Jūratė MIČIULIENĖ
Ir kas galėjo pamanyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Pacai, pastatę Lietuvoje daugelį bažnyčių, vėliau griūvant Abiejų Tautų Respublikai vengdami represijų už dalyvavimą sukilimuose, atsidurs Salvadore ir taps bene garsiausiais šios šalies kavos augintojais. Neseniai sužinoję apie savo lietuviškas šaknis džiaugiasi, kad greit Salvadore turės lituanistikos centrą.
Lietuvos edukologijos universitetas, antrus metus vykdantis baltistikos projektą, jau įsteigė daug lituanistikos centrų Europoje, Gruzijoje, Kazachstane. "Turėjome tikslą Amerikoje surasti dar lietuvybės puoselėjimo galimybių neturinčią bendruomenę. Neseniai sužinojome, kad Salvadore gyvena kavos augintojų Pacų giminė. Į sostinės Don Bosco universitetą važiavau apsižvalgyti, kokiomis sąlygomis ir ar būtų galima ten steigti lituanistikos centrą. Mūsų projekto tikslas - kad visi norintys turėtų sąlygas atgaivinti lietuvybę, mokytis lietuvių kalbos", - pasakojo ką tik iš tolimos Centrinės Amerikos šalies grįžusi universiteto dėstytoja, Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Vilkaitė-Leonavičienė, lietuvių kalbos vasaros kursų užsieniečiams organizatorė.
Lietuviškų šaknų turinčiųjų Salvadore yra apie 300.
Lietuviškų šaknų turinčiųjų Salvadore yra apie 300. Ir visi jie kilę iš prieš du šimtus metų čia atvykusios vienos Pacų giminės atšakos. Tai jau bene aštunta jų karta. Pacai - kitados buvusi garsi, įtakinga Lietuvos didikų giminė, daugelis Pacų ėjo aukštas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir Mykolas Romeris kilęs iš Pacų (jo senelė - Anna de Pac).
Kad kitose Pietų Amerikos šalyse yra lietuvių bendruomenių, V. Vilkaitė-Leonavičienė žinojo, tačiau Salvadoras buvo tikras atradimas. Projektas "Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra" netikėtai išplėtė savo geografiją. "Susipažinau su tame krašte ryšių su Lietuva beveik neturinčia lietuviška bendruomene, - pasakojo ji. - Don Bosco universiteto vadovybė, dėstytojai susidomėjo, buvo girdėję apie Lietuvą iš Pacų (jų kava Salvadore labai populiari), pažadėjo leisti po savo stogu steigti lituanistikos centrą. Tad sąlygos gyvuoti lietuviškam žodžiui bus. Pasirodo, net šiuo metu universitete studijuoja kelios Pacų giminei priklausančios mergaitės."
Pasak pašnekovės, labai nedaug kas moka lietuviškai, bet yra norinčiųjų išmokti. Ispanakalbėje Salvadoro aplinkoje sunku puoselėti lietuvybę, tuo labiau kad per du šimtus metų lietuviškoje giminėje buvo daug mišrių santuokų, įsuko vietinis gyvenimas. "Norime, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie Lietuvą, kad turėtų galimybę pramokti lietuviškai, palaikyti ryšius su mūsų šalimi", - sakė dėstytoja.
V. Vilkaitė-Leonavičienė Salvadore surengė apie trisdešimt Lietuvos pristatymų. Juokingiausia jai buvo, kai žmonių klausinėdavo, kur yra Lietuva.
V. Vilkaitė-Leonavičienė Salvadore surengė apie trisdešimt Lietuvos pristatymų. Juokingiausia jai buvo, kai žmonių klausinėdavo, kur yra Lietuva. "Beveik pusė sakydavo - Afrikoje, pusė - Europoje. Net jauni žmonės visai neturi jokio supratimo. Buvo gal du atvejai, kai žmonės buvo girdėję tik apie Arvydą Sabonį. Tada labai pasijuokiau, pamaniau, nesvarbu, kad Rūta Meilutytė medalius renka, Sabonis - amžiams", - pasakojo pašnekovė.
Unikali kavos rūšis
Kadangi Pacų giminė Salvadore garsi, - tai vieni žinomiausių kavos augintojų, apie juos yra nemažai rašiusi to pasaulio regiono spauda. Viename interviu "Cafe Pacas" versle besisukanti Maria Pacas Martinez yra pasakojusi jų šeimą išgarsinusios kavos istoriją. "Viskas prasidėjo 1800 metais, kai į Salvadorą iš Tenerifės atvykę Pacai, tiksliau Chose Rosa Pacas, nusipirko žemės ugnikalnių papėdėse ir pradėjo auginti kavamedžius. Mano prosenelis Fernando Alfredo Pacas Figueroa nuo 1900-ųjų mėgo eksperimentuoti su įvairiomis kavamedžių veislėmis. Kartą pastebėjo, kad viename aukštai kalnuose užveistame kavamedžių sode gerokai padidėjo derlingumas. Apie 1930 metus pas jį apsilankė kitas žinomas šalies žemvaldys Don Francisco De Sola. Jį sužavėjo prosenelio kava, patarė pasikviesti mokslininką iš Floridos universiteto (JAV) Williamą Cogwillą, tyrinėjantį kavamedžių veisles. Mokslininkas nustatė, kad tai visiškai nauja kavamedžių veislė, atsiradusi galbūt mutuojant augalams. Buvo duotas giminės vardas - pacas."
Veislė išplito Pietų Amerikoje, Afrikoje, Filipinuose. Vėliau kavą tobulino Marios senelis Fernando Alfredo Pacas Trujillo. Apie 1950 metus Pacai, sukryžminę pacas ir maragogype veislės kavamedžius, išvedė naują hibridą - pacamara, kuri 2006 metais Salvadore pelnė antrą vietą. Lietuvoje taip pat galima paragauti šios unikalios kavos specializuotose kavos parduotuvėse.
Kaip interviu teigia Maria, dabar kavos versle aktyviai dalyvauja keturi šeimos nariai: ji, jos tėvas Fernando Alfredo Pacas Diazas (generalinis direktorius), jos sesuo Marcela Pacas Martinez ir jauniausias brolis Juanas Alfredo Pacas Martinezas. Dar dvi seserys ir motina kavą tik ragauja ir grožisi plantacijomis.
Plantacijos įdomiau nei bažnyčios Lietuvoje
Šeimos galva su dukra Marcela 2008 metais lankėsi Lietuvoje, apžiūrėjo Pacų Vilniuje statytą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, Šv. Teresės bažnyčią ir vienuolyną, Pažaislio vienuolyną. Lietuvos televizijos paklaustas, ar nežada bandyti susigrąžinti giminės turtų, kavos augintojas atsakė, kad tai jo tikrai nedomina, visas jo gyvenimas - kavos plantacijose. Jam Lietuvoje įdomūs tik Pacų giminystės ryšiai.
Pasirodo, Pacai Salvadore tik 2005 metais sužinojo, kad jų šaknys - Lietuvoje. Jie buvo girdėję, kad viena Pacų giminės atšaka prieš du šimtus metų per Ispaniją, Tenerifę, Kanarų salas patraukė į Naująjį Pasaulį. Apsistoję Salvadore, giminiuodamiesi su vietos ispanakalbiais, savo disnastiją išplėtė iki 300 narių. Tačiau gana ilgai manė, kad jie kilę iš Ispanijos.
Kavos plantacijos Salvadore yra vienas pagrindinių verslų. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje kava sudarė 95 proc. šalies eksporto, šalis buvo viena iš kavos augintojų lyderių. Vėliau plantacijos buvo sumažintos, imta orientuotis į pramonę. "Sąlygos čia auginti kavą yra idealios - tropikai, temperatūra gana pastovi, apie 30 laipsnių šilumos visus metus, nėra nei didelių liūčių, nei didelių sausrų. Tiesiog malonus brizas, - pasakojo V. Vilkaitė-Leonavičienė. - Vulkaninės kilmės dirvožemis labai derlingas."
Neturtingi, bet laimingi
Pasak pašnekovės, kraštovaizdis šalyje labai įspūdingas - kalnai, ugnikalniai, įvairios plantacijos slėniuose. Daugelio vaisių jai net nėra tekę Lietuvoje matyti. "Pavyzdžiui, platano rūšies bananus salvadoriečiai kepa, verda ir vartoja taip, kaip mes bulves. Nors šalis priskiriama prie skurdžiausių pasaulyje valstybių, čia vaisių yra tiek, kad galima išgyventi vien iš jų. Kai vienas derlius baigiasi, jau kitas prasideda. Žmonės su vežimėliais važiuoja į miškus, prisikrauna kokosų, mangų, arbūzų, melionų, bananų, paprikų. Prasimaitina ir dar į turgų nuveža. Riešutų pilni miškai. Reikia tik nueiti ir parsinešti. Ir tai nieko nekainuoja", - pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, į akis krinta, kad šalyje nėra vidutinio gyventojų sluoksnio - tik turtingieji ir vargšai. Tačiau skurdas salvadoriečiams netrukdo būti laimingiems. Jie patenka į laimingiausiais save laikančių tautų dešimtuką. "Aš supratau, kodėl jie laimingi - ten nuostabūs ori ir spalvingas gamtovaizdis. Tikrai nebuvau mačiusi tiek daug spalvų. Kai žydi medis, tai jo spalva, pavyzdžiui, oranžinė, matoma už 10 kilometrų. Visos gėlės, kurios pas mus auga vazonuose, pas juos - pievose. Ir spalvos viena už kitą ryškesnės", - įspūdžiais dalijosi V. Vilkaitė-Leonavičienė.
Kaip jai teko matyti, plantacijose rinkti kavą nėra labai lengva, nes tarsi uogaujant reikia rinkti po vieną. "Beveik visas Salvadoro liaudies menas vaizduoja kavos rinkimą. Žmonės - pavargusiais nuo šio darbo veidais. Pamačiusi šį darbą supratau, kodėl kava yra brangi", - sakė ji.
Majų palikuonys
Salvadoriečiai, kaip pasakojo pašnekovė, atrodo taip, kaip mes įsivaizduojame indėnus. "Jie yra tamsaus gymio, bet ne juodaodžiai. Beje, juodaodžių šalyje ir nepamatysi", - teigė ji. Vietiniai save kildina iš majų. Iki ispanų kolonizacijos XVI amžiuje majai turėjo vieną pažangiausių civilizacijų Vakarų pusrutulyje.
Anot V. Vilkaitės-Leonavičienės, salvadoriečiai kai kuo panašūs į mus - ilgai kariavo dėl savo nepriklausomybės, savo paskutinį pilietinį karą baigė 1992 metais. "Tačiau taip įprato vaikščioti nešini ginklais, kad ir dabar juos visur nešiojasi. Sakė, saugosi nuo tarpusavy kovojančių dviejų gangsterių grupuočių. Tačiau man būnant šalyje tris savaites nė karto negirdėjau jokių susišaudymų", - aiškino ji.
Lietuvė, maniusi, kad šalyje bus triukšminga kaip Meksikoje ar Brazilijoje, buvo sužavėta ramaus ir santūraus pietietiškumo. "Vakarais vietiniai mėgsta sėdėti gatvės kavinėse, o paskui čia pat ir šokti, tačiau tai daro gana tyliai, - pasakojo pašnekovė. - Salvadoriečiai labai nuoširdūs, atviri, jų šypsenos tikros, o ne "įjungtos", kaip dažnai būna Vakaruose. Jei gatvėje paklausi kelio, bet nesusikalbi ispaniškai, jie lekia į kitą gatvės pusę ieškoti mokančio angliškai, atveda tau ir padeda."
Keliauja tik prie savo vandenyno
Kaip pasakojo V. Vilkaitė-Leonavičienė, Salvadoro gyventojai labai sėslūs, nuvyksta tik į aplinkines šalis, Europa jiems tiesiog labai labai toli, nelabai ja ir domisi. "Kai rodžiau tiesioginius vaizdus iš Lietuvos per "Google Street View" žemėlapį, matydami pas mus sniegą labai stebėjosi, atrodo, tarsi apie tokį reiškinį net nebuvo girdėję", - kalbėjo ji.
Nuvažiuoti ir pakeliauti po Salvadorą yra įmanoma, saugu. "Kainos maždaug 20 proc. didesnės nei Lietuvoje. Dar reikia nusiteikti, kad daug kas bus kitaip: pavyzdžiui, autobusai stotelėse nesustoja, reikia išmokti įšokti į judantį transportą (prie durų stovi vyriškis ir visiems paduoda ranką), - šypsodamasi aiškino pašnekovė. - Salvadorą labai pamėgę prancūzai, vokiečiai, skandinavai."
Šalis turi apie 400 kilometrų paplūdimių: iš vienos pusės - Ramusis vandenynas, iš kitos - Karibų jūra. "Vandenynas - nepaprasto grožio, banglentininkų rojus, įspūdingai raitosi bangos. Daug kur jūroje prie kranto matosi vulkanų prispjaudytų juodų akmenų. Paplūdimių smėlis būna akmeningas, šviesus arba daug mineralų turintis vulkaninės kilmės, kuriame žmonės mėgsta gulėti apsikasę, tarsi mes Druskininkų purvo voniose, - pasakojo V. Vilkaitė-Leonavičienė. - Svarbiausia - gamta paplūdimiuose nesuniokota, nepristatyta dirbtinių grožybių. Šalis labai graži. Vietiniai net nenori niekur kitur keliauti. Kai klausiau kolegų iš universiteto, kur jie atostogauja, sakė, kad važiuoja prie vandenyno ar į kalnus. Prie paplūdimių yra daug pigių nakvynės namų. Man teko daug keliauti, tačiau Salvadoras labai išsiskiria, tai visai kitokios kultūros šalis. Pasijutau tarsi visiškai kitame, nepažintame pasaulyje."
Lituanistė apsilankė ir gretimoje Gvatemaloje, Antigvos mieste. "Tai į UNESCO pasaulio paveldo sarašą įtrauktas, ispanų pastatytas miestas, primenantis Europą, net Vilnių. Aplankiau Antigvos universitetą, nes su juo planuojame pasirašyti Erasmus sutartį. Jei tik atsiras norinčiųjų pas mus studijuoti, galėsime daryti studentų mainus", - pasakojo Erasmus programos ambasadorė Lietuvoje V. Vilkaitė-Leonavičienė.
Šaltinis - lzinios.lt