Ją žino ir myli ne tik Prancūzijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse, bet ir Lietuvoje. 1988 metais Patricia Kaas įsiveržė į mūsų gyvenimus su daina „Mademoiselle Chante Le Blues“ – tai buvo prieš tris dešimtis metų.

Praėjusių metų gruodžio 5 d. Patricia atšventė 51-ąjį gimtadienį. Per jos muzikinės karjeros metus, kartu su ja suaugo ir jos gerbėjai. Penkiasdešimtmečio proga dainininkė išleido naują studijoje įrašytą savo dainų albumą ir pasidalino su žurnalu „Hello!“ savo mintimis apie karjerą ir muziką. Naujasis P. Kaas albumas, ko gero, pats asmeniškiausias jos atsivėrimas apie save, gyvenimą, kur sėkmė dažnai lydima netekties skausmo. Pačioje muzikinės karjeros pradžioje, kai vos 22 metų Patricia „iššovė“ savo hitą, mirė jos mama. „Tik publika tada ir padėjo man susidoroti su tuo skausmu, kurio neįmanoma pakelti“, – sako dainininkė. Naujasis jos albumas pavadintas paprastai – „Patricia Kaas“. Ji jau ne „madmuazelė, kuri dainuoja bliuzą“. Ji daug iškentėjo, pasikeitė ir jai nebereikia aiškinti, kas ji yra.

– Patricia, praėjusį albumą išleidote prieš 13 metų. Koks jausmas buvo grįžti į studiją po tokios ilgos pauzės?

– Iš pirmo žvilgsnio 13 metų – tikrai ilgas laiko tarpas. Tačiau mano muzikos karjeroje pauzės nebuvo: rengiau muzikinius turus, kurie kartais trukdavo dvejus metus. Parengiau dvi šou programas – „Kabare“ ir „Kaas dainuoja Piaf“, daug su jomis gastroliavau. O kurti naują albumą iš tiesų buvo sunku. Ne tiek iš techninės pusės, kiek iš emocinės. Per praėjusius metus smarkiai pasikeičiau, dabar esu visai kitoks žmogus. Yra dalykai, kuriuos apie mane žino publika ir yra moteris, kuria tapau.

– Naujame albume daug jums neįprasto žanro dainų. Pavyzdžiui viena jų – „Adele“ – lyg Jacques Brelio: akustinė, beveik išrėkta..

– O, palyginimas su Jacques Breliu – man didelis komplimentas. Man pačiai patinka ši daina. Ji man labai artima. Joje kreipiuosi į jauną merginą, kuri žengia į gyvenimą, labai sudėtingą moteriai. Tarsi imu ją už rankos ir sakau: „Eime su manimi, papasakosiu tau, kas šiame pasaulyje bus labai sunku, kodėl turi būti dvigubai stipresnė...“ Taip, tai feministinė daina. Kažkada pati buvau tokia jauna mergina ir dabar gailiuosi to, kad šalia manęs tada nebuvo nė vieno, kas būtų galėjęs man pasakyti tokius žodžius, palaikyti, nukreipti, juk mamos netekau labai anksti.

– Kodėl albume nutarėte kelti tokias rimtas temas?

– Nieko specialiai nesugalvojau. Šie tekstai atėjo patys, ir man malonu, kad juos siūlę poetai tiki, kad aš galiu tokiomis temomis dainuoti. Anksčiau, ko gero, nė už ką nebūčiau drįsusi sudainuoti „La Maison En Bord De Mer“, dainos apie mergaitę, kenčiančią nuo savo dėdės seksualinių priekabių. O juk šios problemos visuomenėje egzistuoja. Prancūzijoje visi linkę tai nutylėti. Todėl kai scenoje dainuoju šią dainą, jaučiu, kad atmosfera salėje tampa ypatinga.

– Gyvename labai neramiu, įtemptu laiku. Gal jums norėjosi išsakyti aštrią problemą, gal tai sielos šauksmas?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

– Ne, tiesiog manau pasiekiau tam tikrą amžių. Manyje įvyko vertybių perkainavimas. Kai tau 50 metų, negali nekalbėti apie gyvenimą rimtai. Be to, aš ir save ėmiau kitaip vertinti. Man juk jau seniai nereikia niekam nieko įrodinėti.

– Su tuo nepasiginčysi.

– O ir kliūčių man niekas nedaro. Jeigu noriu apie kažką dainuoti, neužduodu sau klausimo: ar man galima, ar turiu teisę, ką kiti pagalvos? Beje, šį albumą kūriau dar gana atsargiai, o kitas bus iš vis be ribų!

– Kaip naująją jūsų programą priima už Prancūzijos ribų?

– Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – visur, kur su ja koncertavau – priėmė puikiai. Žinoma, negalėjau neįtraukti į programą ir senų savo dainų. Aš tikrai seniai jų nedainavau ir publika jų pasiilgo, laukė. Kai kurias jų iš naujo aranžavome, kad jos geriau derėtų prie naujų. Tai buvo gana rizikinga. Publika juk nori girdėti dainą taip, kaip ji buvo sudainuota pradžioje. Bet štai jau įvyko daugiau nei 100 koncertų ir visiems viskas patinka.

– Anksčiau visada su savimi į gastroles veždavotės savo šunelį, Maltos bišoną Tekilą...

– Man dar nespėjo išversti klausimo, o aš jau viską supratau, išgirdusi vardą Tekila (juokiasi). Dabar neturiu naminių gyvūnų ir neketinu jų ateityje turėti. Tekilą man kažkada padovanojo režisierius Claude Lelouchas, kai filmavausi jo filme „O dabar...Ponios ir ponai“. Tekila man buvo lyg vaikas. Ji mirė prieš ketverius metus, kai buvau gastrolėse. Labai sunkiai išgyvenau jos netektį, bet turėjau, kaip kareivis, ir toliau dainuoti scenoje.

 

Šaltinis - lžinios.lt