Lietuvos radijo ir televizijos komisija skelbia tęsianti kovą su piratavimu – institucija nusprendė blokuoti interneto puslapius filmai.in ir torrent.ai. Teigiama, kad šios (ir kitos) svetainės pažeidžia autorių teises, o tie, kurie be kūrėjų sutikimo nemokamai atsisiunčia filmų, muzikos, knygų, programų ar žaidimų, – vagia.
„Nevok“ – įsakymas, kurio privalo laikytis kiekvienas bent kiek doru save laikantis krikščionis. Tačiau panašu, kad piratavimo tema – tartum dramblys kambaryje: daugelis tą daro (piratų pasitaiko net Vatikane), visi tai žino... ir nieko nesako. Ypač manosios kartos žmonės, kuriuos vis dar drįstu vadinti jaunais.
O gal piratavimas vis dėlto – ne nuodėmė? O valstybės institucijos šiuo atveju nėra teisios?
Apie tai mintimis pasidalinti (legaliai) sutiko Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro sielovadininkas kun. DANIEL NARKUN. 31-erių dvasininkas sako, kad piratavimas pas mus tapęs blogu įpročiu – tačiau kartais jį galima pateisinti.
Besidomėdamas, ką Katalikų Bažnyčia sako apie piratavimą, dalį atsakymo radau tik jaunimo katekizme „YouCat“. 429 paragrafe rašoma, kad piratavimas yra vagystė, kadangi tai – „protiniu darbu sukurtos nuosavybės pasisavinimas“. Tai padaroma „nelegaliai parsisiunčiant interneto medžiagą, gaminant draudžiamas kūrinio kopijas ar nelegaliai dauginant autoriaus teisės saugomo kūrinio kompaktinius diskus“. Tačiau išsamesnio paaiškinimo nepateikiama. Jūsų manymu – kodėl nelegalus filmų, muzikos ar knygų siuntimasis prilyginamas vagystei?
Manau, kad nėra vieno aiškaus atsakymo. Taip, Bažnyčia primena Dievo įsakymą „Nevok“. Kita vertus, šiame klausime daug kas priklauso ir nuo konkrečios situacijos, kurią turėtume įvertinti moralės požiūriu. Reikėtų klausti: kokiems tikslams siunčiuosi medžiagą iš interneto, kam tai bus naudojama? Tarkim, nevienodai vertiname vienokią situaciją, kai medžiagą tik atsisiunčiu, ir kitokią, kai dar iš to bandau pasipelnyti. Visada reikia moralinio įvertinimo, nesinori eiti į kraštutinumą: „yra tik taip, o ne kitaip“. Gyvenime taip paprasčiausiai nebūna.
Pavyzdys – nusiperku knygą. Jei ją imsiu dauginti ir gausiu pelną – bus vienoks vertinimas. Tačiau ta knyga galiu tiesiog dalintis su draugais, be jokio siekio užsidirbti. Arba bibliotekos – jose kopijuojamės knygų puslapius ar net ištisus leidinius, už šią paslaugą mokam pinigus. Bet jie knygų autorių nepasiekia... Tad kiekvieną kartą panašiose situacijose turim savęs klausti – ar tai piktnaudžiavimas, vagystė?
Žodžiu, kiekvienas atvejis gali būti individualus?
Būtų gerai klausti, koks mano veiksmų tikslas. Štai dabar kalbamės, jūs mano balsą įrašinėjat į diktofoną – tikslas geras. O koks nors žmogus to daryti neleistų, pavyzdžiui, įrašinėti paskaitų. Tie įrašai man praverčia, padeda geriau įsiminti, ką pasakė dėstytojas. Ir tai nereiškia, kad šitaip vagiu informaciją, ar ne?
Kalbant apie autorių teises, reikia nepamesti sveiko proto. Jei visose situacijose matysim tik vagystes – nežinau, iki ko prieisim.
Paminėjot pavyzdį apie pasidalintą knygą. Panašiai vienoje radijo laidoje kalbėjo ir IT ekspertas Džiugas Paršonis. Jis kelia problemą: jei su draugu dalinuosi filmu – viskas gerai, kriminalo nėra. O jei noriu tuo filmu vienu metu pasidalinti su šimtu ar tūkstančiu žmonių – tai jau blogai?..
Aišku, reikėtų atkreipti dėmesį, kad net ir tos interneto svetainės, kuriose dedama nemokama medžiaga, – jos vis tiek gali gauti kažkokio pelno. Tai nebus vien tik dalijimasis iš jų pusės. Tiesa, tų visų subtilybių neišmanau, reikėtų labiau pasigilinti, kaip tai ekonomiškai vyksta.
Kita vertus, patys autoriai gali reaguoti skirtingai dėl jų kūrybos, esančios piratiniuose puslapiuose. Vieniems tai gali tapti gera reklama ir papildomais pinigais, o kitiems – atvirkščiai.
Iš Bažnyčios pusės nėra statiško atsakymo. Svarbu išlikti teisiems prieš Dievą, save, artimą. Klausti, kokiam tikslui siunčiuosi medžiagą.
Ar teisingai suprantu, kad teoriškai įmanomi atvejai, kai piratavimas gali būti pateisinamas?
Galėčiau duoti pavyzdį apie vagystę. Jeigu tėvas, kuris neturi kaip išmaitinti vaiko, pavagia iš parduotuvės – toks poelgis pateisinamas. Taip, tai blogas veiksmas, bet vaiko gyvybė yra žymiai svarbiau. Kažkas panašaus gali būti su autorine medžiaga. Kaip ir minėjau, labiau linkčiau į kiekvienos situacijos moralinį vertinimą, žmonių sąmoningumo ugdymą – kad neskubant būtų galima peržiūrėti savo poelgius.
Gal tokiu Jūsų minimu „neskubėjimu“ galima paaiškinti savotišką tylą iš Bažnyčios hierarchų pusės? Be trumpo ir sauso „YouCat“ paaiškinimo, nesu matęs ar girdėjęs, kad piratavimo klausimu pasisakytų popiežiai ar kiti žymesni Bažnyčios atstovai. Šiaip juk žmonės skundžiasi, kad Bažnyčia kišasi į jų privatų gyvenimą. Tuo metu apie piratavimą Bažnyčia nelinkusi pareikšti tvirtos nuomonės?
Manau, kad čia reikia kantrybės ir laiko. Toji tyla nereiškia, kad Bažnyčia neanalizuoja šitų reiškinių. Vis tiek vyksta vienokios ar kitokios analizės. Reikia suprasti, kad esame žmonės, tiesa apie kai kuriuos dalykus mums atsiveria po truputį, o ne iš karto. Matom, kad pats sekuliarus pasaulis į šią problemą reaguoja – įskaitant Europos Parlamentą. Bažnyčiai svarbu šiame procese taip pat dalyvauti ir, kiek įmanoma, tą sritį evangelizuoti, ieškoti sprendimų kartu.
Supratau. Jūs pats pirataujat?
Ne. Jei ko prireikia, stengiuosi tai nusipirkti. Galbūt mano būdas toks – nesu filmų mėgėjas, o daug ką susirandu jutubo svetainėje. Tiesa, netikrinu, ar turinys ten pateko legaliai. Bet, kita vertus, pastebiu pokyčių dėl autorių teisių – kai kurie net ir religinio turinio filmai jutube jau užblokuoti. Parašyta: „Informacija nepasiekiama.“ Anksčiau to nebūdavo.
Kol nepradėjau studijuoti kunigų seminarijoje (prieš 12–13 metų) užsiėmiau filmavimu, dirbau operatoriaus darbą. Prisimenu, kad tuo metu buvo žymiai lengviau piratauti. Pats nelegaliai atsisiųsdavau muzikos, kurią dėdavau į montuojamus filmus. Mano laikais net nesusimąstydavome, kad tai yra blogai. O šiandien apie autorių teises kalbama garsiau, keliami moralės klausimai. Gerai, kad tai vyksta – aiškėja vienoks ar kitoks vertinimas.
Bent jau mano aplinkoje piratauja dauguma – katalikai ne išimtis. Ką pastebit, dirbdamas su jaunais žmonėmis? Jie kalba Jums apie tai?
Dabar eina 5-ti mano kunigystės metai, tačiau nesu girdėjęs, kad jaunimas keltų tokį moralinį klausimą. Apie piratavimą daugiau girdžiu iš viešosios erdvės, ypač kai sugriežtėjo asmens duomenų įstatymas. Jūs – kol kas pirmasis, su kuriuo taip ilgai kalbuosi šia tema.
Kaip manot, kodėl taip yra? Tie Jūsų sutikti žmonės nepiratauja? O gal jiems gėda, nepatogu apie tai kalbėti?
Gali būti ir įpročio reikalas – o kas čia tokio? Įprantam tai daryti ir neužduodam klausimo: Ar tai yra gerai? Ar šaltinis, iš kurio siunčiuosi medžiagą, yra geras? Tokį paviršutiniškumą matau ne tik šiuo klausimu – jis yra visur. Galbūt, kai žmogus piratauja nuolat, – tai jam tampa dorybe? (juokiasi) Šitaip užslopinamas sąžinės balsas. Bet vėlgi – reikėtų atskiro moralinio kiekvienos situacijos įvertinimo.
Gerai, pacituosiu konkretų atvejį. Yra toks puslapis klauskkunigo.lt. Štai ką rašo Dominykas: „Tarkim, noriu parsisiųsti įdomią dokumentiką apie Visatą, kuri kiekvieną savaitę rodoma JAV per televizorių, bet be nelegalios svetainės pagalbos reikėtų laukti vos ne metus, kol galop išleis tos dokumentikos DVD, tada teks jį siųstis iš už Atlanto ir už siuntimą pakloti nemažai pinigų, na, o pats esu tik studentas – todėl dideliu biudžetu nepasižymiu... Taigi, kaip jūs manot ar šioj situacijoj siuntimasis iš interneto tikrai yra taip blogai? Norėčiau pridurti, kad turbūt be „nelegalių“' dokumentikų pagalbos, kurių tikrai pasigendu mūsų smegenų plovimo televizijos kanaluose, niekados nebūčiau tiek daug pasiekęs savo moksluose, tapęs, mano manymu, intelektualiu žmogumi ir taip gerai išmokęs užsienio kalbų...“ Be abejo, geriausia tokius dalykus aptarti gyvai – bet ką atsakytumėt Dominykui bent jau raštu?
Na, jis turbūt yra ieškantis, atviras žmogus, nepiktybiškas... Kaip jam atsakyti? Galbūt čia ir tiktų mano minėtas pavyzdys su tėvu ir alkanu vaiku – gal Dominykas šioje situacijoje pasiekė aukštesnį tikslą? Ir tie nelegalūs filmai atnešė daug gėrio jo gyvenime? Nežinau (juokiasi)...
Tai tas gėris, kurį Dominykas gavo, žiūrėdamas dokumentiką, pranoko blogį – piratavimą? Tarkim?
Taip, tarkim.
Na, svetur tokių nelengvų klausimų turbūt kyla kur kas mažiau – pavyzdžiui, Vokietijoje yra itin griežti įstatymai dėl autorių teisių. Dedamos didžiulės baudos už tai, sunkesnis priėjimas prie nelegalių interneto svetainių. Kiek girdžiu iš Vokietijoje gyvenusių žmonių – ten praktiškai neįmanoma be pasekmių atsisiųsti net vienos dainos. O Lietuvoje sąlygos piratauti palyginti palankios.
Pratęsiant apie Lietuvą – dar vienas konkretus pavyzdys: Vilniaus arkivyskupijos centro direktorė Kristina Trinkūnaitė prieš pokalbį su Jumis pasakojo, kad studijuoja režisūrą ir pati susiduria su piratavimu. Studijuojant tokį dalyką, tu privalai pamatyti daugybę filmų. O ne visi jie yra taip lengvai pasiekiami, kai kurie brangiai kainuoja, kitų išvis neįmanoma niekur rasti, išskyrus nelegalias svetaines... Todėl žmonės piratauja. Ir čia ne vien režisūros studentų problema.
Čia irgi reikėtų sveiko proto. Jeigu studentas negali gauti filmo – ką daryti? Be abejonės, šis veiksmas – nelegalus siuntimasis – yra blogas. Bet yra ir aukštesnių tikslų. Tokia realybė. Ypač Lietuvoje, kurioje žmonės turi mažiau pinigų negu kitose, didesnėse, valstybėse.
Vis dėlto Bažnyčia moko išlikti tiesoje ir joje ištverti. Nes tiesa atneša žymiai daugiau vaisių negu nuodėmė. Neskatinu skaitytojų piratauti – tai nebūtų teisinga. Bet kviečiu ieškoti būdų, kaip spręsti šį klausimą, kokių kitų išeičių galima surasti. Nepasiduokime paviršutiniškumui – „neieškosiu legalių priemonių, nes jų nėra, ir tiek.“ O gal kartais yra ir kitų, teisėtų, šaltinių? Kiek įmanoma, bandykim nepasiduoti įpročiui eiti lengviausiu keliu – piratauti.
Kas įdomu, jog tie patys Kristinos minėti studentai, vėliau jau tapę režisieriais ir įėję į rinką, pakeičia savo nuomonę apie piratavimą – nes jau nukenčia patys... Girdime lietuvių kūrėjų nuogąstavimų, kad piratavimas (ir pinigų praradimas) atima motyvaciją ir galimybes kurti kažką naujo. Turbūt reikėtų ir tuos žmones suprasti?
Taip, nes jiems irgi reikia užsidirbti pinigų. Bet vėlgi – čia ir patys autoriai turi galvoti, kaip spręsti šitą problemą. Galbūt jie galėtų kažkiek nemokamo turinio dėti į internetą – ir taip pritraukti žmones, paskatinti juos, kad vėliau tą kūrybą nusipirktų. Matau, kad kai kurie autoriai taip ir elgiasi.
Kaip suprantu, žmogui, kuris piratauja, siūlote pagalvoti apie alternatyvas, kaip klausytis muzikos ar žiūrėti filmus. O gal jam reikėtų apie tai ir per išpažintį pasisakyti? Juk dažnai po išpažinties palengvėja, kyla naujų minčių apie savo poelgius.
Užsienyje yra tokia praktika – į sąžinės peržvalgas įrašyti ir klausimai apie piratavimą. Tos peržvalgos skirtos sujautrinti sąžinę, išsikelti klausimus apie savo veiksmus.
Atgailos sakramente svarbu susitikti su Jėzumi, bet kartu reikia išpažinti aiškią nuodėmę. Jei jos nėra – ką kunigui išrišti? Tuomet būtų geriau su kunigu turėti dvasinį pokalbį. Tikintysis galėtų klausti: „Ar šitoje srityje konkrečiai nusidėjau?“ Tada Bažnyčios mokymo šviesoje galima duoti atsakymą.
Katekizmas ir moralės teologija sako: jei yra abejonė – ją turi išsklaidyti, kiek įmanoma, atrasti tiesą. Nėra gerai vien tik pasilikti abejonėje. Bet Šventoji Dvasia mums padeda atskleisti atsakymus, tai ateis su laiku. Bažnyčia šitaip veda žmogų – vienokiu ar kitokiu būdu mes siekiame tiesos pilnatvės.
Šaltinis - bernardinai.lt