Vaidas MIKAITIS
Šių dienų keliautojams žvelgiant į žemėlapį akys retai kliūva už kaimynės valstybės sostinės. Tai nieko nuostabaus, Lenkija mums per daug sava ir pažįstama. Keliaujame ten tada, kai turime reikalų arba norime keliauti, bet neturime daug pinigų.
Dar besikuriant mūsų valstybei daugelis pažįstamų, tarp jų ir mano tėvai, traukiniais ir autobusais vyko į Varšuvos turgų pardavinėti prekių. Nuo tada man Varšuva asocijuodavosi ne su miesto, o su turgaus pavadinimu. Ir dabar dažnai Varšuva ir jos oro uostas naudojami kaip kelionių į egzotinius kraštus arba pigesnių skrydžių vieta. Pigesnio gyvenimo ieškantys tautiečiai iki šiol vyksta į Varšuvą apsipirkti ir grįžta prigrūstais prekių automobiliais. Tačiau ne viskas taip siaura. Pažvelkime į Varšuvą kitaip.
Reikia vykti specialiai
Kiek anksčiau, kai Lenkija garsėjo prastais keliais, bent jau kiek nors susipažinti su Varšuva buvome priversti važiuodami toliau į Europą, nes tekdavo pervažiuoti miestą. Dabar Lenkiją vadinti prastų kelių šalimi jau nebebūtų tikslu. Naujai nutiestais patogiais aplinkkeliais Varšuvą galima aplenkti nelendant į miestą. Dabar, norint susipažinti su Varšuva, reikią į ją vykti specialiai.
Tai daryti labai siūlyčiau, nes Varšuva jau seniai nebėra turgus. Šiandien – tai modernus ir atsinaujinęs Europos didmiestis. Varšuva gali būti puiki savaitgalio kelionės idėja. Įsėdus į automobilį Vilniuje ar Kaune, jau per šešias valandas pasiekiama Lenkijos sostinė. Kelyje gal kiek ir daugoka automobilių, bet jis visai neblogas. Važiuojant savaitgalį, vilkikų srautas gerokai mažesnis, todėl galima lėkti ganėtinai laisvai. Lenkiški fiatai ar polonezai keliuose jau yra visiška retenybė. Nors Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ yra nuostabus ir vienas mėgstamiausių mano kūrinių, tačiau šios markės automobilis buvo tikrai nepavykęs dalykas.
Mieste vairuoti nesudėtinga, ypač turint navigaciją. Savaitgalį eismas ne toks intensyvus, tad didelio diskomforto nekelia. Tačiau darbo dienomis per piko valandas gali susidaryti didelės transporto grūstys. Penktadienio vakarą buvau į tokią patekęs, ir tai buvo tikras kantrybės išbandymas. Ypač kai matai, kad tikslas jau čia pat ir pėsčiomis jį greičiau pasiektum nei automobiliu. Savaitgaliais automobilio parkavimas miesto centre daug kur yra nemokamas.
Kol kas traukiniai nevažiuoja
Į Varšuvą yra tiesioginis skrydis iš Vilniaus. Valanda skrydžio, ir jau ten. Deja, bilietai yra palyginti brangūs, tad praktiškiesiems lietuviams skrydžio variantą turbūt sunkiai sektųsi įsiūlyti. Nors iš Chopino oro uosto į miesto centrą galima nusigauti patogiai ir nebrangiai, įvertinus laiko ir pinigų sąnaudas, greičiausiai nusvers automobilis.
Neblogai pasirinkti ir autobusą. Įvairūs vežėjai kaskart bilietams į Varšuvą taiko didelių nuolaidų. Gerai paieškojus galima surasti bilietų net už kelis eurus. Ne visada tai bus patogu, bet pasirinkti galima. Autobusas patogu, nes nereikia rūpintis automobiliu. Išlipi Varšuvoje ir eini kur nori. Tik reikia nepamiršti stoties pavadinimo, kurioje išlipai, nes Varšuvoje jų yra keletas.
Traukinių mėgėjai dar visai neseniai galėjo nuvykti į Varšuvą ir bėgiais. Kelionė trukdavo apie dešimt valandų, nes Lenkijos ruože iki Lietuvos sienos yra prasti bėgiai. Be to, Šeštokuose reikėjo persėsti į lenkišką traukinį. Esame sykį taip vykę iš Varšuvos į Kauną, nes buvo labai įdomu išbandyti šį transportą. Dabar šio pasirinkimo nėra, nes, kaip žinome, tiesiama europinio geležinkelio vėžė iki Kauno ir traukinių eismas kuriam laikui yra nutrauktas. Sako, jau visai greitai bus galima iš Kauno pasiekti Varšuvą traukiniu per keturias valandas. Tai sunku įsivaizduoti, nes lenkai juk savo bėgių nemodernizuoja, bet gera yra tikėti.
Istoriniu žvilgsniu
Varšuva turi turtingą istoriją. Manau, lietuviams ji neturėtų būti svetima, nes miestas ilgą laiką buvo mūsų bendros valstybės sostinė. Taigi, tai ir mūsų pačių istorija. Po Liublino unijos susikūrus Abiejų Tautų Respublikai (ATR) buvo nuspręsta, kad didingas karalių miestas ir Lenkijos sostinė Krokuva yra pernelyg šalies pakraštyje. 1596 metais bendros valstybės sostinė buvo perkelta į patogesnėje vietoje įsikūrusią Varšuvą, nes ji buvo pusiaukelė tarp dviejų svarbiausių karalystės miestų – Krokuvos ir Vilniaus.
Kad ir kaip būtų gaila, mūsų buvusios valstybės sostinė nebuvo labai atspari užpuolėjams. Per du šimtus metų iki pat valstybės griūties ir perėjimo į Rusijos imperijos rankas ją skalbė, kas tik netingėjo. Varšuvą buvo užėmę švedai, Brandenburgo grafystės, Transilvanijos, Prūsijos bei Napoleono kariuomenės. Tačiau galiausiai, kaip ir visas savo kaimynes, Varšuvą ilgam paėmė rusai.
Panašumų tarp lietuvių ir lenkų yra ne tiek ir mažai. Vienas tokių, kad abi tautos tampa vieningos tada, kai yra engiamos. Per Rusijos imperijos valdymo metus Varšuvoje kilo du dideli sukilimai. Jie, žinoma, atsirito ir iki Lietuvos. Tai buvo 1830–1831 metų ir 1863–1864 metų sukilimai. Abu caro armija žiauriai numalšino, tačiau jie davė daugiau laisvių Varšuvai ir, deja, dar labiau supančiojo Lietuvą. Lenkai mėgavosi laisvesniu gyvenimu, o Lietuvoje kai kuriose gubernijose buvo visiškai uždrausta kalbėti lietuviškai. Visoje Lietuvoje uždraustas raštas lietuviškais rašmenimis.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais žygiuodami į rytus Varšuvą vėl užėmė vokiečiai. Po trejų metų, kai vokiečiai gavę į kaulus bėgo atgal į vakarus, o rusai nebeturėjo jėgų jų vytis, Varšuva pagaliau tapo laisvos Lenkijos valstybės sostine. Lenkija sparčiai stiprėjo, tad pakartotini bolševikų bandymai viską grąžinti į prieškarinę būklę baigėsi šnipštu. Lenkija juos sumušė ir išliko nepriklausoma.
Sustiprėjusi Varšuva pradėjo žvalgytis ir į nepriklausomą tapusią Lietuvą. Tikslas buvo aiškus – ATR atkūrimas. Šįkart Kauno lietuviai nepanorėjo tapti lenkų satelitais. Visą tarpukarį valstybės pykosi, netgi trumpai kariavo, tačiau lenkams savo kėslų įgyvendinti nepavyko. Teko pasitenkinti Vilniumi.
Vis dėlto laikas parodė, kad Lenkija buvo ne tokia ir stipri, kokia manėsi esanti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciai ją užėmė labai greitai. Karo metais keli šimtai tūkstančių žydų, kurie sudarė apie 30 proc. Varšuvos gyventojų, buvo uždaryti į suformuotą Varšuvos getą. Tai buvo vienas didžiausių žydų getų pasaulyje. Apie jį sukurta daug filmų. Vienas žymiausių yra Romano Polanskio „Pianistas“. Varšuvos geto likimas tragiškas. 1943 metais Hitleriui nusprendus sunaikinti getą, žydai sukilo. Jie išsilaikė beveik mėnesį, bet galiausiai buvo žiauriai išžudyti. Nedaugeliui pavyko pasprukti ir išlikti gyviems. Vieną didžiausių žydų bendruomenių tarpukario Europoje turėjusi Varšuva neteko jos beveik visos. Pati Varšuva per karą buvo beveik visa sugriauta, o jos gyventojų sumažėjo trigubai.
Kaip žinome, sovietai išvijo vokiečius iš Lenkijos ir atkūrė Lenkijos valstybingumą. Jis buvo formalus, nes Varšuva dar beveik penkiasdešimt metų buvo Maskvos satelitė. Galutinai lenkai tapo nepriklausomi tik subyrėjus Sovietų Sąjungai. Per karą sugriauta Varšuva sovietmečiu buvo preciziškai atstatyta. Autentiškai atkurtas ir sugriautasis Varšuvos senamiestis. Todėl straipsnio antraštė ir skelbia apie naują senąjį miestą.
Nors ir išgyvenusi daug užkariautojų, Varšuva niekada neprarado savo patrauklumo. Jos gyventojų skaičius nuolat didėjo, miestą mėgo lenkų elitas, čia vyko aukščiausio lygio kultūros ir meno renginiai. Dar ATR laikais buvo pastatyta Varšuvos karališkoji pilis, o miestas pramintas rytų Paryžiumi. Tarpukariu Varšuva dar labiau suklestėjo.
Dabar – gerovės laikas
Tačiau miestas niekada negyveno taip gerai, kaip dabar. Gyventojų mieste jau per 1,7 milijono. Tai yra didžiausias ir svarbiausias miestas Lenkijoje, jos politinis, finansinis ir kultūrinis centras. Varšuva turi didelę įtaką net tik šalies ar regiono, bet ir pasaulio mastu. O ką ir kalbėti apie tai, kad daugelio dar neemigravusių lenkų siekiamybė yra Varšuva.
Mieste pragyvenimas ir viešnagė palyginti nebrangūs, ne veltui juk lietuviai keliauja į Lenkiją apsipirkti. Viešbučių ar maitinimo įstaigų kainos nesikandžioja, o taksi paslaugos gali būti net pigesnės nei Vilniuje. Viešojo transporto kainos šiek tiek didesnės nei mūsų sostinėje, tačiau toli gražu neprilygsta Vakarų Europos didmiesčiams.
Viešasis transportas mieste patogus ir gerai sutvarkytas. Važinėja metro, autobusai, tramvajai. Pirmoji metro linija atidaryta 1995 metais, o antroji – 2015 metų kovą. Varšuvos metro yra bene naujausias Europoje. Dėl to jis yra dar vis blizgantis, švarus. Pirmoji linija buvo nutiesta, kad sujungtų tankiai apgyventus pietinius ir šiaurinius miesto rajonus su miesto centru, todėl ji nesiekia daugumos populiariausių turistinių objektų. Antroji gerokai pagerino susisiekimo situaciją, todėl besidžiaugiančių metro keleivių nuolat gausėja.
Kur nesiekia metro, galima nuvykti autobusais ir tramvajais. Šių pranašumas tas, kad jų beveik neveikia transporto spūstys. Yra specialiojo tramvajaus, vežančio pro daugumą turistinių objektų, linija.
Pasidairymas po senamiestį
Kaip ir daugelyje pasaulio miestų, įdomiausias yra senamiestis. Jis nedidelis, nė iš tolo neprilygstantis Vilniaus senamiesčiui, bet pasigrožėti yra kuo. Bene žymiausias objektas – Karališkoji pilis. Joje rezidavo mūsų bendros valstybės karaliai. Pilis yra atvira lankytojams ir naudojama ne tik iškilmingiems priėmimams, bet ir kaip muziejus. Dailiai atrodo atstatyta senamiesčio Turgaus aikštė ir Varšuvos barbakanas.
Miesto svečiams siūloma pereiti Karališkuoju keliu: jis jungia Karališkąją pilį senamiestyje su Vilanovo rūmais (buvusia karaliaus Jono III Sobieskio vasaros rezidencija) ir veda pro žymiausius miesto pasididžiavimo objektus. Kelias netrumpas, apie dešimt kilometrų, todėl mažai kas įveikia jį visą per vieną kartą. Kiek žymesni objektai, pro kuriuos veda Karališkasis kelias, yra Šv. Onos bažnyčia, Tiškevičiaus rūmai, Karmelitų bažnyčia, Prezidento rūmai, Belvederio rūmai, Kazimiero rūmai, Lazenkų ir Ujazdovo parkai su rūmais ir kiti. Nuobodu nebus, bus gražu.
Varšuvos monstras
Nors Varšuvoje dygsta daug vienas už kitą gražesnių ir spalvingesnių dangoraižių, tačiau išskirtinis ir man labiausiai patikęs yra vienas seniausių stalinistinės architektūros Varšuvos dangoraižių – Kultūros ir mokslo rūmai. Jie buvo pastatyti 1955 metais kaip sovietų liaudies dovana Lenkijos žmonėms. Pastatas yra socialistinio klasicizmo ir lenkiškosios architektūros mišinys. Būtent ši mišinio dalis turbūt lemia tai, kad pastatas yra panašus į kai kuriuos senuosius Manhatano dangoraižius. Šis panašumas turbūt yra iš lenkiškosios architektūros. Nors ir dygsta nauji stikliniai pastatai, šis monstras vis dar išlieka aukščiausias pastatas Lenkijoje. Jo siekia 231 metrą.
Patys lenkai nevienareikšmiškai vertina Kultūros ir mokslo rūmų dangoraižį. Vienų nuomone, jis yra nereikalingas kaip sovietinės praeities reliktas, kiti piktinasi, kad pastatas bjauroja senamiesčio vaizdą, o treti teigia, kad tai lenkų istorijos dalis. Manau, jis nedera nei prie senojo, nei prie naujojo stiklinio miesto veido. Kad ir kokie suktųsi ginčai, būtent šis pastatas yra laikomas Varšuvos simboliu.
Dabar dangoraižyje yra įsikūrę biurai, kino teatrai, parduotuvės, sporto klubai ir net universitetas. Tačiau mums svarbiausia, kad jo viršuje yra apžvalgos aikštelė. Būtinai į ją pakilkite, gražus Lenkijos sostinės panoramos vaizdas bus garantuotas.
Šaltinis - lžinios.lt