Vaidas MIKAITIS
Išsinuomoti automobilį Pietų saloje pasirodė ne taip paprasta. Susidūrėme su visiškai netikėtomis kliūtimis. Kvinstauno oro uoste paaiškėjo, kad automobilio išsinuomoti nepavyks, nes Naujosios Zelandijos įstatymai neleidžia vairuoti, jei vairuotojo pažymėjimas nėra oficialiai išverstas į anglų kalbą. Išsiversti jį galima kažkokioje įstaigoje, bet buvo Velykų šventės, todėl niekas nedirbo. Ko nors protingesnio nuomos mergaitė pasiūlyti negalėjo.
Situaciją išgelbėjo mama, turinti amerikietišką vairuotojo pažymėjimą, tačiau ji net neketino vairuoti automobilio kairiąja kelio puse. Nemoku, sakė, ir bijau. O mes su broliu vairuoti neturėjome teisės, tačiau neturėjome ir kitos išeities, tad jį vairavome pasikeisdami. Rizika kvailoka, nes net draudimas negaliotų įvykus nelaimei, tačiau be automobilio čia be galo sunku.
Atostogos Velykų metą
Automobilių nuoma Naujojoje Zelandijoje nepigi. Su visu draudimu mažas automobiliukas mums kainavo apie 75 eurus per parą. Kainos nemažos, nes paklausa visada didelė. Mums dar labiau nepasisekė, mat tuo metu Naujojoje Zelandijoje buvo Velykų atostogos, kai Šiaurės salos gyventojai plūsteli į Pietų salą. Per atostogas ne tik pakyla automobilių nuomos kainos, bet ir iš anksto nerezervavus sudėtinga rasti nakvynę.
Beje, dauguma Naujosios Zelandijos viešbučių, svečių namų ar vasarnamių nepasiūlys jums pusryčių, tačiau turės nuosavą virtuvę. Tai yra labai sveikintinas dalykas, nes valgyti restoranuose brangu, o perkant maistą parduotuvėse ir gaminant jį patiems galima ne tik sutaupyti, bet ir skaniai maitintis. Mama patiekdavo tokių skanių lašišos ir zelandietiškos avienos kepsnių, kad joks restoranas jai neprilygo.
Milfordo kriokliai
Vienas įspūdingiausių tiek Pietų salos, tiek visos Naujosios Zelandijos epizodų yra Milfordo įlankos kriokliai ir visas šalia esantis kalnų ir fiordų kompleksas. Mano nuomone, to vardo jis visiškai vertas, ir jei jau svečiuojatės Naujojoje Zelandijoje, nepamatyti jų būtų tiesiog nedovanotina.
Neturintieji automobilio į Milfordo įlanką gali nuvykti ekskursiniais autobusais iš Kvinstauno. Tai yra atokus kampelis, nutolęs apie 300 kilometrų nuo Kvinstauno, todėl vienos dienos ekskursija gana varginanti. Mes radome nakvynę pusiaukelėje ir iš ten vykome į Milfordo įlanką. Čia viena pigiausių pramogų yra pusvalandžio plaukimas laivu ir grožėjimasis kriokliais bei kalnais iš vandens. Pramoga kainuoja apie 30 eurų.
Kai vykome ten, tvyrojo prastas oras, tačiau tikėjomės, kad galbūt pasitaisys. Bet oras kaskart prastėjo ir jau nuvykę sėdėjome automobilyje pliaupiant liūčiai, o galvose sukosi netgi nuodėmingos, bet labai viliojančios mintys, tiesiog važiuoti atgal. Vis dėlto nugalėjo racionalumas ir nusprendėme sušlapti kiaurai, nes po kurio laiko turbūt ne tik aplinkiniai, bet ir patys nebūtume supratę, kaip, atsibeldus į pasaulio kraštą ir dar važiavus keturias valandas iki jo, nebesugebėti išlipti iš automobilio pasižiūrėti šitokio grožio.
Vaizdas, be abejo, buvo nuostabus. Negana to, vietovės apsaugininkė tikino, kad atvykome pamatyti Milfordo įlankos pačiu laiku, nes lietui lyjant pagrindinis krioklys būna gausus vandens, o nuo kalnų pasileidžia šimtai naujų krioklių ir kriokliukų, kurių neišvysi nelietingą dieną.
Netrukus sužinojome, kad stebėtis tokiu oru nereikėtų, nes Milfordo įlanka yra viena daugiausia kritulių gaunančių vietų ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir visame pasaulyje. Taip pat į naudą išėjo, kad atvažiavome gerokai po pietų, kai visi buvo jau išvykę. Vaikščioti po šį gamtos stebuklą vieniems, lietui lyjant, išties puikus jausmas. Dieną čia būna marios lankytojų, lipančių vieni kitiems ant kulnų.
Purtomas gamtos stichijos
Važiuojant iš rytinės Pietų salos dalies į vakarinę keičiasi ir reljefas. Kalnai baigiasi, prasideda lygumos. Užsukome pasižiūrėti į žymiąją šokinėjimo su guma nuo tilto vietą šalia Kvinstauno. Ten aštrių pojūčių mėgėjai už 150 eurų mokestį šoka su lynu upės link. Taisyklingai ir gražiai šokantieji galva mirkteli į upę, o tie, kurie bijo ir muistosi, upės vandens nepasiekia. Šalia yra įrengta graži apžvalgos aikštelė, nuo kurios visi šuoliai matyti kaip ant delno. Žiopsojome dvi valandas į šuolininkus, bet patys nesiryžome.
Didžiausias Pietų salos miestas Kraistčerčas (Christchurch – Kristaus bažnyčia) yra trečias pagal dydį šalies miestas. Jis galėtų būti jaukus, malonaus klimato, turintis gražius priemiesčius, tačiau viskas čia šiek tiek kitaip nei kitur. Tai – miestas nelaimėlis, nes įkurtas labai aktyvioje seisminėje zonoje, ir jį dažnai purto didesni arba mažesni žemės drebėjimai.
Ironiška, kad skambus pavadinimas negelbėja miesto nuo gamtos stichijų. Kraistčerčui žemės drebėjimai smogia bent kartą per metus – vienas žiauriausių įvyko 2011 metų žiemą, tuomet žuvo 185 žmonės. Požeminiai smūgiai stipriausiai kirto miesto centrui ir jį labai stipriai apgriovė. Dar ironiškiau, kad be gailesčio buvo kirsta ir miesto simboliui – Kristaus katedrai. Gal ten tuo metu nuo požeminių smūgių subėgo slėptis didžiausi miesto nusidėjėliai, vildamiesi, kad ko jau ko, bet savo namų Dievas tikrai negriaus.
Jų viltys neišsipildė, Kristaus katedra buvo smarkiai apgriauta. Ji neatstatyta iki šiol ir neaišku, ar apskritai bus atstatyta. Vietiniai sako, kad taip yra dėl draudimo įmonės nesusikalbėjimo su savivaldybe. Iki šiol vyksta teismai, bet ne darbai. Kita vertus, kam atstatinėti, jei tikėtina, kad miestui gamta smogs dar ne kartą. Net ir prieš mums atvažiuojant Kraistčerče įvyko nestiprus šešių balų žemės drebėjimas.
Liūdnokas miestas
Kraistčerčo miestas dėl nuolatinių žemės drebėjimų atrodo liūdnokas. Tačiau tuo jis ir žavus. Centre dauguma pastatų iki šiol yra neatstatyti, todėl tai labai nestandartinis miesto centras pasaulyje.
Vietiniai iš tragedijos uždarbiauja. Yra rengiamos tramvajaus ekskursijos po tas miesto vietas, kur žemės drebėjimo padariniai akivaizdūs. Kadangi visas centras sugriautas, tai net tramvajaus bėgių pernelyg koreguoti nereikėjo – važinėja toks linksmas tramvajus su restoranu. Pastatų trūkumą vietiniai sprendžia paprastai, atsigabena krovininius konteinerius ir įrengia juose biurus ir kavines. Ir pigu, ir žemės drebėjimas nebaisus.
Vienas šiurpiausių miesto turizmo objektų yra kėdės. Žemės drebėjimo sugriautos bažnyčios vietoje sustatytos 185 baltai dažytos įvairios kėdės. Tai žuvusių per 2011 metų žemės drebėjimą žmonių kėdės. Kai prietema, įspūdis dar stipresnis.
Mums lankantis Kraistčerče buvo Velykos, jas čia ir sutikome. Ar gali būti kas švenčiau už tokią religinę šventę Kristaus bažnyčios mieste? Ir šįkart – be žemės drebėjimo.
Toliausiai nuo Vilniaus
Kraistčerče atidavėme savo automobilį ir toliau keliavome lėktuvu. Grįžome į Šiaurės salą ir išskridome į Naujosios Zelandijos sostinę, žiedų valdovo miestą – Velingtoną. Jį nuo mūsų sostinės Vilniaus skiria daugiau nei 17 tūkst. kilometrų. Atokesnės sostinės pasaulyje nėra.
Kadaise, dar užpraėjusiame amžiuje, nukariavę maorius ir atsikratę priklausomybės nuo Anglijos, europiečiai, tapę naujai iškeptais Naujosios Zelandijos piliečiais, ėmėsi kurti savo valstybę. Paskubomis savo sostine išsirinkę Oklandą, po kiek laiko permąstė pasirinkimą ir nusprendė, kad Oklandas yra pernelyg nutolęs nuo kitų šalies vietovių. Tada kelių balsų persvara savo naująja sostine perrinko pačiame šalies viduryje esantį Velingtoną. Iš pradžių manė, kad tai bus laikinoji sostinė, tačiau čia posakis, kad nieko nėra amžinesnio už laikiną, išsipildė preciziškai. Velingtonas yra sostinė iki šiol ir neatrodo, kad artimiausiu metu kas nors keisis.
Sakoma, kad Velingtonas yra vėjų miestas, nes jie pučia nuolatos. Per mūsų viešnagę vėjai turbūt ilsėjosi. Taip pat kalbama, kad Velingtonas yra viena populiariausių Naujosios Zelandijos filmų kūrimo vietų. Pats filmavimų aikštelių nemačiau, tačiau žinodamas, kad Velingtone ir jo apylinkėse buvo kuriamas „Žiedų valdovas“, „Hobitas“, „Avataras“ ir kiti mažiau žinomi filmai, manau, kad tai ne mitas. Tą patvirtino ant Velingtono oro uosto lubų pakabintas milžiniškas Smygolas iš „Žiedų valdovo“. Jis sutiko mus, atskridusius iš Kraistčerčo.
Kaip sostinė Velingtonas gal kiek mažokas, šiek tiek didesnis už Kauną, tačiau gana kompaktiškas, švarus ir turintis jaukių vietų miestas. Kaip ir visa Naujoji Zelandija, jis pilnas vokiečių. Jie ypač mėgsta Naująją Zelandiją ir jos sostinę. Mūsų svečių namuose vokiečių kalba buvo pagrindinė. Vokiečiai čia ne tik keliauja, bet ir dirba, todėl neverta nė stebėtis, kad jie sudarė ir daugumą svečių namų aptarnaujančio personalo. Jiems čia gera šalis padirbėti ir drauge pakeliauti.
Pelnosi iš turizmo
Miestas nedidelis, todėl geriausia po Velingtoną vaikščioti pėsčiomis. Autobusai važiuoja dažnai ir tvarkingai, bet jei nevažiuojate į priemiesčius, jų visiškai neprireikia.
Velingtonas ekonomikos lygiu gerokai lenkia šalies vidurkį. Daugiausia pajamų miestas gauna iš turizmo, kino pramonės, kultūros renginių.
Iš žymiausių vietų išskirčiau Velingtono funikulierius, krantinę, zoologijos sodą, parlamento pastatą ir Viktorijos kalną. Miestas yra apsuptas kalnų, todėl labai populiarūs Velingtono funikulieriai – saviti Naujosios Zelandijos sostinės simboliai. Iš stotelės miesto centre jais galima pasikelti į Kelburno kalvą, kurioje yra botanikos sodas. Iš čia atsiveria puikus vaizdas į miesto centrą. Bilietas į abi puses kainuoja apie tris eurus. Tačiau nusileisti rekomenduoju pėsčiomis. Siaurose ir žaliose gatvelėse galima stebėti ramų miestiečių gyvenimą. Gatvelės šiek tiek primena Kauno Žaliakalnio raizgalynę, kai leidiesi nuo žalio kalno.
Nuo Viktorijos kalno atsiveria visas miestas ir jo apylinkės. Į kalną per penkias minutes galima patogiai užvažiuoti automobiliu, tačiau galima kopti ir pėsčiomis. Tai nėra ekstremalu, nes tvarkingai sužymėti pėsčiųjų keliukai. Kopimas neskubriu žingsniu trunka apie keturiasdešimt minučių. Nuo kalno atsiveria ir miestas, ir jūra, ir kalnai, ir net Velingtono oro uostas, o jame lėktuvai leidžiasi žemiau, nei jūs stovite.
Tas vakarinis žioplinėjimas į lėktuvus nuo Viktorijos kalno mums jau buvo simbolinis ir sentimentalus, nes kitos dienos rytą turėjo prasidėti ilga kelionė lėktuvais namo. Iš Velingtono skridome į Oklandą, toliau – į Pekiną, Londoną ir Kauną. Keliavome ilgai, perskridome dvylika laiko juostų, tačiau parsivežėme puikių įspūdžių iš šios pasaulio kraštą remiančios, hobitų ir žiedų valdovų šalies.
Šaltnis - lžinios.lt