzdžių. Kryžiuočiai per Albigojų karus išskerdė daugiau kaip pusę Pietų Prancūzijos gyventojų. Prūsijos tramdytojas, didysis kryžiuočių ordino magistras Konradas Valenrodas, užpykęs ant Kuršo vyskupo, įsakė nukirsti dešines rankas visiems šios vyskupijos valstiečiams. Ir tai buvo padaryta. 1568 vasario 16 šventoji inkvizicija pasmerkė mirčiai VISUS Olandijos gyventojus kaip eretikus, o ispanų karalius Filipas II įsakė įvykdyti šį nuosprendį, iki galo to padaryti nepasisekė, tačiau karaliau armija padarė viską, ką galėjo. Vien Harleme buvo užmušta 20 000 žmonių, o iš viso Olandijoje – 100 000.

Tai, į ką šiandieninė politkorekcija žvelgia su siaubu, vos prieš 100 metų nieko pernelyg nejaudino. Dar vienas anglų istorijos klasikas Džonas Ričardas Grinas 1874 metais ramiai citavo Kromvelio ataskaitą apie nuveiktus darbus Airijoje: „Aš įsakiau savo kareiviams žudyti juos visus… Pačioje bažnyčioje buvo užmušta apie 1000 žmonių. Aš manau, kad visiems vienuoliams, išskyrus du, buvo sutraiškytos galvos“.

XIII amžiuje netoli Paryžiaus buvo pastatytos gigantiškos Monfokono kartuvės. Monkofonas buvo padalintas į kelias dalis vertikaliais stulpais ir horizontaliais balkiais ir galėjo „sutalpinti“ 50 pakaruoklių vienu metu. Įrengimo autoriaus de Marinji, karaliaus patarėjo manymu, daugybės kūnų ant Monfokono vaizdas turėjo atbaidyti kitus pavaldinius nuo nusikaltimų.

REVOLIUCINIAI GUDRAGALVIAI

1793 rugpjūčio 1 dieną revoliucinis Prancūzijos Konventas paskelbė dekretą, nurodantį „sunaikinti Vandėją“. 1794 metų pradžioje armija ėmėsi darbo. „Vandėja turi tapti nacionalinėmis kapinėmis“ – paskelbė narsus generolas Tiuro, vadovavęs baudėjų „pragaro kolonoms“. Susidorojimas tęsėsi 18 mėnesių. Sušaudymų ir giljotinų (iš Paryžiaus buvo atsigabentos netgi vaikiškos giljotinos) nepakako. Žmonių naikinimas, revoliucionierių nuomone, vyko per lėtai. Nusprendė skandinti. Nanto miestas, kaip rašo Normanas Devis, buvo prekybos vergais uostas Atlanto pakrantėje, dėl ko po ranka baudėjai turėjo ištisą didžiulių plaukiojančių kalėjimų laivyną. Bet ir jis netrukus pasibaigė. Dėl to sumanė išplukdyti žmonėmis pakrautas baržas į Luaros žiotis, paskandinti jas, paskui vėl ištraukti į krantą, šiek tiek padžiovinti ir vėl panaudoti. Gavosi, kaip rašo Devis, puikus daugkartinis įrenginys žudymui.

Paprasto žudymo revoliucionieriams nepakako. Jiems teikė malonumą tai, kad prieš pakraunant į baržas, žmonės būdavo išrengiami ir surišami į poras. Nuogas nėščias moteris surišdavo drauge, veidas į veidą su seniais, berniukus – su senėmis, kunigus – su merginomis – tai buvo pavadinta „respublikoniškomis vestuvėmis“.

Kad išsislapstę miškuose žmonės neišgyventų, buvo išskersti gyvuliai, sudeginti pasėliai ir namai. Jakobinų generolas Vestermanas su įkvėpimu rašė į Paryžių: „Piliečiai respublikonai, Vandėja daugiau neegzistuoja! Dėka mūsų laisvės kardų ji mirė drauge su savo bobomis ir jų išperomis. Naudodamasis man suteiktomis teisėmis, aš sutrypiau vaikus arklių kanopomis, išskerdžiau moteris. Aš nepasigailėjau nė vieno kalinio. Aš sunaikinau visus“. Be žmonių liko ištisi departamentai, buvo sunaikinta įvairiais skaičiavimais nuo 400 000 iki milijono žmonių.

Kaip nebūtų liūdna, nacionalinės Prancūzijos sąžinės Vandėja, iš viso sprendžiant, nekankina.

Rusijoje iki atsirandant bolševikams nieko panašaus nebūta. O paskui prasidėjo: prie Dono, Tambovo gubernijoje ir kitose vietose.

Kaip bet kuri kita imperija savo formavimosi periodu Rusija nelabai skaitėsi su mažomis tautelėmis – Sibire ir Kaukaze – ten ne žmogaus teisės ir laisvės šiuolaikiniu jų supratimu, rūpėjo. Tačiau tvirtai galima teigti vieną dalyką: genocidas pilna šio žodžio prasme rusų sąžinės neslegia. Viską galima išsiaiškinant, gretinant faktus. Amerikiečių istorikas Deividas Stenardas savo knygoje „Amerikietiškas holokaustas: Naujojo Pasaulio užkariavimas“ parodė, kad Amerikos įsisavinimą lydėjo pats baisiausias žmonijos istorijoje etninis valymas. Per 400 metų ateiviai iš Europos fiziškai sunaikino maždaug 100 milijonų (!!!) vietinių indėnų. Penktajame kontinente anglai išnaikino daugumą Australijos aborigenų ir visus (!) tasmanus.

TEISĖTOS ŽUDYNĖS

Dar 1819 metais Anglijoje būta 225 nusikaltimai ir nusižengimai, už kuriuos bausdavo kartuvėmis. Kai Anglijos pasiuntinybės gydytojas Peterburge rašė savo dienoraštyje 1826 metais, kad yra apstulbintas, jog po dekabristų sukilimo Rusijoje nubausta mirtimi tik 5 maištininkai, jis akivaizdžiai pademonstravo savo tėvynainių nuomonę apie nusikaltimo ir bausmės santykį. Pas mus. – pridūrė jis, – susidūrus su tokio masto kariniu maištu, tikriausiai būtų nubausti mirtimi kokie trys tūkstančiai žmonių.

Toks požiūris viešpatavo visoje Europoje. Danijoje 1800 metais buvo priimtas įstatymas, numatęs mirties bausmę visiems, kad „bent patars“ panaikinti absoliučią ir neribotą valdymo formą. Ir amžiną katorgą tiems, kurie drįs smerkti vyriausybės veiksmus.

[…]

Dar viena iliustracija klausimui dėl požiūrio į žmogaus gyvybę. Rusų armijos statute, kurio autorius buvo imperatorius Petras I, nurodoma padėti sužeistiesiems mūšio metu. Prūsų statute pagalba buvo numatoma tik po mūšio. Prancūzų ir anglų statutai tais laikais pagalbos sužeistiesiems apskritai nenumatė.

GYVENTOJŲ EKSPORTAS

O dabar dar vienas visiškai kitokio požiūrio į saviškius pavyzdys. Lenkiškas. 1652 metų rudenį lenkų karalius Jonas Kazimieras stengėsi susidoroti su Bogdanu Chmelnickiu, nors pastarasis laikinai turėjo galingą sąjungininką – Krymo chaną. Kai lenkai, kazokai ir Krymo totoriai susiėjo ant Dnestro kranto palei Žvaneco miestelį, paaiškėjo, kad chanas jau nebe kazokų sąjungininkas: lenkai prieš tai sugebėjo įkalbėti chaną sudaryti separatinę taiką. Tačiau kokiomis sąlygomis! Chanas nutraukia santykius su Chmelnickiu ir mainais gali pakeliui į namus plėšti viską, ką panorės ir išsivesti kiek nori belaisvių. Lenkų karūnos žemėse! Iki metų pabaigos totoriai netrukdomi plėšė šlėktų namus (iki pat Liublino) ir nusivarė į nelaisvę daugybę abiejų lyčių šlėktų – tai buvo jiems kur kas naudingiau, nei plėšti nuskurdusius Mažarusijos „cholopus“.

Nemažai vokiečių kunigaikščių prekiavo savo pavaldiniais, tiekdami patrankų mėsą užsieniui.

Saksonijos karalius Fridrichas Augustas I (1670-1733), labiau žinomas kaip Augustas Stiprusis, labai mėgo porcelianą ir buvo laimingas išleisti su prancūzų karaliumi 150 porcelianinių niekučių į viso labo du pulkus savo pėstininkų. Šį pavyzdį mėgstama pateikti, įrodinėjant, kaip brangiai buvo XVIII amžiuje vertinamas porcelianas, tik niekas kažkodėl nesusimąsto, kaip pigiai tais laikais buvo vertinama žmogaus gyvybė.

Heseno-Kaselio landgrafas Fridrichas įklimpo į skolas ir kad jas padengtų pardavė Anglijai 17 000 kareivių Anglijos karui su Amerikos kolonijomis. Kareivių kaina – 21 milijonas talerių.

Pardavė jis visą savo kariuomenę, daugiau kareivių sukrapštyti jis jau nebegalėjo, jo valdų gyventojų skaičius po šios prekybinės operacijos sumažėjo 8-iais procentais. Panašią prekybą varė Braunšveigo hercogas, Valdekio, Hanau, Anšpacho landgrafai ir daug smulkesnių vokiečių monarchų. Vokiečių kareivius sistemingai supirkinėjo ir prancūzų vyriausybė. Daug vokiečių kareivių nusipirko anglų Ost Indijos kompanija, panaudojusi juos užkariaujant Indiją.

O prieš pusantro šimtmečio iki to, priešingai, patys anglai siūlė savo patrankų mėsą. 1646 metų birželį lordas Strafordas ir parlamento narys Flemingas kalbėjo Rusijos pasiuntiniui Londone G. Dochturovui: „Jeigu cariškai didenybei prireiks tarnybos žmonių, tai parlamentas bus pasirengęs pateikti tiek tūkstančių kareivių, kiek prireiks jo cariškai didenybei“.

INDIJA

Štai kaip buvo aprašomas sipajų sukilimo malšinimas Indijoje (1857-1858).

Pakartotinas britų įsiveržimas į Delį 1857 rugsėjo 19 buvo itin žiaurus. Tuo pat metu miestą atakavo keturi armijos kolonos – nieko nuostabaus, kad per miestą nuūžė marodieriavimo ir sugriovimų banga. Kareiviams leido tris dienas nebaudžiamai plėšti Delį. Mogolų lobiai ir viskas, ką galima buvo rasti Raudonajame forte – transportuojamos istorinės ir kultūros vertybes, juvelyrika, karališkos šeimos drabužiai ir ginklai, netgi marmuro plokštės ir mozaikos – viskas buvo išvogta. Plėšikavime dalyvavo ir kareiviai, ir karininkai. Kaip pažymėjo kažkoks kapitonas Grifitas, „mes užeidavome į namus, priklausančius turtingiausiems vietiniams ir visur susidurdavome su viena ir ta pačia situacija – sugriauti namai, sugadinti namų rakandai, kurių nepavyko išsinešti… Daugelis anglų kareivių pasiimdavo auksinius papuošalus, nuimtus nuo užmuštų miestiečių, mačiau pas tarnybos draugą tokiu keliu jam atitekusius perlų vėrinius ir auksines monetas“. Delyje pagrobtas turtas pateko į Angliją, kur jį atsivežė „iš kolonijų grįžę“ britai, daug daiktų tapo Britų muziejaus Londone eksponatais.

Kad atsiteistų už pralaimėjimą, britai „desakralizavo“ daugumą religinių objektų. Mečetėse jie įrengė kepyklas, barakus ir parduotuves. Nepaprasto grožio viduramžių pastatus sugriovė „saugumo sumetimais“. Iš 33 kaimų Delio priemiesčiuose konfiskavo žemę. Paskui prasidėjo susidorojimas. Visuose šalies kampeliuose, kur tik vyko maištas, nugalėtojai britai apkaltino išdavyste visus sukilusių rajonų gyventojus. Neretai kankino nekaltus. Kapitonas Hadsonas įsakė išrengti nuogai, o paskui nužudyti karaliaus Bahadur Šacho sūnus. Sukilėlių ir jų vadų žudymą lydėjo tokios neįsivaizduojamos „periferinės“ skerdynės, kad netgi kai kurie britų karininkai negalėjo suvaldyti pasišlykštėjimo. Papulkininkis T. Raisas Holmsas rašė savo dienoraštyje apie teismus, kuriuos organizavo karo lauko teisėjai Delyje, kad „grupes čiabuvių perduodavo Karinio Komisariato ar specialių komisarų teismams, kurių kiekvienas turėjo išimtinę teisę pasigailėti ar nubausti mirtimi vyriausybės vardu. Teisėjau buvo visiškai nelinkę demonstruoti gailestingumo. Beveik visi stoję prieš teismą buvo pripažinti kaltais ir pasmerkti mirčiai. Mieste pastatė kartuves ir kiekvieną dieną ant jų pakabindavo po 6 kaltinamuosius.

Aplinkui sėdėjo britų karininkai ir, papsėdami cigarus, stebėjo aukų konvulsijas“.

Vien įtarimo simpatijomis sukilėliams pakako, kad nuo žemės paviršiaus būtų nušluoti ištisi kaimai. Tuos, kurių nepakorė, pririšdavo prie patrankų vamzdžių ir sudraskydavo į gabalus šūviais. Krauju pasruvusios gatvės, namai – vaizdas buvo toks pasibaisėtinas, kad vienas 19-metis karininkas nebegalėjo sutramdyti emocijų: „Tai buvo tikros skerdynės. – rašė jis. – pastaruoju metu iki soties prisižiūrėjau kruvinų ir siaubingų scenų, tačiau meldžiu Dievą, kad niekas nepamatytų to, ką man teko regėti vakar. Nors moterų ir pasigailėjo, jų riksmai per kruviną susidorojimą su jų vyrais ir sūnumis iki šiol skamba ausyse… Dievas mato – aš nesu jautrus žmogus, tačiau kai tavo akyse sušaudo žilabarzdį senuką, reikia turėti nepaprastai kietą širdį, kad galėtum žvelgti į tai abejingai…“

Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas. Kad ir kaip besistengtų britai apibūdinti tai viso labo kaip „sipajų maištas ir nieko daugiau“, faktai byloja ką kita. Vienas iš britų administracijos Delyje atstovų T. Metkalfas apgailestavo, kad „anglai gyvena ant ugnikalnio, kuris gali bet kuriuo momentu sprogti negailestingo smurto pliūpsniu. Visi indai su ginklu rankose sukilo prieš mus, ne tik reguliari kariuomenė, bet ir 60 000 žmonių ir buvusio karaliaus armijos. Zamindarai ir jų pavaldiniai, 250 fortų su artilerija, veikia prieš mus. Ost Indijos kompanijai jie priešpastato savų karalių valdžią ir vieningai juos remia. Netgi armijoje tarnavę samdiniai tapo mūsų priešais ir visi iki vieno prisidėjo prie maišto“.

Šaltinis - versijos.lt

www