Apie savivertę, mėgstamas knygas, meilę ir mūsų visuomenę graužiančias patyčias – iniciatyvos ir tinklaraščio „Dydis nesvarbu“ autorės Giedrės Valavičiūtės pokalbis su Bernardinai.lt redaktoriumi Donatu Pusliu.
Apie savivertę
Šiandien, man regis, savivertės krizė geriausiai atsiskleidžia regint, kaip tiek daug žmonių trokšta išorinio įvertinimo.
Tai, aišku, nėra savaime blogai, tačiau yra rizika nueiti iki kraštutiniškumo, kai žmogaus savivertė tampa priklausoma nuo išorės vertinimo. Tada ir žūtbūt reikia vaikytis pareigų, statuso simbolių, kurių gal ne tiek trokšti viduje, kiek jų siekti verčia aplinka. Man šiuo atveju labai svarbi yra krikščionybės atnešama žinia, kad absoliučiai kiekvienas žmogus yra savaiminė vertybė, unikali asmenybė. Kad ir tas pasakymas apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Tai juk irgi reiškia, kad mes kiekvieną žmogų privalome priimti kaip Dievo kūrinį ir padėti išskleisti jam savo talentus, o ne stengtis jį auginti, ugdyti, kad šis taptų panašus tik į mus, būtų priverstas paklusti masiniams standartams, stereotipams.
Savivertė man yra susijusi su suvokimu, kad šioje žemėje esu neatsitiktinai. Kad ir kokie būtų mano trūkumai, netobulumai ir pan., tikiu, kad kaip ir visi kiti turiu šioje žemėje man skirtą pašaukimą, kurį atradęs galiu palikti kad ir nedidelį savo pėdsaką. Vėl gi ryškiausiai tą pėdsaką galime palikti per santykį, per įspaudą kito žmogaus gyvenime. Tad ir manau, kad mano pašaukimas, ar būčiau žiniasklaidoje, ar švietime, yra padėti žmonėms rasti savąjį pašaukimą, pasijusti reikalingais, gerbtinais, kalbėti apie kiekvieno prigimtinį orumą, kuris nėra suteikiamas ar atimamas pagal kažkieno užgaidas.
Apie visuomenę, kuri patyčias vadina edukacija
Man nėra nieko juokingiau ir kartu liūdniau nei vadinamoji marozų, pacanų kultūra, kur kiekvienas turi prisiimti žiauriai kieto veikėjo vaidmenį, primesti save kitiems, lipti per galvas silpnesniems. Visa ši kultūra yra paremta tuo, kad savo savivertę, statusą gali pasikelti tik pažemindamas kitą. Deja, ši kultūra yra būdinga ne tik pacanėliams su treningais, ji neretai aptinkama ir žiniasklaidoje šmėžuojančių verslininkų, politikų, vadinamųjų influencerių gretose.
Iš čia ir mūsų visuomenę graužianti patyčių kultūra, paminanti prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą.
Dažniausiai ši kietuolio kaukė yra užsidedama iš savivertės stokos, nesaugumo jausmo. Kadangi tenka lankytis kalėjime, kur susitinku su nuteistaisiais, tai turiu galimybę pamatyti, kad už tų kietų vyrų kaukių dažnai slypi nelaimingi, viltį praradę vyrai, kurie mielai atsuktų laiką atgalios, kad tik pabandytų pakreipti savo gyvenimą kita linkme.
Kultūra, kurioje stipresnis tyčiojasi iš silpnesnio, o šis savo ruožtu iš dar silpnesnio, kol nusitęsia begalinė grandinė, niekur neveda, o tiksliau veda tik į labai nelaimingą, susvetimėjusią visuomenę, kurioje žmogus žmogui yra vilkas.
Apie savęs pažinimus ir pamokas, laukiančias duobėse
Labiausiai padeda suvokimas, kad gyvenime neišvengiamai būna pakylimai ir nuolydžiai. Svarbiausia man yra nebėgti nuo blogų emocijų, skausmo, o su juo išbūti, geriau suvokti situaciją, kodėl atsidūriau toje duobėje. Taip priimtos duobės tampa ne tik praradimu, tačiau ir geresniu savęs pažinimu, vertinga pamoka.
Be to, man labai svarbu, kad tiek džiaugsme, tiek liūdesyje šalia manęs būtų artimi žmonės. Tikiu, kad didžiausia artimo meilė yra išbūti kartu su žmogumi juodžiausiomis jo akimirkomis. Nes džiaugsme dažniausiai būti yra paprasta.
Taigi esu be galo dėkingas artimiausiems žmonėms, kurie sunkią akimirką būna šalia, negaili patarimų, o kartais ir labai vertingų pastabų, net kritikos. Juk kartais kyla pagunda užsidaryti savame liūdesyje, įsivaizduoti, kad aš čia vienintelis toks nelaimingas, nesuprastas, nereikalingas.
Tad tokiu atveju praverčia ir geras supurtymas.
Kadangi kalbėjome apie savivertę, tai labai svarbu yra pridėti ir tai, kad kiekvienam iš mūsų gresia puikybės pavojus, t.y. savęs pervertinimas. Puikybės įkvėptas gali kilti aukštyn kaip Ikaras, kol galų gale neišvengiamai sudegsi ir pulsi žemyn. Norint to kryčio išvengti, svarbu ne tik savęs nenuvertinti, bet ir nepervertinti. Kitaip tariant, savirefleksija, savikritika yra būtinas dalykas.
Apie tai, kas daro žmogų gražiu
Žmogaus grožis visada skleidžiasi per bendravimą, kai pažįsti ne tik jo išorę, bet ir vidų, kai kantriai kaip Mažasis Princas ir lapė mezgi santykius, kad galėtum vienas kitam vis labiau atsiverti. Man įdomu, kuo gyvena kitas žmogus – ką skaito, žiūri, klauso, kokius klausimus svarsto. Jaučiu, kad toks bendravimas mane patį smarkiai praturtina.
Dar labiau įkvepia žmonės, kurie, jei galima taip pavadinti, dega pilietine aistra ir savo talentus, pomėgius suderina taip, kad jie tarnautų ne tik savo malonumui, bet ir bendruomenei.
Apie tai, ko moko meilė
Per savo gyvenimą turėjau labai daug žmonių, kurie vienu ar kitu laikotarpiu mane lydėjo suteikdami labai svarbių gyvenimiškų pamokų. Tai ir mano tėvai, seneliai, mokytojai, futbolo treneris, draugai. Šiandien už labai svarbias gyvenimo pamokas esu labai dėkingas Irenai Veisaitei, kuri man įkūnija Jurgio Matulaičio šūkį „nugalėk blogį gerumu“.
Tačiau šįkart norėčiau išskirti vieną žmogų, kurio buvimas šalia man yra labai svarbus ir ugdantis. Tai yra mano sužadėtinė Vita. Būdamas su ja, mokausi mylėti ir priimti meilę. Esu labai jai dėkingas, kad dovanoja savo meilę priimdama mane tokį, koks esu – su visomis dorybėmis ir ydomis, pūkais ir spygliais.
Žinau, kad tai sunku, kad galiu paslysti, bet tai yra svarbi pamoka, kryptis, kurios turiu laikytis. Vitos ištartas taip man pasipiršus, yra pats svarbiausias mano gyvenime išgirstas taip. Šeima dabar yra mano svarbiausia gyvenimo misija. Natūralu yra svajoti pastatyti namą, įsigyti gerą automobilį, aplankyti gražiausius pasaulio miestus, tačiau nieko geriau nepastatysi ir nieko geriau neįgysi nei šeima, o ir keliauti ne tik į kitus kraštus, bet ir kasdienybėje yra smagiau dviese.
Apie knygas vertas dėmesio
Jei kalbėtume apie vyriškumo stereotipus, tai labai rekomenduočiau dabar skaitomą žinomo futbolo chuligano Joey Bartono knygą „No Nonsense“, kurioje jis labai atvirai kalba apie savo paklydimus, jį slėgusius tuos pačius stereotipus, uždarančius į vidinį kalėjimą, ir vadavimąsi iš jų, džiaugsmą sukūrus šeimą. Viena vertus, tai yra pamoka neskubėti teisti ir atstumti žmogaus, kai jo gerai nepažįstame. Kita vertus, tai yra puiki knyga apie vidinę stiprybę pakilti, keistis.
Be to, labai rekomenduoju Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“. Nesileidžiant į gilesnes analizes, man tai yra knyga, kuri kaip ir pati Irenos asmenybė mane moko, ką reiškia prasmingai ir oriai nugyventi savo gyvenimą. Irenos virtuvėje kabo toks anūkų dovanotas magnetukas, ant kurio užrašyta „You don’t stop rocking when you get old. You get old when you stop rocking“. Ir iš tiesų, esame jauni, kol trokštame mokytis, pažinti, užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos. Tam puikiai tinka ir knygos, tačiau nereikia pamiršti ir šalia esančių žmonių, nes ir gera knyga prasminga tampa tada, kai jos atradimo džiaugsmu, mintimis, įžvalgomis dalijamės su esančiais šalia.
Šaltinis - bernardinai.lt