BEATRIČĖ BANKAUSKAITĖ

„Konstitucijos diena mums turėtų būti kiekviena diena“, – sako Tomas Berkmanas, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas, kalbėdamas apie šiandien jau 25-erius metus minimą Konstitucijos dieną. Jis mano, jog dabar turime daug daugiau galimybių įdomiai minėti tokią dieną, bet posovietinė liga – kūrybinė stoka supaprastina šventę iki minėjimo Prezidentūroje ar koncerto Katedros aikštėje.

Prof. T. Berkmanas teigia, jog visuomenėje vis dar daug nepasitikėjimo institucijomis, pareigūnais, žmonių mentalitetas hierarchinis. Ir tik išgydžius šias traumas, mūsų Konstitucija plačiąja prasme nebesiskirs nuo kitų demokratinių valstybių konstitucijų. 

Ką žodis Konstitucija, ne tik kaip Pagrindinis šalies įstatymas, reiškia plačiąja prasme?

Čia gali padėti pati mūsų Konstitucija, jeigu ją atidžiai skaitome ir apgalvojame. Imkime jos nuostatą: „Suverenitetas priklauso Tautai“. Galime klausti – tai kam jis tuomet iš tikrųjų priklauso: Tautai ar Konstitucijai? Ar pas mus viešpatauja teisė, Konstitucija ar Tauta? Šio prieštaravimo gali nelikti tik tuomet, kai suprasime, kad Konstitucija ir Tauta tam tikra prasme yra viena, kad Konstitucijos vieta yra mūsų viduje kaip mentaliteto dalis. Aišku, tokiu atveju kalbame tik apie Konstituciją plačiąja prasme, net tik tuos rašalo, dabar dažniau – kompiuterio ekrano žymenis, kurie žymi mūsų Konstituciją siaurąja prasme.

Ar galime Konstituciją vadinti viena pamatinių tautos vertybių, ar tai labiau žmogaus pasirinkimas?

Galima vadinti ir taip, ir taip. O tiksliau, tai yra abu dalykai vienu metu. Konstitucija plačiąja prasme yra žmogaus vertybinis pasirinkimas. Kalbant teisės filosofijos terminais, ypač  turint omenyje Hartą – tai yra teisės pripažinimas kaip teisės, konstitucijos pripažinimas kaip Konstitucijos – to, kas mums, mūsų Tautai, yra be galo svarbu kaip tam tikri unikalūs dalykai, tam tikra labai vertinga holistinė visuma. Jeigu to nebūtų, tuomet mūsų užrašytosios Konstitucijos siaurąja prasme pozicijos labai sušlubuotų.

Jums valstybės įstatymas – kasdienybė, tačiau, kaip manote, ar eiliniai žmonės pakankamai gerai išmano savo teises, laisves bei pareigas, surašytas Konstitucijoje?

Tiksliai kalbant ir vėlgi remiantis teisės filosofų įžvalgomis, nėra lemiamai svarbu, kad visi tam tikros šalies gyventojai gerai išmanytų Konstituciją. Tai nėra būtina, nors, žinoma, pageidautina. Jeigu kaip Juras Jankevičius vaikščiočiau po Lietuvą ir visų klausinėčiau: „Ar žinote, ką skelbia Lietuvos Konstitucijos 144 straipsnis?“, turbūt labiau pats būčiau juokingas, užduodamas tokį klausimą. Esminis momentas – kad kiek įmanoma visi gyventojai Konstituciją gerbtų, kad mūsų valstybės pareigūnai tam sudarytų visas sąlygas ir prielaidas. Kitaip sakant, gerokai svarbiau, koks yra valstybės pareigūnų santykis su Konstitucija. Kiek, reaguojant į vieną neseną ginčą, mūsų valstybė tam tikru atžvilgiu yra policinė valstybė. Nematau nieko blogo policijoje kaip tokioje. Jeigu jos nebūtų, riaušininkai greitai nusiaubtų mūsų turtą. Svarbu – kokia yra policija ir visi likę valstybės pareigūnai. Vienoje laidoje vienas norvegas, paklaustas, kokia jų šalies sėkmės formulė, atsakė taip: pas mus yra gera biurokratija. O pas mus biurokratai vis dar demonizuojami net įstatymų frazeologijoje. Tarkime, Seimo kontrolieriai pagal atitinkamą įstatymą kovoja su biurokratizmu, tarsi tai ipso facto būtų kažkoks blogis. Čia geriausia prisiminti M. Bulgakovo „Šuns širdies“ epizodą, kur profesorius Priobraženskis pasako, kad geriausia būtų, jeigu visi gerai dirbtų savo darbus. Todėl taip pat geriausia būtų mums visiems, jeigu, kiek įmanoma, visi gyventojai gerai dirbtų savo darbus – tas pats pareigūnas ar biurokratas, žemdirbys, gydytojas, pardavėjas, verslininkas ir kiti. O jeigu jie vietoje to pradėtų mintinai kalti, liaupsinti ir apdainuoti mūsų Konstituciją bei taip iš jos daryti kultą kaip kai kurie kiti M. Bulgakovo apysakos personažai, nemanau, kad tai būtų gerai.

Prof. T. Berkmanas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl svarbu išmanyti savo šalies Konstituciją?

Nėra būtina, kad visi mūsų šalies gyventojai gerai išmanytų ar tuo labiau – mintinai mokėtų Konstituciją. Bet pageidautina. Tokia hartiška formuluotė rodo, kad tai gana svarbu. Sakyčiau taip – tikrai labai svarbu, kad šalies gyventojai suprastų jos reikšmę, jog tai – šalies teisinės sistemos pagrindas, taip pat  kai kas svarbiau nei tik užrašytasis jos tekstas. Filosofiniais terminais kalbant,  reikia tam tikros refleksijos – pažvelgti į save ir suvokti, kad tavo paties tam tikras suvokimas teisės kaip teisės, konstitucijos kaip Konstitucijos taip pat labai svarbus, tai taip pat yra mūsų Konstitucijos dalis. O pareigūnui tai gali būti net ir lemiamai svarbu. Tam tikra prasme būtent šios refleksijos pagrindu remiasi visa mūsų valstybė, būtent ji yra Pamato norma, kurios atsisakius griūtų visas valstybės mūras.

Kuo mūsų šalies Konstitucija skiriasi nuo kitų demokratinių valstybių Konstitucijų?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Č. Iškauskas. Kodėl atleidžiami karantino varžtai? EUROPARLAMENTARAS S. KELLY: ES BUS STIPRI, JEI STENGSIMĖS NĖ VIENO NEPALIKTI UŽNUGARYJE Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Kodėl žmonės pikti ant biurokratų arba atvirkščiai?“ Žurnalistas Andrius Tapinas savo „Facebook“ paskyroje pareiškė ką mano apie artėjančius rinkimus SKAITYTOJO POZICIJA. LIETUVIŠKAS PASAS AR DVIGUBA PILIETYBĖ?

Šiuo klausimu turbūt norima jos įvertinimo, o ne palyginimo? Kitaip sakant, ar mūsų Konstitucija yra pakankamai demokratiška, ar ji atitinka šiuolaikinei demokratinei valstybei keliamus reikalavimus? Jeigu kalbama apie Konstituciją siaurąja prasme – jos tekstą – tuomet taip, savaime tame tekste nematau jokių didelių problemų. Gal yra tik tam tikrų probleminių niuansų; pavyzdžiui, mano galva, 147 str. nuostata, kad „sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti ... ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų“ nebuvo gerai apgalvota, nes kai mūsų buvo 3,5 milijono, šis reikalavimas reiškė viena, dabar, po emigracijos bangos, tai reiškia jau ką kita. Beje, jis yra labai konkretus, ir vargu ar Konstitucinis Teismas jį galėtų kažkaip „neutralizuoti“ savo jurisprudencija. Bet tai yra detalė, niuansas. Kaip sakiau, apskritai mūsų Konstitucijos tekstas yra visai geras.

Tačiau, manau, turime gerokai daugiau problemų dėl Konstitucijos plačiąja prasme. Grįžtant prie to, kas sakyta, ir vertinant labai apskritai, visgi mūsų valstybės pareigūnai nesudaro sąlygų pagarbiai ir tvirtai pripažinti mūsų šalies valstybingumą, konstitucingumą. Mūsų visuomenėje yra daug nepasitikėjimo institucijomis, pareigūnais ir net mūsų valstybe – tai tikrai labai problemiška. Atitinkamai, giluminiu mentaliteto lygmeniu mūsų Konstitucija plačiąja prasme vis dar skiriasi nuo kitų demokratinių valstybių konstitucijų, ypač tų šalių, kurios nebuvo traumuotos sovietmečio. Bet, supraskite teisingai, tai taip pat reiškia, kad dėl viso to tikrai ne tik pareigūnai kalti. Sergame mes visi, sergame ir tada, kai mūsų mentalitetas vis dar labai hierarchinis, kai įsivaizduojame, kad pareigūnas yra visagalis ir ne tik gali, bet ir privalo viską mums ar už mus padaryti, privalo kai ką mums duoti arba gali ką nors atimti. Todėl mūsų Konstitucija visiškai nesiskirs nuo kitų demokratinių valstybių Konstitucijų tik tuomet, kai tos traumos bus visiškai išgydytos.

Kodėl svarbu minėti Konstitucijos dieną?

Manau, svarbu ją minėti būtent todėl, jog mes vis dar nesame laisvi. Bet pradėkime nuo to, kad mums tikrai nėra privaloma ją minėti – jau nebe sovietmetis, niekas nebaus, jeigu nenueisi į kažkokį paradą ar kažkam nenusilenksi kaip kokioje Šiaurės Korėjoje. Mums turėtų būti ne privaloma, bet būtent svarbu minėti šią dieną, svarbu kiekvienam asmeniškai ir, pridėsiu, kiekvienam savaip. Kai Jimi Hendrixas sugrojo JAV himną Vudstoke gitara, tai nebuvo nepagarba himnui. Tam tikru atžvilgiu tai buvo konstitucinės laisvės vertybės reprezentacija, jos parodymas ar įrodymas, ir tos vertybės ženklas taip pat yra ir himnas, kuris asocijuojamas su valstybe, kur laisvė yra didelė vertybė.

O kaip ji turi būti minima? Kaip gyventojus būtų galima labiau sudominti?

Manau, kad ją reikia minėti paprastai, žmogiškai ir laisvai. Analizuojat iš dabartinių pozicijų, sovietmečiu tiek visko nebuvo galima, buvo visokių kvailų draudimų ir ribojimų. O dabar galime tiek visko daug, kad kartais nebežinome, kaip visus sudominti. Tai tik vėl rodo dar vienos sovietmečio ligos – kūrybiškumo stokos – simptomą. Negi minėjimas yra tik renginys Prezidentūros salėje, viena kita konferencija ir koncertas Katedros aikštėje? Mano galva, minėjimas turėtų būti labiausiai skirtas paprastam bendruomeniškumui, ypač tokiam, kuris kiek įmanoma mažintų atskirtį tarp pareigūnų ir „paprastų gyventojų“. Būtų geriausia, kad bent šią dieną visiems taptų aišku, jog ir pareigūnai yra tokie pat „paprasti gyventojai“, kurie dirba arba bent stengiasi gerai dirbti savo darbą. Pavyzdžiui, policininkai galėtų pakviesti tuos, jeigu jau taip atskiriame, „paprastus gyventojus“ kartu išgerti kavos kur nors Kauno Laisvės alėjoje. Arba tą patį galėtų padaryti mokesčių inspektoriai su „paprastais verslininkais“. Būtų visai neblogi Konstitucijos dienos minėjimo renginiai.

Ir kitas momentas – Konstitucijos diena mums turėtų būti kiekviena diena. Nebūtų gerai, jeigu vieną dieną ją pompastiškai paminėtume, o jau kitą dieną ją gerokai primirštume, ir Konstitucija mums asocijuotųsi tik su kažkokia žalia knygute, kuri rūpi ir nuolat minima tik devynių žmonių Vilniaus Gedimino prospekte. Gyvenkime su ja viduje nuolat, bet ramiai, be kulto ir pompastikos.

Šaltinis - bernardinai.lt