Milijonas! Taip nė nemąstydami atkerta daugelis, paklausti, kiek pinigų paverstų jų gyvenimą maloniu. Bet ši apvali suma, nors 1 000 000 išties atrodo dailiai, yra greičiau simbolinė ir padiktuota emocijų, o ne realių poreikių. Juk šimtas tūkstančių skamba nekaip, milijardas jau rodo godumą, ar ne?

Tiesa tokia, kad paprastam žmogui pakanka gerokai mažesnės sumos, o pasiekus tam tikrą ribą nebesvarbu, ar tavo sąskaitoje – milijonas, ar penki. Ir pinigai daugiau laimės atneša ne leidžiant juos sau, bet… kitiems!

Vieniems užtenka kelių šimtų, kitiems reikėtų 5 tūkst.

Trumpa apklausa socialiniame tinkle „Facebook“ parodė, kad žmonių poreikiai ne tokie beribiai. Kaunietei Raimondai ir šiaulietei Evai reikėtų po 2 tūkst. eurų per mėnesį. Tiek pat iki laimės pakaktų ir vilnietei Indrei, bet iki visapusės laimės reikėtų 3 tūkst. Panašus ir vilniečių Annos bei Olgos „apetitas“: pirmajai norėtųsi 2,5-3 tūkst., antrajai – nuo 2,5 tūkst.

Italijoje gyvenanti Daina po ilgų skaičiavimų nurodė ‪5 tūkst. eurų (tik pridėjo, kad po 1 tūkst. padalintų trims savo vaikams) – kiek ir estas Argo. Evelinos iš Vokietijos nuomone, šeimai su vienu vaiku reikėtų 6-7 tūkst. eurų, vienišiui – 3 tūkst. eurų, bet konkreti suma priklauso nuo gyvenamosios vietos. Kaime gyvenančios Alionos poreikiai kukliausi: „Man užtenka kelių šimtų eurų degalams, siūlams (megzti), knygoms ir maistui. Esu labai laimingas žmogus.“ O suomis Juhana įsitikinęs, kad pinigai žmogaus nepadaro laimingo, nors jie pagerina gyvenimo kokybę. „Todėl sakyčiau „pakankamai“, – nurodė jis.

Šios sumos atrodo gana kukliai, palyginti su minimomis įvairiuose tyrimuose. 77 tūkst. eurų per metus arba 6,4 tūkst. eurų per mėnesį – vidutiniškai tiek uždirbantis žmogus būtų laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Tokį rezultatą gavo Purdue ir Virdžinijos universitetų mokslininkai.

Egzistuoja „laimės ribos“ išraiška pinigais

Pixabay.com (Bru-nO) nuotr.

Ši studija buvo paremta pasauline „Gallup World Poll“ apklausa apie pasitenkinimą gyvenimu. Daugiau nei 1 mln. žmonių buvo paprašyti įvertinti savo gyvenimą balais nuo 0 iki 10. Gautus rezultatus tyrėjai palygino su pajamomis, papildomai įvertino asmens amžių, lytį, šeiminę padėtį, ir nustatė, kad didesnes pajamas gaunantys žmonės, nepriklausomai nuo regiono, jaučiasi laimingesni.

Bet kartu paaiškėjo netikėtas dalykas. Įsivaizduokite tris moteris – vienodo amžiaus, vienodos šeiminės padėties amerikietes. Skirtumas tik toks, kad viena uždirba 40 tūkst., kita – 120 tūkst., trečia – 200 tūkst. dolerių per metus. Studijos rezultatai parodė, kad abi didesnes algas gaunančios moterys jausis laimingesnės už pirmąją. Bet trečioji vargiai bus laimingesnė už antrąją. Mat jos abi gauna daugiau nei vadinamoji „pasitenkinimo riba“.

Kitaip tariant, egzistuoja suma (Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – didžiausia, 100 tūkst., o Lotynų Amerikoje ir Karibuose – mažiausia, 28 tūkst. eurų per metus), kurią peržengus laimės nebedaugėja. Kai kuriais atvejais net nutinka priešingai – daugiau uždirbantys žmonės dažnai yra ne tokie laimingi, nes turi daugiau atsakomybės, daugiau dirba ir mažiau laiko gali skirti sau.

Turtas laimės vis dėlto suteikia

Pixabay.com (Sharon McCutcheon) nuotr.

Tai nėra naujas atradimas. Nobelio premija įvertinti ekonomistas Angusas Deatonas ir psichologas Danielis Kahnemanas dar 2010-aisiais nustatė, kad pajamų „sotumo“ riba JAV namų ūkiams yra 75 tūkst. dolerių (dabar tai galėtų viršyti 84 tūkst. dolerių – 68 tūkst. eurų).

Tiesa, panašūs tyrimai nėra visiškai patikimi, mat žmonės patys nurodo savo pajamas, nors nebūtinai gauna tiek pinigų. Be to, respondentų laimės lygis priklauso nuo dienos.

Nors sakoma, kad už pinigus laimės nenusipirksi, sunku ginčytis, kad bent šiek tiek laimės jie garantuoja. Jei kišenėse nešvilpauja vėjai, ne taip skauda galvą dėl sąskaitų, daugiau galimybių rinktis, kur gyventi, ką valgyti ar rengtis, ar turėti automobilį ir kokį, kaip atostogauti.

Du komponentai jaustis laimingam

Kai trūksta maisto, saugumo, nėra tinkamo būsto ir geros sveikatos priežiūros, pajamų padidėjimas žmogui reiškia neproporcingai didelį pokytį, lyginant su situacija, kai pajamos pakankamos ir stabilios. Nieko keisto, kad nepasiturintieji jaučiasi prasčiau, – jie gyvena prastesnėmis sąlygomis, neįperka kokybiškesnio maisto, dažnai negali pasirūpinti sveikata, patiria skausmą ir stresą.

Bet pinigai savaime nieko nereiškia, jie tėra metalas, spalvotas popierius ar įrašas banko sąskaitoje. Svarbu, kaip jie išleidžiami, taip pat – kas žmogui yra laimė. Ją sudaro du komponentai, kurių abiejų reikia norint jaustis laimingam, bet tik vienas stiprėja, gaunant daugiau pajamų. Pirmas yra jausmas, kad žmogus gyvena gerai, gali nesunkiai pasiekti norimus tikslus. Ekonomistai Justinas Wolfersas ir Betsey Stevenson nustatė, kad, nepriklausomai nuo regiono, turtingesnieji jaučiasi laimingesni, kaip ir labiau išsivysčiusių šalių gyventojai.

Tuo galima paaiškinti, kodėl laimingiausių valstybių sąrašo viršuje nuolat rikiuojasi Šiaurės Europos valstybės. Šiemet jį pradeda Suomija, žemyn stumtelėjusi praėjusių metų lyderę Norvegiją, trečioji – anksčiau ne vienus metus pirmavusi Danija. Lietuva atsidūrė 50-oje vietoje – dviem aukščiau nei pernai. Šiaurės Europos valstybės „daro kažką gerai kalbant apie geram gyvenimui sudaromas sąlygas“, – sakėKopenhagoje įsikūrusio „Laimės tyrimų instituto“ vadovas Meikas Wikingas. Nepaisant to, kad jų gyventojai moka vienus aukščiausių mokesčių pasaulyje, jose turtas tinkamai verčiamas gerove.

Tiesa, laimę visuomenės gyvenimo varikliu laiko ne šiauriečiai, o Butanas. Jo karalius Jigme Singye Wangchuckas dar aštuntajame dešimtmetyje buvo pareiškęs, kad „bendroji nacionalinė laimė yra svarbesnė už bendrąjį nacionalinį produktą“.

Svarbiausia – geros patirtys ir suteiktas džiaugsmas

Pixabay.com (Nattanan23) nuotr.

Kitas iš minėtųjų komponentų susijęs su tuo, kaip dažnai asmuo patiria geras emocijas, lyginant su priešingomis. Augant pajamoms teigiamų emocijų daugėja ir jos stiprėja, bet tik iki tam tikros sumos. Ją perkopus, pasitenkinimas gyvenimu gal ir stiprėja, bet su laime siejamų gerų potyrių nebedaugėja.

Svarbu, kam pinigai išleidžiami. Įvairios studijos patvirtina, kad patirtys suteikia daugiau džiaugsmo už daiktus. Daugelis įsitikinę, kad pinigus verta leisti materialinei gerovei užtikrinti – ilgalaikėms investicijoms, nes pojūčiai neapčiuopiami ir ilgainiui nuslopsta. Bet į praeitį atsigręžę tiriamieji suvokdavo, kad būtent patirtys būdavo vertingesnės.

Logiška būtų už 1000 eurų paremontuoti namus ar įsigyti naują buitinę techniką, o ne išvykti į kelionę, nes šiai gal prireiks dar daugiau išlaidų, ji gali nepavykti, greitai baigsis. Psichologiškai yra kitaip, nes žmonės patiria hedonistinį prisitaikymą – pirkiniai džiugina, bet greitai nusidėvi ir būna priimami kaip savaime suprantami dalykai arba prireikia ko nors naujesnio. Patirtys patenkina gilesnius psichologinius poreikius. Jomis dažnai dalijamasi su kitais žmonėmis (pavyzdžiui, jei į kelionę leidiesi ar į spektaklį eini ne vienas), taip atsiranda bendrumo jausmas. Jei užkopi į aukštą kalną, tai prisiminsi ir apie tai kalbėsi ilgiau nei atlaikys mobilusis telefonas.

Sakoma, kad daugiau laimės suteikia ir dėl kitų išleisti pinigai, pavyzdžiui, labdarai. Prieš dešimtmetį buvo atliktas eksperimentas: grupė studentų gavo grynųjų ir dalis galėjo juos išleisti sau, dalis – kitiems. Vėlesnė apklausa parodė, kad pastarieji jautėsi laimingesni. Eksperimentą mokslininkė Elizabeth W. Dunn pakartojo ne vienoje valstybėje (Kanadoje, PAR, Ugandoje), kartais prašydama žmonių leisti savo pinigus. Šie vis tiek kalbėjo apie stipresnį laimės pojūtį, net jei buvo palyginti neturtingi.

Tą patvirtino ir eksperimentas Harvardo verslo mokykloje. Grupė žmonių gavo po 10 dolerių vertės „Starbucks“ dovanų kortelę. Vieni buvo paprašyti ką nors užsisakyti sau, antri – kitiems, treti – pakviesti ką nors kartu išgerti kavos. Geriausiai jautėsi tie, kurie skyrė pinigų kitiems ir leido laiką su jais.

Harvardo universiteto profesorius psichiatras George`as Vaillantas taip pat įsitikinęs, kad laimės nelemia pinigai, naujas telefonas ar darbas, kurį atlikti paprašo kiti. Išliekamąją vertę esą turi dalykai, kuriais mes prisidedame ir prie kitų žmonių geros savijautos. Šiame universitete net 75 metus besitęsusi Granto studija atskleidė, jog pasitenkinimą gyvenimu labiausiai lemia stiprūs asmeniniai santykiai. „Kai tau paskambina trečią valandą ryto ir tu tam žmogui tikrai padėtum, arba atvirkščiai, – taip šius santykius yra apibūdinęs studijai tris dešimtmečius vadovavęs G. Vaillantas.

Galima įsigyti laiko, bet ne visi nori jaustis tinginiais

Flickr.com (Hamza Butt) nuotr.

„The Beatles“ prieš gerą pusę amžiaus dainavo: „Nupirksiu tau žiedą su deimantu, mano drauge, jei dėl to pasijusi puikiai, / Gausiu tau bet ką, mano drauge, jei dėl to pasijusi gerai, / Nes aš stipriai nesuku galvos dėl pinigų, jie negali nupirkti man meilės.“

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Tikriausiai britų grupė buvo teisi. Bet už pinigus neabejotinai galite įsigyti laiko. Tai patvirtino viename tyrime dalyvavę 6,2 tūkst. amerikiečių, kanadiečių, danų ir olandų. Jie buvo paklausti, kiek išleidžia laiko sutaupančioms paslaugoms ir kaip dėl to jaučiasi. Dar 60 kanadiečių gavo pinigų įsigyti vieną daiktą, o po savaitės – paslaugą, ir palyginti pirkinių poveikį. Abi tiriamųjų grupės pripažino: užuot išlaidavę daiktams, jie mieliau sumokėtų, kad kas nors išvalytų ar paremontuotų namus, gal net nueitų į prekybos centrą.

Keista, bet žmonės, galintys sau tai leisti, ne visada naudojasi proga gauti laiko sau. Iš 818 olandų milijonierių bemaž pusė neieškojo, kas galėtų atlikti nemėgstamus darbus. Pasirodė, kad samdydami valytoją ar mokėdami kaimynų vaikui, kad šis nupjautų žolę, jie jaučiasi tinginiai. Tačiau, kaip pažymėjo Harvardo verslo mokyklos profesorė Ashley Whillans, laiko „pirkimas“ suteikia tiek pat laimės kiek daugiau pinigų.

Šaltinis - euroblogas.lt

Eglė Zicari