Vienas iš artefaktų Pasaulio lietuvių centre Čikagos priemiestyje Lemonte yra medinė skulptūra, kuri vaizduoja Staliną ir Hitlerį lupančius skalpą klūpančiam žmogui, rašo „The Economist“.
Tas žmogus – Lietuva, šalis, kuri iškentė sovietų, nacių ir vėl sovietų okupaciją. Prieš tai Lietuvą trypė caro kariuomenė ir engė jo valdininkai.
„Mes buvome didžiausia valstybė Europoje, o tada tiesiog išnykome iš žemėlapio“, – sako Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos atstovas Marijus Gudynas. Istorinės traumos iš šalies, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių, išgynė daugiau kaip milijoną gyventojų. Ir Čikaga yra neginčyjama lietuvių, gyvenančių užsienyje, sostinė. Apie šimtą tūkstančių čikagiečių save laiko lietuviais, nors daugelis jų yra trečios ar net ketvirtos kartos migrantų palikuonys. Buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ne vieną dešimtmetį taip pat gyveno Čikagoje.
Vienu metu Čikagoje gyveno apie 300 tūkstančių lietuvių, veikė 11 lietuviškų parapijų, tuzinas mokyklų, parduotuvių ir restoranų.
Lietuvių migrantai į Čikagą atvyko trimis bangomis. Pirmoji migrantų banga Čikagą pasiekė XX amžiaus pradžioje, kai tūkstančiai Lietuvos žydų, kurie yra vadinami litvakais, bėgo nuo pogromų carinėje Rusijoje ir atvyko į JAV. Čia jie dirbo sandeliuose, mėsinėse ar skerdyklose. Po Antrojo pasaulinio karo Čikagą pasiekė antroji migrantų banga iš Lietuvos. Jie čia atvyko iš pabėgėlių stovyklų Europoje, kuriose atsidūrė sprukdami nuo karo ir sovietų valdžios tėvynėje. Trečioji banga Čikagą pasiekė žlugus Sovietų Sąjungai, šiuos bėglius neretai rėmė JAV jau įsikūrę tautiečiai.
Bendruomenės gyvumas, pasak Pasaulio lietuvių centro Čikagoje vadovo Lino Gylio, ateina iš antrosios kartos migrantų, tų, kurie bėgo nuo karo ir paliko namus, kuriuos labai mylėjo. Jo paties šeima Čikagą pasiekė per Australiją į kurią pateko iš pabėgėlių stovyklos Europoje. Čikaga buvo pasirinkta todėl, kad L. Gylio mama norėjo gyventi greta tautiečių, priklausyti didelei bendruomenei.
Vienu metu Čikagoje gyveno apie 300 tūkstančių lietuvių, veikė 11 lietuviškų parapijų, tuzinas mokyklų, parduotuvių ir restoranų. Buvo ir vis dar tebėra leidžiamas laikraštis „Draugas“, o Čikagoje veikia didžiausias už Lietuvos ribų Lietuvos kultūros muziejus.
Antrosios kartos migrantai savo vaikams namuose neleido kalbėti angliškai, siuntė juos į šeštadienines mokyklas ir sekmadienio mišias. Vaikai dainavo lietuviškuose choruose ir šoko tautinius šokius. Menas, sportas ir religija vienijo šią bendruomenę. Tiesa, nepaisant to, kiek senoliai mylėtų tėvynę, jaunoji migrantų palikuonių karta grįžti į Lietuvą neskuba.
Žlugus Sovietų Sąjungai iki šių dienų iš Lietuvos išvyko beveik milijonas žmonių. Daug jaunų ir talentingų žmonių paliko šalį, bet dabar padėtis ima taisytis, dalis žmonių – grįžta. O ir diaspora vaidina ne paskutinį vaidmenį ir bent retsykiais aplanko Lietuvą, kaip, kad šią vasarą, kai tūkstančiai žmonių iš Čikagos traukė į Vilnių – į dainų ir šokių šventę ir bent kelioms dienoms pamiršo istorines traumas.
Šaltinis - lžinios.lt