Edwardas LUCASAS
Tiesa ir meilė triumfuos prieš melą ir neapykantą. Bent jau taip tikimės. Vaclavo Havelo šūkis buvo užrašytas ant Prahoje vykusios šių metų konferencijos „Forum 2000“ tribūnos.
Čekijos (ir buvusios Čekoslovakijos) dramaturgui, filosofui šiemet būtų sukakę 80 metų. Tvyrant susipriešinimui ir populizmui namie, taip pat didėjant grėsmei iš užsienio, mums labiau negu bet kada reikalingas jo humanizmas ir moralės skaidrumas.
Lengva pasiduoti niūriai nuotaikai ir nusileisti iki baimės kurstymo. Taip, Rusijos ir Kinijos akivaizdoje demokratijos – tiek senosios, tiek naujosios – atrodo silpnos ir nesusigaudančios. Taip, mūsų autoritariniai priešininkai yra įžūlūs ir ryžtingi, o mes tokie nesame.
Taip, V. Havelo žinia atrodo truputį nušiurusi. Kaip galima „gyventi tiesoje“, kai didžiausios pasaulyje demokratijos per prezidento rinkimus melą, šmeižtą ir nutekintą informaciją naudoja kaip politinę valiutą?
Šių metų „Forum 2000“ tema buvo lyderystės krizė: kas demokratinėse šalyse prisiims atsakomybę už mūsų ateitį? Ar leisime, kad ją lemtų kiti?
Vis dėlto forumo atidarymas visiems pakėlė ūpą.
Būtų sąžininga sakyti, kad Slovakijos prezidento Andrejaus Kiskos vardas nėra labai gerai žinomas už jo šalies ribų. Šis politikos naujokas, angliškai kalbantis lėtokai, smarkiai patobulėjo nuo 2014 metų, kai netikėtai buvo išrinktas ir suglumino nepotizmo temdomą Slovakijos politinį elitą.
Manau, nuo šiol mes daugiau išgirsime apie A. Kiską, ir tai labai sveikintina perspektyva. Prezidentas savo kalbą pradėjo pastabomis apie anksčiau tą pačią dieną vykusį jo susitikimą su Dalai Lama. Vien jau šis faktas yra pagirtinas. Tibeto dvasinis vadovas buvo vienas pirmųjų garbingų užsienio svečių, pakviestų į Prahos pilį V. Havelo laikais. Tačiau nuo to laiko negailestingas ir kerštingas komunistinės Pekino valdžios spaudimas taip įbaugino Europos politikus, kad dabar Dalai Lamos oficialūs susitikimai tapo reti, žemo lygio arba privatūs.
A. Kiska drąsiai stojo prieš šią tendenciją. Jo vyriausybė, trokštanti prekiauti su Kinija, įtūš. Vis dėlto prezidentas, nekreipiantis į tai dėmesio, atrodė žavingai.
Slovakijos vadovas, įvardijęs svečią tibetietį savo „dvasiniu mokytoju“, sukritikavo kitų Višegrado ketverto šalių (Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos) lyderius. Jis smerkė ksenofobiją ir rasizmą, o ypač politikų (šiems derėtų būti išmintingesniems) kurstančias kalbas. Prezidentas taip pat apgailestavo dėl pesimizmo ir kvietė laikytis solidarumo bei moralinių vertybių. Šie žodžiai atrodo paprasti, bet jie reti ir sveikintini pablogėjusioje mūsų dienų politinėje atmosferoje.
Visų – ir paties A. Kiskos – nuostabai jis sulaukė atsistojusių dalyvių, vadovaujamų Lenkijos rašytojo veterano ir buvusio disidento Adamo Michniko, ovacijų. Tokia reakcija į kieno nors kalbą buvo pirmoji per „Forum 2000“ istoriją. Viena mano draugė pareiškė, kad dar niekada labiau nesididžiavo esanti slovakė. Mano draugai čekai irgi atrodė nusiteikę ne mažiau entuziastingai – ne vien dėl to, jog pono A. Kiskos žodžiai buvo drąsūs ir teisingi, bet ir dėl jų ryškaus kontrasto su šiurkščiais, nemaloniais pareiškimais, sklidusiais pastaraisiais metais iš Prahos pilies.
Akivaizdu, kad viena kalba, pasakyta vieno politiko, atstovaujančio tik 5 mln. gyventojų turinčiai šaliai, negali savaime pakeisti politinio klimato. Tačiau ji rodo, jog idėjos – tolerancija, teisėtumas, daugiašališkumas, atvirumas, – kurias kadaise įkūnijo komunizmo atsikračiusi Europa, dar nėra mirusios.
Nenuilsdamas aiškinsiu: savo priešininkams pralaimime ne todėl, kad esame silpni (juk dabartinė padėtis, bent jau kol kas, nėra panaši į 1939-uosius), o dėl to, jog stokojame valios. Mums reikia lyderių, kurie galėtų įkvėpti mus pripažinti, kad susiduriame su tikrais priešais ir kad mūsų visuomenes bei vertybes verta ginti – tiek namie, tiek užsienyje. Mielasis A. Kiska, prašome pasakyti daugiau kalbų.
Šaltinis - lžinios.lt