Kuo daugiau skraidau, tuo labiau norisi sėsti į mašiną ir žeme važiuoti horizonto link, kad ir koks ilgas kelias laukia. Lėktuvais keliauti patogiau ir greičiau? Mitas! Nebent jei norite išsimaudyti Limpopo upėje ar nusipirkti cinamono Šri Lankoje. Bet kartais skrydžiai Europoje ar kitur tarp artimų miestų baigiasi greičiau, nei kelionė autobusu nuo oro uosto pastato iki lėktuvo, jau nekalbant apie kelionę nuo durų iki saugumo patikros… Viskas dėl to saugumo…

Kartais gerai supainioti skrydžio laiką

Prieš kelias savaites per žioplumą ir tingėjimą susiorganizavau nuotykį, kuris kokią valandą atrodė kaip bjauri niekšybė sau, bet vėliau pavirto teisingu sprendimu ir gera pamoka ateičiai.

Vakare prieš skrydį patingėjau pasitikslinti skrydžio iš Štutgarto į Frankfurtą laiką (juk tikrai 6.20 val. – kaip visuomet…). Iš namų reikėjo išvažiuoti apie 4 val., kad oro uoste atsidurčiau mažiausiai valandą prieš skrydį – pastaruosius kelerius metus, kai tokių kelionių buvo jau nebesuskaičiuoju kiek, to visuomet pakako. Jau mašinoje, kuria važiavau į oro uostą, nusprendžiau vis tik pasižiūrėti skrydžio laiką. Lygiai dviem valandomis vėliau! Nesuprantu, kokiu būdu aštuonetas mano akyse prieš tai buvo pavirtęs į šešetą… Grįžti į lovą nebebuvo prasmės – verčiau oro uoste atsirasti 5 val., ar ne?

Ir tai buvo teisingiausias mėnesio sprendimas! Mat prie saugumo patikros radau eiles kone nuo durų. Nieko ypatingo nenutiko – kiek mačiau, dirbo visi postai, niekas nežiovavo ramstydamas sienas. Tiesiog dėl naujos įrangos (gal kur nors jau esate matę – vietoj įprastų aparatų, pro kuriuos reikia tiesiog praeiti, pastatyti tokie, kuriuose reikia sustoti tam tikra poza ir palaukti, kol nuskenuos visą kūną). Vos kelių sekundžių procedūra – atrodo, ką tai reiškia, bet tai yra du ar tris kartus ilgiau nei iki šiol. Proporcingai pailgėja ir laikas eilėje.

Saugumas – svarbiausia, tai savaime suprantama. Nesu šitų reikalų specialistė ir nenoriu ginčytis, reikia tokių kruopščių patikrinimų ar ne. Baisiai nesmagu, kai koks ponas, pasirodo, keliauja lagaminėlį prisikimšęs buteliukų ir indukų, pilnų lyg sulčių, lyg jogurto, lyg kitokio skysčio. Neseniai turėjau progą tai stebėti, laukdama, kol po patikrinimo išlįs mano kuprinė.

Nes tas ponas procesą buvo pristabdęs – jo lagaminas kelis kartus grįžo pakartotiniam patikrinimui, kol galiausiai vienas darbuotojas nusprendė lagaminą atidaryti, o tuomet – lėtai ir nuosekliai paaiškinti, kodėl buteliukus reikėtų išmesti.

Jogurto nėra ko bijoti, bet jei netyčia toks keleivis, negirdėjęs apie gerą dešimtmetį skysčiams lėktuvo salone galiojančią taisyklę „100 ml / 1 l“, sugalvos tualete užsirūkyti (nes nebus girdėjęs apie tokį draudimą)? Sprogti gal nesprogsime, bet saugumo sistemos turbūt suveiks ir lėktuvą gali prireikti neplanuotai nutupdyti.

Su skysčiais viskas aišku, bet dažnai tikrintojams užkliūna įvairūs kiti dalykai, kurių paieška kuprinėje ir svarstymai, galima ar ne, baisiai gaišina bei verčia jaustis kaltu dėl visų pasaulio negandų. Berods Jordanijoje užkliuvo mano žirklutės (gana bukais galais, su jomis buvau apskridusi ne vieną šalį ir niekam iki tol netrukdė). Vienas olandas ilgai rausėsi po mano kuprinę, kol rado fotoaparato objektyvą. Jei tik kada skrendu iš Frankfurto, turiu papildomam patikrinimui ištraukti išorinį kietąjį diską. Visada klausiu, ko ieško, kad ištraukčiau ir sutaupyčiau kelias minutes, bet jie tik susiraukia ir įlenda giliau į kuprinę.

Negali pykti, kitaip dar ims ir užlaikys tiek, kad savo lėktuvo tik pilvą iš apačios pamatysi. Bet kodėl kiekvienas oro uostas (o gal šalis) susigalvoja savo taisykles? Seniai žinau, kad vienos oro linijų bendrovės leidžia 8 kg ir nė gramo daugiau rankinio bagažo, kitos – maždaug 10 kg, trečios – kokius 15 kg (tiek sveriančią ir išsipūtusią lyg drambliukas kuprinę kartą skraidinau iš Nepalo – niekas nė mur mur)… O kaip atspėti, kas tame bagaže nepatiks? Vien dėl tokių improvizacijų, kurios suryja galybę laiko (kuprinė pirmyn-atgal per patikrą, atidarymas, panaršymas, daiktų sukrovimas…) norisi viską sumesti į bagažinę ir dardėti įprastais keliais.

Kamufliažiniams marškinėliams geriau likti namie

Bet keliauti saugiai nereiškia vien to, kad sklandžiai pasieksi norimą oro uostą, užuot tapęs kokio teroro išpuolio auka. Jei iš anksto nepasirūpinsi įvairiais kitais dalykais, nemalonūs netikėtumai ir nuostoliai gali gerokai apkartinti viešnagę svečioje šalyje, kad ir kokiu tikslu ją lankote.

Turbūt dažniausiai pasitaikanti grėsmė kelionei – vagystės. Viešųjų ryšių specialistas Valdas Lopeta, prieš kurį laiką ilgiau nei metus keliavęs po Lotynų Ameriką, pasidalijo patarimais, kaip nuovargiui, išsiblaškymui ir neįpratimui prie didelio žmonių srauto neleisti tapti vagišių auka.

Nesipuošti madingų dizainerių drabužiais, kišenes apsaugoti sagomis ar užtrauktukais, turėti slaptų kišenių, vengti karinio stiliaus aprangos, neapsikrauti daiktais ir nepalikti jų be priežiūros, ant kuprinės ar lagamino užrašyti savo kontaktus, vertingus daiktus prisitvirtinti, turėti dokumentų kopijų, vengti spūsčių ir nesaugių vietovių – tik keli iš jo patarimų.

Nemažai panašių patarimų kartu su viena pamokančia istorija publikuojama keliautojo Rimvydo Širvinsko-Makaliaus interneto puslapyje.

Čia galima rasti patarimų, kaip keliaujant apsaugoti savo nešiojamą kompiuterį ir jame esančią informaciją. Vienas bankas patarė, kaip neprarasti mokėjimo kortelių ar elektronių duomenų.

Priešingu atveju galima ne tik sąskaitoje rasti nulį, bet ir įlįsti į skolą, jei kreditinę kortelę nugvelbę vagišiai bus išlaidūs.

Ne ką geresnė situacija, jei su kortelėmis dingsta ir pasas. Keliaujant pravartu žinoti ne tik kuriuos dokumentus reikia turėti, bet ir ką daryti, juos praradus. Prieš porą metų tinklaraštis Euroblogas.lt aprašė dvi tokias istorijas. Vos prasidėjus atostogoms Barselonoje, iš vienos keliautojos buvo pavogta brangi rankinė su dokumentais, banko kortelėmis, nemažai grynųjų ir mobiliuoju telefonu, liko tik atgalinis bilietas į Lietuvą. Kiek aukščiau minėtų patarimų būtų pravertę?..

Kitai merginai Malaizijoje, iki skrydžio namo likus vos kelioms valandoms, rankinę nuo peties nuplėšė pro šalį švilpiantis motorolerio vairuotojas. Skaudžios patirties pamokyta, ji taip pat negailėjo patarimų: turėti kelionės draudimą, pasidaryti svarbiausių dokumentų kopijas ir ne vien popierines – elektronines galima nusiųsti artimiesiems, taip pat pravartu šiems palikti priėjimo prie banko sąskaitų kodus, kad jie galėtų iškart užblokuoti pavogtas korteles.

Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai pataria prieš kelionę atlikti namų darbus:

– pasidomėti šalimi, kurion keliaujate, ir saugumo situacija;

– užregistruoti trumpalaikę kelionę Konsuliniame departamente („Kelionių registracija“), informuoti artimuosius apie kelionės planus;

– išsiaiškinti, ar svečioje šalyje yra Lietuvos atstovybė, jei ne – susirinkti ES atstovybių ar konsulinių įstaigų kontaktus.

Žinių apie „karštus taškus“ įvairiose šalyse galima rasti specializuotoje svetainėje keliauk.urm.lt arba „Twitter“ paskyroje @Keliauk_URM.

Šaltinis - euroblogas.lt

Eglė Zicari