RASA BAŠKIENĖ

Lietuvoje šiuo metu gyvena 2 848 tūkst. gyventojų. Per 25 nepriklausomybės metus emigravo 859 000. Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens tik 2,4 mln. gyventojų. Mažėja vaikų ir jaunimo, auga senų žmonių skaičius, kuris dabar siekia kone penktadalį gyventojų. Nesiliaujanti emigracija grasina finansiniam pensijų tvarumui bei socialinei valstybės gerovei: emigruoja jauni žmonės, o vaikai gimsta užsienyje. 

Suvokdama didžiulius demografinius iššūkius, Vyriausybė patvirtino ir Seimui svarstyti pateikė Demografijos, migracijos ir integracijos 2018–2030 metų strategiją. Šia strategija siekiama spręsti šalies demografinius iššūkius, didinti gimstamumą, mažinti emigraciją, skatinti grįžtamąją migraciją ir gerinti vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę. Apie tai, kaip Lietuvos gyventojams įkvėpti viltį tikėti savo valstybe ir jos ateitimi, kalbamės su VU prof. Boguslavu GRUŽEVSKIU, Darbo rinkos tyrimų instituto vadovu, Europos Komisijos ekspertu.  

Net 90 procentų 15–19 metų asmenų savo ateitį planuoja už Lietuvos. Ką valstybė turėtų padaryti, kad sustabdytų tokio masto jaunų žmonių emigraciją? Premjero S. Skvernelio  mesta citata gydytojams rezidentams „Tai važiuokite...“ jaunam žmogui kelia klausimą, ar jis reikalingas savo šaliai. Kaip įkvėpti viltį tikėti savo valstybe?

Žmogaus santykį su valstybe lemia jo poreikių patenkinimas. Piliečiai poreikius patenkina dviem būdais: iš savo pajamų ir gaudami valstybės paslaugas. Tikėjimas, patriotizmas, šeimos vertybės prasideda jau po to.  Pusė Lietuvos gyventojų savo poreikių patenkinti negali: valstybės pastangos fragmentiškos, tad vidutinio piliečio stabilumas nuolat yra pažeidžiamas. Auga nelygybė, nors kitose šalyse – Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje – ji mažėja. Priimami politikų sprendimai nemažina nelygybės ir netenkina vidutinių ir mažesnių pajamų žmonių. Dar viena priežastis, dėl kurios emigruoja jaunimas – korupciniai sprendimai, biurokratijos nepagarba žmogui valstybinėse įstaigose. Į šiuos atėjusius iš praeities socialinius negalavimus jautriai reaguoja jauni žmonės, pasitraukdami iš tokios aplinkos ir dažnai to net neįvardindami.  

Viltį reikia įkvėpti sutvarkant šias pagrindines problemas. 2017 m. didelis dėmesys buvo skiriamas silpniausių žmonių apsaugai: pensininkams, kaimo gyventojams, šeimoms. Skirtus vaiko pinigus daugiau pajuto kaimo, mažų miestelių gyventojai, daugiavaikės šeimos. Gal jais mažiau patenkinti buvo tie, kurie ir anksčiau tais pinigais naudojosi su mokesčių lengvatos pagalba, kadangi dabar padaugėjo biurokratijos. Tačiau žmonės, kurių pajamos buvo labai mažos, anksčiau to net nejuto. 

Minimalaus atlyginimo indeksavimas yra vienintelis mechanizmas, per kurį valstybė tiesiogiai gali daryti įtaką darbo užmokesčio augimui. Žmones valstybė turėtų skatinti užsiimti savarankiška veikla. Žinome, kad dažnai tokia veikla piktnaudžiauja asmenys, kurių pajamos labai aukštos. Didesnės pajamos turi būti labiau apmokestinamos ir griežčiau kontroliuojamos. Tačiau valstybė negali skandinti žmonių, turinčių nedidelį verslą, iš kurio išsilaiko visa šeima. Dažnai pasigendama socialinio jautrumo kaip valstybės valdymo principo, nes dabar kerpama pagal vieną liniuotę. 

Jau su šiandieniais penktokais turime kalbėti apie sėkmingą karjerą Lietuvoje. Ir kalbėti ne vien apie didesnį atlyginimą. Pagrindinis ugdymo sistemos tikslas – savirealizacijos formavimas. 

Baigdamas mokyklą vaikas turi suvokti savo sėkmingo gyvenimo scenarijų, tapatinamą su Lietuva, galimybę pasijusti visaverčiu žmogumi. 

Valstybė daugiau dėmesio turi skirti korupcinių apraiškų, biurokratinio sustabarėjimo išgyvendinimui. Antai girdime, kad du mėnesius žmogui, pristačiusiam reikalingus dokumentus, neišmokama parama, nes trūksta kažkokios smulkmenos. Jei jis nesikreiptų, tai ir nesužinotų, kad ir trečią mėnesį jis gali negauti tos paramos, kuri jam priklauso! O kodėl jis turi prašyti? Socialinis skyrius pats turėtų jį susirasti ir informuoti – mūsų pagarba tokiam žmogui turėtų aplenkti jo nesugebėjimą suvokti. Tokios nekokybiškos viešosios paslaugos, už kurias kažkas gauna atlyginimą, turėtų būti griežtai įvertinamos. Keldami tarnautojams atlyginimus turėtume reikalauti kokybės. 

Ypač svarbi ugdymo sistema, kuri padeda formuoti įvaizdį kaip vidinę, o ne išorinę (brangus automobilis, aukso grandinė ant kaklo) piliečio būseną. Jau su šiandieniais penktokais turime kalbėti apie sėkmingą karjerą Lietuvoje – ir ne vien apie didesnį atlyginimą. Pagrindinis ugdymo sistemos tikslas – savirealizacijos formavimas. Baigdamas mokyklą vaikas turi suvokti savo sėkmingo gyvenimo scenarijų, tapatinamą su Lietuva, galimybę pasijusti visaverčiu žmogumi. Vaikas turi jaustis reikalingas krepšinio klubui, būreliui, chorui, tokiu būdu suvokdamas, kad jis reikalingas Lietuvai. Pedagogai turi formuoti supratimą, kad didžiausia vertė esi tu pats. Jei pedagogai sako, kad jų misija yra suteikti žinių, tai reikia pabrėžti, kad žinios be motyvacijos vertos labai nedaug. Turime šimtus ir tūkstančius kalėjimuose, kurie žino, kaip vogti, kaip kurti stiprius kartelius, girdėjome apie Cambridge Analytics. 

Pasitikėjimą savo valstybe galėtų įkvėpti žiniasklaida, atspindėdama didesnę pagarbą žmogui ir Tėvynei. Tačiau tai turėtų kilti iš pačios žiniasklaidos, nepažeidžiant jos laisvės. 

Jaunos šeimos – visuomenės ateities garantas. Jauniems tenka didžiuliai iššūkiai siekti karjeros ir kurti šeimą. Jauni žmonės norėtų mažesnių mokesčių, kadangi jie nori dirbti ir užsidirbti. Labai svarbi  ir parama būstui – ši idėja yra tarp trijų svarbiausiųjų idėjų Lietuvai. Kaip valstybė gali padėti jaunoms šeimoms?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Kaip efektyviau planuoti savo finansus? Padės vertingi patarimai ir nemokamos programėlės Lietuvos tarptautinė prekyba įkopė į pasaulio konkurencingumo TOP5 viršukalnę Prognozuojama bankrotų banga ir per kiek laiko atsigaus Europa: prireiks ne vienerių metų „Versli Lietuva“: 1 investuotas euras davė 15 eurų grąžos Lietuvos eksportui M.Dubnikovas: Pigūs pinigai – galimybė tapti stipresniais nei prieš krizę

Svarbus pasiūlymas galėtų būti valstybės paskola šeimai, susilaukusiai vaiko. Ji galėtų būti naudojama šeimai, kuri gyvena ir dirba Lietuvoje: būstui įsigyti, remontui, verslo pradžiai. Šie pinigai turėtų būti susieti su vaiko gerove. Jei, pavyzdžiui, iki 40 metų žmogus gyvena ir dirba Lietuvoje, paskola būtų nurašoma. Aišku, galima diskutuoti dėl termino. Išvykimo iš šalies atveju tai taptų kreditu. 

Jauniems verslininkams turėtų būti taikomos įvairios lengvatos, ypač kuriant verslus ir investuojant kaimo vietovėse. Už nesėkmę neturėtų būti baudžiama, ją reikia mokytis atskirti nuo piktnaudžiavimo. Trečia kryptis – parama būstui, tačiau ji irgi turėtų būti susieta su ketinimu gyventi ir dirbti Lietuvoje. Į tą paramos programą reikėtų įtraukti ir regionų darbdavius, kad žmonės netaptų socialinės paramos gavėjais. Demografinėje strategijoje neatspindima galimybė stabdyti jaunimo emigraciją, skatinant žmones geriau vykti į Vilnių ar į kitus miestus. Jei jau žmonės palieka savo namus, geriau tegul vyksta vidinė, o ne išorinė emigracija. 

Jaunimas kritikuoja aukštus mokesčius, tačiau ne mokesčiai yra problema. Problema yra žemos pajamos. O mokesčiai turėtų būti mokami sąžiningai - visos panašios pajamų grupės turėtų būti panašiai apmokestinamos. Labai svarbus mokesčių panaudojimo efektyvumas ir pajamų bei įdėto darbo santykis. Jei pasisavini 10 ar 20 kartų daugiau už samdomą darbuotoją tik todėl, kad tau priklauso nuosavybė – apvagi kitą žmogų. Vadovaujantis krikščionišku suvokimu, nuosavybė nesuteikia teisės nesąžiningam turtėjimui. Žmonės turėtų nebijoti kalbėtis su savo darbdaviais apie didesnį darbo užmokestį, o ne vien keikti aukštus mokesčius. 

Vis dažniau užsimenant apie pensinio amžiaus ilginimą, iškyla klausimas apie vyresnio amžiaus asmenų išsilaikymą darbo rinkoje. Tačiau ne paslaptis, kad 50-mečiai – o netgi ir jaunesni - ieškantys darbo gali išgirsti tokią fazę, kad „numirėlių nereikia...“ O vyresniųjų patirtis dažnai neįkainojama ir puikiai dera su jaunimo entuziazmu, greita reakcija, naujųjų technologijų įsisavinimu. Ką čia galėtų nuveikti valstybė? 

Iki 2026 m. pensinis amžius ilginamas tikrai nebus. Darbo jėgos vis labiau trūks, tad vyresnio amžiaus žmonių vertė didės. Reikia didinti darbo konkursų skaidrumą – komisijoje turėtų dalyvauti bent vienas vyresnio amžiaus asmuo, deleguotas kurios nors vyresnio amžiaus žmones vienijančios nevyriausybinės organizacijos. Be abejo, kalbame apie valstybinį sektorių. 

Vyresni žmonės nėra linkę keistis, o pas mus labai silpnai išvystyta profesinio tobulinimo sistema: life -long consulting programa, padedanti konsultuoti vyresnio amžiaus žmones, keičiančius profesiją. Pavyzdžiui, buvusi rusų kalbos mokytoja galėtų persikvalifikuoti į administratorę, vertėją, socialinę darbuotoją. Deja, bet Lietuvoje žmonės darbą suvokia daugiau kaip prievartą, o ne savirealizaciją. Tyrimai rodo, kad didesnė pusė Lietuvos šešiasdešimtmečių ir vyresnių nenorėtų keisti kvalifikacijos, o pageidautų gauti išankstinę pensiją. Norvegijoje 80 procentų dirbančių pensininkų dirba ne dėl ekonominių paskatų, o Lietuvoje tokių tik 16 procentų. 

Trečią žingsnį valstybė galėtų žengti skatindama darbdavius įdarbinti vyresnio amžiaus asmenis. Norint paskatinti senjorus kuo ilgiau likti darbo rinkoje reikėtų mažinti įmokas SODRAI tokia dalimi, kuria jie draudžiami pensijai. Savivaldybėse galėtų būti steigiami specialūs verslo inkubatoriai vyresniems žmonėms, o užsiimantiems savo verslu pensininkams galėtų būti taikomos lengvatos. Viešajame sektoriuje dirbantiems pensininkams galėtų būti suteikiamos papildomos atostogos, vidutinio darbo laiko trumpinimas, sveikatos apsaugos ir reabilitacijos paslaugos.  

Reziumuodamas noriu pabrėžti, kad šios strategijos paruošimas vėluoja 15–18 metų. Dabartiniai pokyčiai, fiksuojami strategijoje, atitinka socialinės raidos tendencijas. Situacija, kai senų asmenų skaičius siekia 25 procentus ir daugiau, kelia naujų iššūkių. Turime mokytis gyventi visuomenėje, kurioje vis labiau dominuoja vyresnio amžiaus žmonės, prisitaikyti prie  ribotų darbo išteklių, efektyviau panaudoti savo kompetencijas bei viešuosius išteklius. Ekonomika turi tarnauti socialinei raidai, o ne neaiškiems tikslams.

Šaltinis - bernardinai.lt