Viktor Denisenko

Rusijos įvaizdis Vakarų pasaulyje yra itin prastas. Teigiama, kad ši šalis dabar neturi draugų susivienijusioje Europoje, tačiau tai ne visai taip. Europos Sąjungoje egzistuoja tiek atskiri politikai, tiek atskiros politinės jėgos, kurioms imponuoja V. Putino Rusijos ryžtingumas, agresyvumas bei antiamerikietiškumas. Maskva irgi rodo šioms jėgoms dėmesį, vertindama jas kaip galimus savo agentus Europos širdyje.

Europos „disidentai“

Putino draugus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pavyzdžiui, simpatiją jam jaučia ne tik už aktyvaus politinio lauko ribų esančios jėgos, bet ir kai kurių susivienijusios Europos valstybių vadovai. Tarp jų – Čekijos prezidentas Milošas Zemanas. Jis buvo pasisakęs už tai, kad ES nepadėtų Ukrainai, kurios teritorijoje, jo manymu, vyksta pilietinis karas, ir taip negadintų santykių su Rusija. Iš esmės ši pozicija analogiška tai, kurią propaguoja Kremlius. Be to, krizės Ukrainoje įkarštyje M. Zemanas pakvietė V. Putiną aplankyti Čekiją.

Tačiau klausimas, kiek M. Zemanas yra idėjinis putinistas, lieka neatsakytas. Pažymima, kad švelni Čekijos prezidento pozicija Rusijos atžvilgiu pirmiausia yra padiktuota ne realių simpatijų Rusijos vadovui ir jo sukurtam režimui, bet paprasčiausios realpolitik, t. y. grynai pragmatinės politikos. M. Zemanas teigia, jog siekia normalių Čekijos ir Rusijos prekybinių ir ekonominių santykių. Šiems santykiams dabar labai kenkia ES ir JAV Rusijai taikomos sankcijos.

Kitas Putino Rusijai simpatizuojantis politikas – daug kritikos iš Briuselio sulaukiantis Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Šis politikas ir pats garsėja polinkiu į autoritarizmą, pasireiškiančiu bandymais apriboti įvairias laisves savo šalyje (pavyzdžiui, spaudos laisvę), ir tai verčia susivienijusią Europą nerimauti dėl demokratijos lygmens šioje Europos Sąjungos valstybėje. Tačiau ir V. Orbano palankumo Rusijai esmė pirmiausia ne vertybinis artumas, o ekonominiai interesai.

Šių metų vasarį V. Putinas lankėsi Vengrijoje su oficialiu vizitu. Šio vizito metu buvo pasiektas svarbus susitarimas, kuris turėjo pademonstruoti ypatingą Maskvos palankumą Budapeštui.

Pirmiausia čia reikia priminti, kad Vengrija buvo numatyta kaip partnerė anksčiau plėtotame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau praėjusių metų pabaigoje Rusija atsisakė šio projekto dėl nesutarimų su ES. Maskva niekaip nenorėjo sutikti su Europos Sąjungos reikalavimais, nukreiptais prieš energetikos monopolį (pavyzdžiui, Trečiajame energetikos pakete įtvirtintas reikalavimas, pagal kurį energetinių išteklių tiekimas ir perdavimas – t. y. perdavimo infrastruktūros administravimas – neturi būti vieno savininko rankose). Galiausiai Rusija apkaltino ES neleistinu spaudimu, o dėl projekto nutraukimo apkaltino Bulgariją (už tai, kad ta neva pasidavė šiam spaudimui). Kartu buvo paskelbta apie naują analogišką projektą, į kurio realizavimą bus įtraukta Europos Sąjungai nepriklausanti Turkija. Dėl šio sprendimo tada tarp nukentėjusiųjų atsidūrė ir Vengrija.

Dabar, atvykęs į Budapeštą, V. Putinas sutarė įtraukti Vengriją į naują, turkišką „Pietų srauto“ varianto projektą. V. Orbanas džiaugėsi tokiu sprendimu, pažymėdamas, kad tai jo šaliai yra svarbi investicija. Susitarimui nepakenkė net tai, kad Vengrija reversiniu būdu tiekė dujas Ukrainai, prieš ką gana griežtai pasisako Rusija. V. Putinas tiesiog užmerkė į tai akis.

Čia yra ne vienintelis svarbus Vengrijos ir Rusijos ekonominio bendradarbiavimo pavyzdys. Galima priminti, kad dar anksčiau Budapeštas sutarė su Maskva dėl sąveikos branduolinės energetikos srityje. Praėjusių metų gruodį su rusišku koncernu „Rosatom“ buvo pasirašytas susitarimas dėl dviejų naujų blokų statybos vienintelėje Vengrijoje veikiančioje Pakšo atominėje jėgainėje. Maskva taip pat turėtų suteikti Budapeštui 10 mlrd. eurų kreditą šio projekto įgyvendinimui.

Tačiau šis branduolinės energetikos projektas jau irgi sulaukė atskiro Europos Sąjungos dėmesio. Atitinkamos ES struktūros pradėjo šio susitarimo vertinimą, siekdamos nustatyti, kiek jis atitinka bendrus susivienijusios Europos politikos principus.

Grįžtant prie turkiškojo dujotiekio projekto temos verta paminėti, kad dujos iš jo į Europos Sąjungos teritoriją turėtų patekti per Graikiją. Tai dar viena šalis, kuri neslepia savo palankumo Rusijai. Po šioje valstybėje neseniai įvykusių rinkimų šis palankumas gali tik stiprėti.

Priminsime, kad rinkimus Graikijoje laimėjo kairioji koalicija „Syriza“, kuri jau spėjo įsitraukti į aštrią konfrontaciją su Briuseliu. Naujos valdžios veiksmai nukreipti į griežtos taupymo politikos (kuri buvo esminiu reikalavimu suteikiant Graikijai finansinio gelbėjimo planą) nutraukimą.

„Syriza“ aiškiai bando ES (ir pirmiausia Vokietijos bei Prancūzijos) kantrybę. Vis garsiau kalbama, kad finansinis šios šalies gelbėjimas gali būti nutrauktas, be to, Graikijai gali tekti palikti euro zoną. Tokioje situacijoje Atėnams reikės ieškoti kitokių savo žlungančios ekonomikos gelbėjimo šaltinių. Tarp šalių, į kurias būtų kreiptasi tokiu atveju, potencialiai yra Rusija, juolab kad Maskva pasirengusi aptarti pagalbos Graikijai galimybę.

Marginalų armija

Yra ir kitų politinių jėgų, tiesa, kol kas neturinčių didesnės įtakos nacionalinei ar europinei politikai, kurios palankiai žiūri į V. Putiną ir jo valdymo principus. Savo publikacijoje juos įvardijo „The Economist“.

Iš šių jėgų reikėtų ypač išskirti Prancūzijos Nacionalinį frontą ir jo lyderę Marine Le Pen. Ši politinė veikėja neslepia simpatijų Rusijos vadovui. Interviu kanalui „Euronews“ ji pažymėjo, jog „iš dalies pritaria V. Putino požiūriui į ekonomiką“, ir pabrėžė, kad „jis sugebėjo grąžinti didžiajai tautai pasididžiavimą savimi ir gyvenimo džiaugsmą“. Cituojamame interviu M. Le Pen taip pat atkartojo „rusišką“ požiūrį į įvykius Ukrainoje.

Numanoma, kad palankų Nacionalinio fronto lyderės požiūrį į Rusijos valdžią lemia ne tik ideologinis artumas su dabartiniu Rusijos režimu, bet ir gauta materialinė parama. Vienintelė įstaiga, sutikusi išduoti šiai politinei jėgai kreditą, kuris siekė 9,4 mln. eurų, buvo su Rusija susijęs čekiškas bankas.

Kitose Europos šalyse Rusija irgi palaiko santykius su panašios pakraipos politinėmis jėgomis, kurios atstovauja kraštutiniams politiniams sparnams (ir nelabai svarbu – dešiniesiems ar kairiesiems). Kaip teigiama publikacijoje žurnale „Newsweek“, nepaisant didelių skirtumų, naujuosius V. Putino draugus Europoje sieja du esminiai požymiai – panieka Europos Sąjungai ir neapykanta JAV. Kitaip sakant, jausmai, kurie yra būdingi ir dabartiniam Rusijos politiniam režimui.

Tarp V. Putino draugų įvardijamos tokios Europoje veikiančios partijos kaip Bulgarijos nacionalistinė „Atakos“ partija, Vengrijos „Jobbik“, Austrijos Laisvės partija, Jungtinės Karalystės radikali dešinioji Britų nacionalinė partija ir Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija – euroskeptiškai angažuotas judėjimas bei kitos panašios politinės jėgos. Dauguma šių partijų negali pasigirti dideliais laimėjimais politiniame gyvenime, tačiau pažymima, kad po truputį tokių jėgų populiarumas didėja. Jos surenka vis daugiau vadinamųjų protesto balsų, kurie priklauso ES ar nacionalinių vyriausybių politika nepatenkintiems žmonėms.

Įvaizdžio meistrai

Taip pat nereikia pamiršti, jog Rusija stengiasi ginti savo interesus ir pristatyti savo poziciją Europoje ne vien užmegzdama ryšius su įvairiomis įtartinomis politinėmis jėgomis, bet ir už šalies ribų vykdydama viešųjų ryšių kampanijas. Tam buvo samdomos žinomos šios srities firmos, kurios turėjo suformuoti palankų požiūrį į Rusiją Vakarų pasaulyje. Apie tai kalbama vienoje iš naujausių „Corporate Europe Observatory“ ataskaitų.

Tyrime pažymima, kad įvairiais periodais su Rusijos įvaizdžiu Europoje ir plačiau – pasaulyje – dirbo tokios firmos kaip „Ketchum“, „GPlus“, „Brunswick“, „Hill & Knowlton“ ir „Weber Shandwick“. Radijo stoties „Rusų žinios“ reprezentavimu ir žinių skleidimu taip pat užsiėmė Demokratijos ir bendradarbiavimo institutas, įsikūręs Paryžiuje. Ši įstaiga yra Rusijos įsteigta ekspertinė institucija, kurios funkcija – būti Kremliaus balsu Prancūzijoje.

Minėtų ryšių su visuomene bendrovių sąveika su Maskva pasižymėjo skirtingu intensyvumu ir efektyvumu. Pavyzdžiui, Rusijos valstybinis koncernas „Gazprom“ nutraukė sutartį su amerikiečių „Ketchum“ po to, kai į JAV sankcijų sąrašą pateko jo antrinė įmonė „Gazprombank“. Beje, prie „Ketchum“ laimėjimų priskiriama tai, kad 2007 metais įtakingas žurnalas „Time“ paskelbė V. Putiną metų žmogumi.

Kompanija „Brunswick“ rūpinosi tiek „Šiaurės srauto“, tiek „Pietų srauto“ dujotiekių propagavimu ir informaciniu šių projektų palaikymu, o „Weber Shandwick“ užsiėmė informaciniais ir lobistiniais Sočio olimpiados reikalais.

Tačiau plačiausiai ir aktyviausiai su Rusijos įvaizdžiu Europoje dirbo kompanija „GPlus“, kuri vertinama kaip viena iš įtakingiausių lobistinių įmonių Europoje. Cituojamos ataskaitos duomenimis, ji iki šiol atstovauja tiek Rusijai, tiek „Gazprom“ korporacijai.

Beje, ataskaitoje minima, kad pastaruoju metu net patyrusioms ryšių su visuomene kompanijoms tampa vis sunkiau atstovauti Rusijos interesams. Viena vertus, taip nutinka dėl bendro prastėjančio Rusijos įvaizdžio Vakarų pasaulyje, kita vertus – dėl Kremliaus nelankstumo net ryšių su visuomene sferoje. Ataskaitoje cituojami buvusio „GPlus“ kompanijos specialisto Anguso Roxsburgho žodžiai: „Kremlius norėjo, kad mes tik padėtume patalpinti žinią, bet ne keistume ją.“

Išvados

Kad ir ką sakytų Maskva, Europa yra jai svarbi. Dėl šios priežasties Kremlius ieško (ir randa) tų, kas galėtų būti jo interesų (taip pat idėjų) agentai Europoje. Tačiau matyti, kad tai yra europinio politinio lauko marginalai arba grynieji pragmatikai. Būtent su jais dabartiniam Rusijos režimui lengviau rasti bendrą kalbą, nes tokios jėgos propaguoja panašias „vertybes“ – orientaciją į vadinamąją realpolitik, nepakantumą kitiems, jėgos kultą (vertina tiek vidinę, tiek užsienio politiką kaip nuolatinę kovą, o ne kaip galimą bendradarbiavimą).

Kremlius tikisi tokių jėgų pergalės, nes tai garantuotų jam jo paties pergalę naujame šaltajame kare. Kraštutinių jėgų triumfas reikštų ES, taip pat ir NATO – kaip organizacijos, paremtos solidarumo principu, žlugimą. Be to, realpolitik leistų ignoruoti mažesnių ir silpnesnių šalių balsą globaliuose politiniuose žaidimuose – Rusija galėtų tartis su kiekviena reikšminga politine jėga (didelėmis valstybėmis) Europoje atskirai, formuodama sau palankią „naują pasaulinę tvarką“, jos įsivaizduojamą „daugiapolį pasaulį“.

Šaltinis - geopolitika.lt