Parengė Aidanas PRALEIKA
 

Vos prieš metus Emmanuelis Macronas vis dar buvo žinomas tik kaip vieno nepopuliariausių istorijoje Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o komandos žmogus, o vakar jis jau šventė pergalę prezidento rinkimuose, nugalėjęs ir kairiuosius, ir dešiniuosius kandidatus.

Štai 5 priežastys, anot britų visuomeninio transliuotojo BBC, nulėmusios Emmanuelio Macrono pergalę:

1. Pasisekė

Rinkimų kampanijos metu jaunajam bankininkui šypsojosi Fortūna. Skandalas išmušė iš vėžių lyderiu lenktynėse buvusį centro – dešinės kandidatą Francois Filloną, įdarbinusį savo padėjėjais parlamente šeimos narius.

Socialistų kandidatas Benoit Hamonas nuo pat rinkimų kampanijos pradžios negalėjo pasigirti populiarumu, nes tradiciniai socialistų rinkėjai buvo nusivylę prieš tai išrinktais jų kandidatais.

„Jam labai pasisekė, nes susiklostė visiems netikėta situacija“, – BBC sakė Marcas-Olivier Padisas iš Paryžiaus analitinio centro „Terra Nova“.

2. Gudrus

Visų pergalės nuopelnų negalima nurašyti vien aklai sėkmei. Emmanuelis Macronas buvo gundomas tapti socialistų kandidatu, tačiau suprato, kad ilgus metus valdžioje išbuvę socialistai nuvylė rinkėjus ir juos atstovauti būtų sudėtinga.

„Jis matė galimybes ten, kur jų neįžvelgė niekas kitas“, – sakė Marcas-Olivier Padisas.

Emmanuelis Macronas stebėjo, kaip Ispanijoje ir Italijoje išpopuliarėjo tokie politiniai judėjimai, kaip „Podemos“ ir „5 žvaigždių judėjimas“ bei suprato, kad Prancūzijoje tokios, žaidimo taisykles keičiančios jėgos nėra ir nusprendė ją sukurti.

2016 metų Balandį jis įkūrė judėjimą „En Marche!“, o dar po keturių mėnesių pasitraukė iš Francois Hollande'o vyriausybės.

3. Novatorius

Kaip BBC teigė nepriklausoma žurnalistė Emily Schultheis, įsteigdamas „En Marche“, Emmanuelis Macronas mėgdžiojo 2008 metų Baracko Obamos rinkimų kampanijos strategiją. Atrinkęs naujojo judėjimo aktyvistų branduolį, Emmanuelis Macronas sutelkė juos į „Grande Marche“ – aktyvistų grupę, agitavusią rinkėjus tiesiogiai. Iš viso šie agitatoriai aplankė šimtus tūkstančių prancūzų rinkėjų. Lankytinų rinkėjų adresai taip pat buvo pasirinkti neatsitiktinai: kaip ir Baracko Obamos komanda 2008 metais, Emmanuelio Macrono agitatoriai rinkosi įvairias gyventojų grupes, atspindinčias visą prancūzų elektoratą.

Agitatoriai neapsiribojo skrajučių dalybomis – jie atliko 25 tūkstančius išsamių apklausų visoje šalyje. Jų surinkta informacija buvo suvesta į centralizuotą duomenų banką ir tai leido efektyviau rinktis kampanijos prioritetus ir taktiką.

Pasak Emily Schultheis, Emmanuelio Macrono komanda iš anksto parengė savanorių agitatorių komandą, kuri „išmatavo šalies temperatūrą“ ir tuo sėkmingai pasinaudota.

4. Pozityvus

Emmanuelio Macrono politinė biografija yra gana prieštaringa. Prancūzijos politikoje šis „naujokas“ – buvęs bankininkas pasirodė, kaip Francois Hollande'o protežė tapo ekonomikos ministru, raginusių mažinti išlaidas viešajam sektoriui.

Tuo mėgino pasinaudoti Marine Le Pen, tvirtinusi, kad Emmanuelis Macronas seniai atstovauja elitui ir nėra joks politikos naujokas. Tačiau apžvalgininkai rinkimų kampanijos metu pastebėjo, kad agresyvi Marine Le Pen retorika nebuvo efektyvi – Emmanuelio Macrono šalininkų mitinguose vyraudavo daug pozityvesnė nuotaika.

Taigi, Emmanuelis Macronas apsigynė nuo kaltinimų, kad jis yra tik „dar vienas“ Franois Hollande'as ir įtvirtino įvaizdį, kurį palankiai įvertino dauguma prancūzų.

„Prancūzijoje vyravo pesimistinės nuotaikos ir štai pasirodė jis, skelbiantis optimistinę ir teigiamą žinią“, – sakė Marc-Olivier Padisas.

„Jis jaunas, energingas ir aiškina ne ką jis darys Prancūzijai, o kokios galimybės atsivers žmonėms“, – sakė analitikas.

5. Marine Le Pen

Nacionalinio fronto lyderė akcentavo neigiamus dalykus: jos retorikoje dominavo antimigraciniai, euroskeptiniai ir antisisteminiai šūkiai.

Emmanuelio Macrono rėmėjų mitingai pasižymėjo šventine atmosfera – skaisčiai nušviestos scenose vyko populiarios muzikos koncertai ir kaip tvirtina Emily Schultheis, tai žmonėms patiko labiau, nei Marine Le Pen rėmėjai, renginių metu mėtę butelius ir petardas gausių policijos pajėgų apsuptyje.

Tiesa, tiesioginių televizijos debatų metu abu kandidatai pasižymėjo agresyviais kaltinimais. Emmanuelis Macronas stengėsi parodyti oponentę, kaip „baimės žynę“ ir suktą prekybininkę, su ekstremistinėmis šaknimis, kaip ir jos tėvas; Marine Le Pen mainais varžovą vaizdavo, kaip socialistų marionetę ir finansininkų pastumdėlį, vykdantį Vokietijos kanclerės Angelos Merkel įsakymus.

Visgi, daugelis prancūzų rinkėjų nerimavo dėl to, koks destabilizuojantis ir visuomenę skaldantis gali būti kraštutinių dešiniųjų valdymas. Atitinkamai, jų akyse, Emmanuelis Macronas tapo vieninteliu žmogumi, galinčiu neleisti Marine Le Pen gauti valdžią.

 

Šaltinis - lžinios.lt