Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Kaip gera keliauti. Tai, kam ruošėmės daugiau nei pusę metų, atėjo. Važiavome į Londoną su labai daug klaustukų ir užduočių, kurias reikia įvykdyti: atsikratyti lagamino su šiltais rūbais ir darbiniais batais, pasiimti iš Lietuvos atitransportuotą fotoaparatą, nupirkti kelnes Rugilei, nueiti į paštą ir t.t. Viską įvykdėme ir štai mes su dviem kuprinėmis, paruoštomis metams, Amerikoje.

Draugai yra jėga. Londone ir apsistojome, ir laiką leidome su buvusiais bendrakursiais liceistais. Kalbėti sava kalba su žmonėmis, kurie rūpi, gera. Tik sutikę draugus ir su jais pabuvę supratome, kaip trūko ne tiek savosios kalbos, bet pažįstamos ir jaukios atmosferos praėjusiais dviem mėnesiais. Iš esmės, priprasti galima prie visko. Ir mes buvome pripratę prie nuolatinio nesavumo, nepasitikėjimo kitais jausmo darbe. Londone viskas buvo vėl normalu. Viskas lyg prieš porą mėnesių ir su tais pačiais žmonėmis. Galbūt todėl pirmosios savaitės dienos Londone buvo tarsi sąstingis laike. Viskas lyg į praeitį, bet kartu ir į ateitį.

Draugai iš mokyklos, o su šiuo etapu ir viskuo, kas su juo susiję, atsisveikinome bent metams. Ir štai mes vėl kartu, kalbamės ir niekas lyg ir per daug nepasikeitę. Bet vis dėlto – visi jau studentai, visi palikę namus ir, savaime suprantama, komforto zoną, užnugary, visi jau suaugę (?). Problemos jau nebe egzaminai ar vasaros darbo paieškos, o elementari buitis: „Kiek mokėjai už skalbimą?“, „Ar turi savo tualetą?“, „O tu ar turi National Insurance number (valstybinio draudimo numeris, reikalingas darbovietėms)?“. Ir štai ir mes – tas pačias problemas sprendę, tik ne ta kryptimi šiuo metu bežiūrintys. Londonas buvo tarsi greitas gyvenimo praskriejimas pro akis: tai, kas buvo, tai kur esame dabar, ir tai, kas dar bus – būsimos studijos Anglijoje ir jau po metų lauksiantys tokie patys pasivaikščiojimai, greičiausiai, net su tais pačiais žmonėmis, tik jau kai mes būsime įšokę į tą patį traukinį. Na, gal kiek vėluodami. Arba planuotai vėliau.

Keista buvo vaikščioti Londono gatvėmis ir jausti tą darbinį šurmulį, pasiruošimą mokslams, o viduje galvoti: dantų šepetukus – įsidėjom, fotoaparatą – turim, maistas lėktuvui – yra. Bet juk mes tuoj sugrįšime.

Antradienį labai anksti ryte išskridome į Niujorką, kurį pasiekėme tą patį antradienį 9 ryto Niujorko laiku.

Tik atvykus mus pasitiko Justino krikštatėvis ir įsisodino į mašiną: „Kaip labai jūs pavargę? Nes yra daug ką pamatyti.“, „Aaa, nepavargę, važiuojam pažiūrėti.“ Ir taip mes pradėjome. Keista, tačiau nei vienas iš mūsų stebuklingo Amerikos vaizdinio neturėjome, tiesą sakant, ši šalis net nebuvo tarp pirmųjų labiausiai norimų aplankyti, kai planavome šią kelionę, tiesiog taip susiklostė palankios aplinkybės.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Bet, žinoma, retas, kuris nėra girdėjęs apie mitais apipintą Niujorką, kuris filmuose visad atrodo it svajonių miestas.

Taigi, ten važiuodami lūkesčių turėjome ir mes. Keista, bet Niujorkas nesužavėjo. Pirmasis dalykas, kuris pribloškė ir vis dar stebina visoje Amerikoje, yra mastelis. Pastatų, žmonių, gatvių, parduotuvių, pasirinkimų – visko penkiskart daugiau negu Lietuvoje. Pastatai raižo dangų, o gatvės driekiasi taip, kad jų pabaigos įžiūrėti neįmanoma. Net ir menką kvartalą apeiti gali užtrukti 10 minučių. Tik Niujorke visko atrodo šiek tiek per daug.

Visi žmonės eina savo keliais ir su savo misijom, visi pastatai, visos gatvės sausakimšos – tai lyg milijonai atskirų pasaulėlių viename mieste. Niujorko tyrinėjimą pradėjome labai turistiškai – prasivažiavome atviru autobusu su gidu pašonėje. Važinėjom ir grožėjomės(?) Manhatanu, vėliau įlipome į laivą ir plaukėme iki saloje stovinčios Laisvės statulos. Vaikštinėjome, o galbūt reikėtų sakyti – kovojome už vietą ant šaligatvio plytelės su kitais tokiais pat pasimetusiais turistais, po Time Square, aplankėme Centrinį parką.

Vakare po ilgo ilgo kultūros deficito etapo nuėjome į Brodvėjų pažiūrėti įžymiojo miuziklo „The Phantom of the Opera“. Žodžiu, viską darėme labai tradiciškai. Niujorkas mūsų atminty įsimins kaip kažkoks atskiras gyvas darinys, tačiau ne toks, kuriame norėtum gyventi, nes tai yra nuolatinis bėgimas: greitas maistas, greitos pramogos, veiksmas veiksmas veiksmas, bet kaip vieta, kurią norėtum aplankyti ir grįžti namo, kur yra veiklos, bet yra ir gamtos bei ramybės.

Po tokios intensyvios ir trisdešimt valandų trukusios dienos „trūkome“ mašinoje, o ryte pabudome jau netoli Niagaros krioklių. Pusryčius valgėme kavinėje ir tai buvo taip skanu. Du mėnesius kasryt valgydavome kiaušinius su smirdančiais šaldytais kopūstėliais, todėl, atrodo, viskas Amerikoje kardinaliai kitaip ir geriau – dabar mes globojami. Vis dėlto – kokie mes vaikai.

Niagaros krioklio tikrai labai laukėme. Tiek daug anglų kalbos skaitymo užduočių apie tuos krioklius daryta, kiek daug nuotraukų matyta. Tik juos pamačius lengvai aiktelėjome – gamta didinga. Nusileidome žemyn, iš kur laivas plukdo turistus prie pat krioklių. Apsirengėme lietpalčius ir sulipome į laivą kartu su pulku kitų turistų. Kadangi diena buvo vėjuota, įplaukus tarp abiejų vandenkryčio vietų, patekome į vandens ir vėjo purslų šuorą – menkai ką tematėme, bet žinojome, kad jeigu dabar būtume ne saugiame laive, o, tarkime, laivelyje, iš mūsų nieko neliktų.

Visas vaizdinys tvirtai įsirėžė atmintyje, aišku, šiek tiek gaila, kad taip ir nepavyko pasidaryti nei vienos normalios nuotraukos atsiminimui, nes beveik visąlaik praleidome pursluose. Iš tiesų, gamta tikrai neįkainojamas turtas ir žmonės, kurie gyvena šalia ir gali bet kada ateiti ramiai pasivaikščioti prie Niagaros krioklių yra labai laimingi. Kita vertus, vietiniams ši vieta yra tokia pati įprasta, kaip lietuviams Pūčkorių piliakalnis ar Belmonto parkas. Keliaujant iš Niagaros krioklių, prie vairo dėdę pakeitė Justinas ir patraukėme namo į Čikagą, kur mūsų pirmąkart nuo dienos prieš skrydį laukė dušas ir lova, to labai laukėme, nes nuo atsisveikinimo su brangiuoju Castle Doningtonu nesustojome.

Kelionė namo nebuvo žaibiška, kaip tikėjomės – abu buvome pripratę prie lietuviškų mastelių, kai ilgiausia kelionė nuo Vilniaus iki Nidos trukdavo keturias su puse valandos. Tai štai iki Čikagos mes važiavome dešimt valandų su pora trumpų sustojimų. Mylių mylių mylios.

Atvykę Čikagon nusiteikėme poros dienų poilsiui iki tolimesnių nuotykių. Džiugu, kad Justino krikštatėvis toks entuziastingas, ir jau kitą dieną miestą nušvietus saulei poilsis baigėsi ir mes išvažiavom tyrinėti Čikagos.

Šis miestas iškart daug labiau sužavėjo negu Niujorkas: nors dangoraižių apstu, jie nėra susigrūdę ir vienas kitam vaizdo neužstoja, matosi daug žalumos, o miesto viduryje teka kanalas, vienoje pusėje įbėgantis į didįjį Mičigano ežerą (nors dydis jo kaip jūros, pabaigos it nebūta). Pirmoji stotelė, be abejonės, buvo Skydeck – visas miestas matėsi it ant lėkštutės. Tik mus labiau nei vaizdas sužavėjo faktas, kad pats „Willis Tower“ bokštas buvo pastatytas 1970 metais ir ilgą laiką tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. Jeigu pagalvotume, kas tuo metu vyko Lietuvoje, pasidarytų mažų mažiausiai liūdna. Miestą taip pat apžiūrėjome iš laivo, plaukiajančio po ežerą, perplaukėme kanalą ir klausėme puikaus gido pasakojimo apie Čikagos architektūrą.

Nors didžiąją dalį miesto pastatų sudarė gan moderniai atrodantys dangoraižiai ir jokių senų, autentiškų namelių čia nėra dėl prieš daugiau nei du šimtus metų Čikagą nusiaubusio gaisro, miesto plėtros istorija vis tiek žavėjo – tiek dangų siekiančių pastatų, sukonstruotų Didžiosios depresijos metais, septyniasdešimtaisiais, aštuoniasdešimtaisias, kai Lietuvoje dar vyravo gūdus sovietmetis. Vakare pasivaikščiojome po Milestone park ir pažiūrėjome į didįjį miesto fontaną – beveik toks, kaip ir Bernardinų sode, tik kokius dešimtkart didesnis. Valgėme ir lietuviškoje kavinėje „Vilnius“. Smagu ir keista, kai pagalvoji, kad sėdi kažkur už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Čikagos priemiestyje, ir skanauji bulvinius blynus, o šalia esančioje parduotuvėje gali nusipirkti tiek juodos duonos, tiek sūrelių(!!!) Stiprus vis dėlto dalykas yra tos šaknys ir kad ir kur ir dėl kokių priežasčių bebūtum – tu esi lietuvis.

Tradicinė turistinė dalis ties Čikaga ir baigėsi. Penktadienio naktį visi tys sėdome į sunkvežimį ir patraukėme į Salt Lake City (Solt Leik Sitis). Pirminį tikslą jau pasiekėme, o iš čia su mašina savaitę klajosime po prerijas. PAGALIAU.

 

Šaltinis - lžinios.lt