Lina MRAZAUSKAITĖ
Nors Lietuva pagal vidutinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių, yra trečia skurdžiausia valstybė Europos Sąjungoje (ES), prekių kainos vejasi ES vidurkį.
Lietuvoje maisto ir gėrimų kainos atsilieka nuo ES kainų vidurkio šiame segmente, tačiau drabužių ir elektronikos prekių kainos vidurkį atitinka.
Eurostato duomenimis, pernai Lietuvoje maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos siekė 78 proc., tabako ir alkoholinių gėrimų - 73 proc. ES vidurkio. O drabužių ir elektronikos prekių kainos Lietuvoje sudarė net 99 proc. ES vidurkio.
Tiesa, šalyse kaimynėse visų šių kategorijų prekės buvo brangesnės. Estijoje ir Latvijoje maisto ir gėrimų kainos sudarė atitinkamai 88 proc. ir 87 proc., tabako ir alkoholio – 83 proc. ir 84 proc., drabužių – 101 proc. ir 105 proc. ES vidurkio. Brangiausiai už maistą ir gėrimus mokėjo Danijos (139 proc. ES vidurkio), mažiausiai - Lenkijos gyventojai (61 proc.). Latvijoje elektronikos prekių kainos taip pat sudarė 99 proc. o Estijoje - 105 proc. ES vidurkio.
Bendras prekių ir paslaugų kainų krepšelis Lietuvoje taip pat sudarė mažesnę dalį ES vidurkio nei šalyse kaimynėse. Lietuvoje jis sudarė 64 proc., Latvijoje 72 proc., o Estijoje - 79 proc. ES vidurkio. Didžiausias prekių ir paslaugų kainų krepšelis taip pat buvo Danijoje (138 proc.), mažiausias - Bulgarijoje (48 proc.)
Lietuvos gyventojai buvo vieni mažiausiai mokančių už restoranų ir viešbučių paslaugas - 65 proc. ES vidurkio. Latvijoje šis rodiklis siekė 77 proc, Estijoje - 80 procentų.
Tendencijos - natūralios
Šalies ekonomistų kainų tendencijos Lietuvoje ir ES nenustebino. Banko DNB vyriausiosios analitikės Indrės Genytės-Pikčienės teigimu, esant laisvam prekių ir paslaugų judėjimui ES jų kainų supanašėjimas yra užprogramuotas. Prekės bendroje rinkoje yra daug mobilesnės už paslaugas, todėl prekių kainų lygis yra pasistūmėjęs daug arčiau ES vidurkio nei paslaugų kainos.
„Tai puikiai iliustruoja ES vidurkį beveik pasiekusios drabužių ir elektronikos kainos Lietuvoje. Elektronikos prietaisų Lietuvoje mes praktiškai visai negaminame, viską importuojame. Todėl šių prekių kainos negali būti mažesnės - jų tiesiog neapsimokėtų čia įvežti“, - aiškino pašnekovė.
Tuo tarpu tekstilės gamintojai, nors jų Lietuvoje ir esama, sprendžia, ar savo gaminius parduoti Lietuvoje, ar eksportuoti į kitas ES valstybes. Kad apsimokėtų drabužius parduoti Lietuvoje, kaina, kaip pažymėjo ekonomistė, taip pat turi būti konkurencinga.
„Natūralu, kad prekių, kurios gaminamos ne ES ir jų prekybai nėra jokių apribojimų bei mokesčių, visose ES valstybėse kainuoja labai panašiai. Tokios prekės ir yra drabužiai bei avalynė“, - paaiškino Nerijus Mačiulis, banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas. Palyginimui, daug maisto prekių gaminama Lietuvoje, todėl jų kainos priklausomos nuo vietinių veiksnių - ypač atlyginimų, tad atotrūkis nuo ES vidurkio didesnis. Tuo tarpu alkoholio ir tabako kainos skiriasi dėl mažesnių akcizų Lietuvoje.
Be to, kaip pridūrė N. Mačiulis, kainų lygiui nemažai įtakos turi ir konkurencijos lygis - jei kurių nors prekių gamintojų ar pardavėjų yra mažai, atsiranda galimybės piktnaudžiauti. „Valdžia dažnai kalba apie įvairias priemones pažaboti kainų augimą, pavyzdžiui, riboti prekių antkainius. Tačiau efektyviausias būdas pasiekti skaidrią kainodarą ir vartotojų nediskriminavimą yra konkurencijos užtikrinimas“, - įsitikinęs pašnekovas.
Kainų augimas nerimo nekelia
Ekonomistas pažymėjo, kad kainų skirtumai ypač išryškėja lyginant paslaugų kainas. Mat didelė paslaugų - kirpėjo, santechniko, šaltkalvio, teisininko, gydytojo ir kt. - kainos dalis yra darbuotojo atlyginimas. Taigi paslaugos, kurioms būdingi maži atlyginimai, yra pigios. „Dėl šios priežasties Lietuvoje paslaugų kainos net nesiekia 50 proc. ES kainų vidurkio. Ir tai yra priežastis, kodėl nereikėtų nerimauti, kad euro įvedimas pabrangino kai kurias paslaugas - paslaugų sektoriuje atlyginimai gali didėti tik brangstant paslaugoms“, - teigė jis.
I. Genytė-Pikčienė taip pat pažymėjo, kad paslaugos dažniausiai teikiamos vietinėje rinkoje, tad jas bendros rinkos kainų supanašėjimo jėgos veikia daug silpniau. Taigi paslaugų kainų lygį labiausiai apsprendžia paklausa ir darbo sąnaudos. „Darbo sąnaudų atotrūkis nuo ES vidurkio yra ypač ženklus, Lietuva pagal vidutinį bruto darbo užmokestį yra trečia skurdžiausia ES valstybė. Dėl to Lietuvoje, pavyzdžiui viešbučių ir restoranų paslaugų kainos yra ženkliai mažesnės už ES vidurkį“, - paaiškino ji.
Analitikė pažymėjo, kad vertinant kainų lygį Lietuvoje ir kitose ES valstybėse bei šalies gyventojų perkamąją galią tampa akivaizdu, kad Lietuva vis dar skurdesnė valstybė. Tą esą puikiai iliustruoja išlaidų maistui dalis vartotojo krepšelyje: Lietuvoje šios išlaidos siekia 21,7 proc. visų vartojimo išlaidų, kai ES vidurkis – 15,6 proc., o Vokietijoje jos sudaro tik 11,7 procento.
„Problema ta, kad kaip ir paslaugų kainų, taip ir darbo jėgos kainos konvergencija vyksta daug lėčiau. Darbo jėga dėl kalbos barjerų ar kultūrinių skirtumų ES nėra tokia mobili kaip, pavyzdžiui, JAV, todėl ir pagrindas kainoms supanašėti daug mažesnis. Vis tik Lietuvoje nuo 2013 metų vidurio stebime palyginti spartų darbo užmokesčio augimą – vidutiniškai po 5 proc. per metus“, - sakė pašnekovė. Tai, anot jos, lėmė kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, emigracijos spaudimas ir pan. O darbo jėgos brangimas ilgainiui kilstels ir paslaugų kainų lygį ES vidurkio link.
Šaltinis - lžinios.lt